Dainius Gintalas. Daugiaveidis

Grafas Lautréamontʼas (1846–1870, tikr. Isidore’as Ducasse’as), Arthu­ro Rimbaud amžininkas, gyvenęs vos dvidešimt ketverius metus, – tikras literatūros meteoritas, su „Maldororo giesmėmis“ pramušęs didelę duobę it gilią žaizdą prancūzų ir netgi pasaulinės literatūros žemėje; išrausęs šachtą, į kurią leistis verta tik gerokai pasiruošus ir tinkamai nusiteikus; prakirtęs tunelį, vedantį pro keistas, fantasmagoriškas, niūrias galerijas, kuriose glūdi ir pirmykštis, ir tuometis poeto gyvenimo laikas ir ateitis. Ne veltui „Maldororo giesmės“ po pusšimčio metų siurrealistams tapo tikra kūrybine biblija, ne veltui šis tekstas laikomas netgi paties postmodernizmo pirmtaku.

b_300_508_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_latremo.jpg

Turbūt visai natūralu, kad apie XIX a. antrosios pusės poetą, gyvenusį ir kūrusį dar neišblėsusio romantizmo epochoje, šėtonišku alsavimu persmelktų „Maldororo giesmių“ autorių, pasislėpusį po grafo Lautréamontʼo slapyvardžiu, žmogų, apie kurio gyvenimą nėra daug žinoma, galiausiai neaiškiomis aplinkybėmis mirusį jauną atsiskyrėlį, ėmė sklisti įvairiausios legendos. Jis –­ tai anarchistas ir ugningas tribūnas, įkūnytas Felikso Diukaso personažo J. Vallèso romane „Sukilėlis“; tai narkomanas, vartojęs opiumą ir miręs nuo intoksikacijos, anot rašytojo ir markizo de Sado leidėjo M. Heine’s; tai paauglys-masturbatorius, savo seksualines fantazijas perkėlęs į nesveikus „Maldororo giesmių“ regėjimus, pasak J.-P. Webero; tai šizofrenikas, apsėstas persekiojimo manijos, kaip teigė J.-P. Soulier jam skirtoje knygoje. O jei patikėsime D.-A. Gaafo „tyrinėjimais“, tai neaiškus tipas, neaiškiomis aplinkybėmis atsidūręs Paryžiuje maišto metu ir likviduotas slaptosios policijos. Pusiau legendai galima priskirti ir kitų žmonių pasakojimus apie tai, kad poetas rašydavęs tik naktimis prie pianino ir spaudydamas klavišus kūręs frazes, o toks kūrimo metodas į neviltį varęs viešbučio gyventojus (L. Gé­nonceaux); jis gerdavęs tiek kavos, kad viešbučio savininkas netverdavęs pykčiu (A. Malraux). Atrodo, tai jau arti tiesos, tik ji nėra patikrinta. Tad būtų laikas pažvelgti į tikruosius faktus. Iš jų vis dėlto galima susidaryti įspūdį, kad apie „Maldororo giesmių“ ir „Eilėraščių“ autorių žinoma ne taip jau ir mažai.

Taigi, Isidore’as Lucienas Ducasse’as gimė 1846 m. balandžio 4 d. (per šv. Izi­dorių) Montevidėjuje, Urugvajaus sostinėje. Buvo pakrikštytas Montevidėjaus katedroje, o ankstyvąją vaikystę praleido Argentinos ir Urugvajaus karo krečiamoje šalyje. Tėvas François Ducasse’as buvo kaimo mokytojas, kilęs iš Aukštųjų Pirėnų departamento; atkeliavęs į Urugvajų, gana greitai įsisuko į socialinio gyvenimo verpetą ir tapo Prancūzijos konsulato kanceliarijos viršininku. Paskui jį į Urugvajų atvyko trys vyresniojo brolio Marco vaikai. Motina Jacquette Célestine Davezac, jo mokinė, kilusi iš to paties regiono, sekusi paskui jį Montevidėjų, su būsimuoju Isidore’o tėvu susituokė jau būdama nėščia. Deja, 1847 m. gruodį ji mirė, kai sūnui tebuvo pusantrų metų. Mirties aplinkybės neaiškios: galbūt kalta miesto apgultis ir tuo metu visur siautėjusi karštinė? Kai kas teigia, jog ji nusižudė dėl psichinio negalavimo, kurį sukėlė įtempti santykiai su sutuoktiniu. Mat François buvo laikomas ne tik rafinuotu aukštos kultūros žmogumi, skaičiusiu A. Comte’ą ar J. Michelet, bet ir užkietėjusiu laisvamaniu bei nesivaržančiu paleistuviu. Faktas tik tas, kad tėvas, po žmonos mirties vėl įnikęs į darbus ir romanus su moterimis, likimo valiai sūnaus nepaliko, tad Isidore’ui sulaukus trylikos, kaip ir pridera pasiturinčiam prancūzų emigrantui, išsiuntė sūnų lavintis į tėvynę. Jis sutarė su Tarbo mieste gyvenančiu savo draugu advokatu Jeanu Dazet, kad šis priimtų jaunuolį ir pabūtų ryšininku bei globėju. Kitas globojantis asmuo – Bazė miestely gyvenęs dėdė Marcas.

Tad Isidore’as, laivu atplaukęs iš Montevidėjaus, 1859 m. įstojo į imperatorišką Tarbo licėjų ir mokėsi jame beveik trejus metus gyvendamas kaip internato auklėtinis tarp uždarų sienų su teise grįžti pas globėjus tik per atos­togas. Atsižvelgiant į licėjaus laureatų sąrašus, Isidore’as buvęs vidutinis, niekuo ypatingu nepasižymėjęs, paklusnus mokinys. Galima nesunkiai įsivaizduoti, su kokiais psichologiniais iššūkiais teko susidurti iš užjūrio atvykusiam uždaro būdo jaunuoliui, kalbėjusiam ne itin taisyklinga prancūzų kalba ir dar su keistu, daugeliui juokingu akcentu. Net trejais metais vyresnis už bendraklasius, jis jautėsi nesavas, kažkoks pusiau užsienietis. Jaunuoliui, gyvenusiam pampų apsuptyje, gyvenimas internate akivaizdžiai paliko gilų randą: apie tai liudija skausmingas pasažas „Maldororo giesmėse“. Tarbe Ducasse’as baigė pirmąsias tris klases. Paskui lyg kokiame detektyve jo pėdsakai pradingo (panašu, kad mokėsi privačiai, norėdamas panaikinti atsilikimą moksluose) ir vėl atsirado, kai 1863 m. įstojo į Po licėjų, retorikos klasę (vadinas, peršoko dvi klases), po metų įstojo į filosofijos klasę, o 1865 m. gavo viduriniojo mokslo baigimo diplomą su įvertinimu „patenkinamai“. Panašu, kad čia jam sekėsi dar prasčiau nei Tarbo licėjuje, ypač lyginant su sėkmingai besimokančiais ir ne vieną pagyrimo raštą gavusiais bendramoksliais G. Minvielle’iu ir P. Lespèsu. Prie to prisidėjo ir tai, kad tuo metu žymus ir labai gerbiamas retorikos dėstytojas, užkietėjęs klasikinės literatūros atstovas Gustave’as Hinstinas ne itin vertino keistus, niūrius Ducasse’o rašinius, laikęs juos pasišaipymu iš klasikos ir net paties dėstytojo. O vieną kartą jį net palikęs po pamokų, ir tai labai stipriai užgavę Isidore’o sielą. Taip pasakojo vienintelį gyvą liudijimą apie Ducasse’ą palikęs minėtasis bend­ramokslis P. Lespèsas (1846–1935), kurio liudijimai buvo išspausdinti 1928 metais.

Lespèsas prisiminė, jog bendramoks­lis iš Montevidėjaus buvęs imlus įspūdžiams, jaudrus, savim nepasitikintis jaunuolis, liūdnas, uždaras, kalbantis nervinga greitakalbe. Neradęs ryšio su bendramoksliais, sunkiai pritapo svetimoje aplinkoje ir, atrodo, smarkiai ilgėjosi Montevidėjaus. Tai buvo „aukštas, liesokas, šiek tiek sukumpęs jaunuolis pablyškusiu veidu, ant kaktos krentančiais ilgais plaukais, kalbėjęs „kimiu balsu“, o „jo išvaizdoje nebuvo nieko patrauklaus“. Paprastai užsidaręs savyje, „tik porą kartų ėmėsi su susižavėjimu pasakoti apie tolimas šalis, kuriose gyvenimas laisvas ir laimingas“. „Jis dažnai skųsdavosi kankinančiais galvos skausmais, kurie, kaip ir pats pripažino, negalėjo nepaveikti mąstymo sanklodos ir charakterio“ ir dėl kurių jam buvę nelengva mokytis. Ducasse’as, pasirodo, buvęs puikus plaukikas, o maudynės, kai per vasaros karščius mokiniai bėgdavo maudytis netoli esančiame upelyje, jam buvusios tikra šventė. „Su Minvielle’iu jį laikėme visai šauniu vyruku, na, kaip čia pasakius, šiek tiek kuoktelėjusiu“, bet „jame nebuvo nieko sadistiška“.

Po licėjaus Lespèsas sakėsi nebematęs Ducasse’o, bet gavęs „Maldororo giesmių“ pirmąjį leidimą, kurį paštu atsiuntęs pats autorius. Jį, pasirodo, gavo ir Min­vielle’is, ta proga pajuokavęs: „Prisimeni jo vieną rašinį? –­ tarė jis man. – Jis jau tada lubose augino vorą, bet matai, koks didžiulis dabar šis išaugo.“ Anot bendramokslio, Ducasse’as apie jokius didelius literatūrinius užmojus nė nebuvo užsiminęs, tad knygelė jį labai nustebinusi. Pasak jo, Isidore’as labai daug skaitęs, gyvenęs knygų pasauly, kartais užduodavęs tokius keistus, pribloškiančius klausimus, kad nuščiuvus belikdavo tik patylėti, o didžiausią įtaką jam daręs Théophile’is Gautier, Shakespeare’as, Shelley, Poe, o ypač Byronas, nes Isidore’as puikiai mokėjęs anglų kalbą.

Baigęs mokslus Ducasse’as grįžo į Montevidėjų, bet ten prabuvo vos keletą mėnesių, tada vėl atplaukė į Prancūziją ir iki pat mirties įsikūrė Paryžiuje. Neturėdamas specialybės, bet nesirūpindamas pinigais, kuriuos jam kas mėnesį pagal susitarimą siųsdavo tėvas, jis atsidėjo vien literatūriniam darbui. Visiškai užsidaręs nuo visuomenės, palaikydamas ryšį vos su keliais ir tai tik literatūriniam darbui reikiamais asmenimis (knygininkais, leidėjais, žurnalų redaktoriais, rašytojais) jis turėjo tam puikias sąlygas. Vis dėlto paruošti pirmąją knygelę jam prisireikė daugiau nei vienerių metų: galų gale 1868 m. „Balitout, Questroy et Cie“ spaustuvė atskira knygute išleido pirmąją „Maldororo giesmę“. Knygelė išleista anonimiškai, vietoje autoriaus vardo ir pavardės – tiesiog trys žvaigždutės. Autorius knygelę išsiuntė Victorui Hugo, save pavadindamas „niekuo“ prancūzų literatūroje, o Hugo – „Viskuo“, kad šis padėtų jaunajam autoriui paspartinti kitų giesmių leidimą, kurio imtis buvo žadėjęs Hugo leidėjas. Ką atsakė tasai „Viskas“ tuometiniam „niekam“, nėra aišku. Knygelė nesulaukė jokių atgarsių, išskyrus vienintelį atsiliepimą laikraštyje „La jeunesse“, kur pseudonimu Epistemonas pasirašęs recenzentas pažymėjo pirmosios giesmės „perdėtai jausmingą stilių, laukinį keistumą, nevilties kupiną minčių jėgą“.

Truputį vėliau Ducasse’as kreipėsi į leidėją Albert’ą Lacroix, pagarsėjusį po to, kai 1863 m. išleido Hugo „Vargdienius“. Tai buvo drąsus leidėjas, Belgijoje spausdinęs revoliucionierius-„teroristus“, tokius kaip Robespierre’as, Maratas, Dantonas. Taip pat ir kitus Antrosios imperijos uždraustus autorius: išleido Michelet „Raganą“, E. Sue „Liaudies paslaptis“, pirmąsias E. Zola knygas ir kt. Tad maištingas Ducasse’o tekstas jam visai tiko. Leidėjo ir autoriaus sutarimu vietoj trijų žvaigždučių tais pačiais saugumo sumetimais buvo pasirinktas pseudonimas. Taip „Maldororo giesmių“ autoriumi tapo compte de Lautréamont. Grafas Lautréamont’as. Panašu, kad šį slapyvardį pasirinkti įkvėpė istorinis Sue romanas „Latréaumont“, pasakojantis apie Normandijos didiko Gillesʼio du Hamel de Latréaumontʼo surengtą suokalbį prieš Liudviką XIV.

Taigi, Lautréamontʼo knyga su visomis šešiomis giesmėmis buvo išspausdinta Briuselyje 1869 m. rugpjūtį. Deja, ji liko neišplatinta. Pats Ducasseʼas, už jos leidybą sumokėjęs krūvą pinigų, gavo vos keletą egzempliorių. Lacroix paliko ją dūlėti sandėliuose, nes greičiausiai pabijojo Prancūzijos generalinio konsulo. Ir išties knyga greitu metu pakliuvo į Antrosios imperijos draudžiamųjų sąrašus. Beje, nebuvo išplatintos ir kitos jo eseistinio, analitinio pobūdžio knygos „Eilėraščiai I“ ir „Eilėraščiai II“, kurioms išėjus lyg tyčia prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas... O 1870 m. rugsėjį žlugus Antrajai imperijai ir L. Gambettai paskelbus Trečiąją Respubliką, visiškoje sumaištyje, kurioje niekam nerūpėjo jokia poezija, ankstyvą lapkričio 24-osios rytą Fobur Monmartro gatvėje mirė ir pats autorius, kuriam tebuvo 24-eri. Kaip ir motinos atveju, mirties priežastis – neaiški. Apie „rašytojo“, kaip buvo įvardyta Ducasse’o mirties liudijime, gyvenimo baigtį pranešė viešbučio tarnautojas.

Tačiau jo kūriniams pražūti nebuvo lemta. Autoriaus teisės parduotos kitam leidėjui, tad 1874 m. vėlgi Belgijoje išėjo naujas „Maldororo giesmių“ leidimas, galų gale atsiradęs prekyboje. 9 dešimtmečio viduryje susižavėjimo šia knyga neslėpė „Jaunosios Belgijos“ rašytojai, kurie ją pasiuntė kolegoms į Prancūziją. Vis dėlto tiek vieniems, tiek kitiems tai buvo pamišėlio, mirusio psichiatrinėje ligoninėje, rašiniai, o pats kūrinys plačiajai publikai liko nežinomas.

Galiausiai didžioji susižavėjimo „Mal­dororo giesmėmis“ ir „Eilėraščiais“ banga atūžė drauge su siurrealistais, kurie Lautréamont’ą laikė didžiuoju mokytoju, o Philippe’as Soupault juo tiesiog kliedėjo: „Noriu būti nuolankus tavo pedikiūrininkas, regintis, kaip suboluoja paskutinysis dūmas, kylantis iš tavo cigaro.“ Vienas po kito sekė kūrybos leidimai, galiausiai 1927 m. pasirodė „Pilni raštai“ su Soupault įžanga. Taigi, siurrealistai Lautréamontʼą išplukdė į plačiuosius kultūros vandenis.

„Maldororo giesmės“ – į žmogaus kultūrą ir moralę negailestingai smūgiuojanti knyga. Tai maištas prieš kultūrą kaip normų, kaukių ir prievartos mašiną. Tai ilga, tamsi ir daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui. Visai galima sutikti su XIX a. antrosios pusės rašytoju Léonu Bloy, teigusiu, jog satanistinės Ch. Baudelaireʼo „Piktybės gėlių“ litanijos, palyginus su „Giesmėmis“, atrodo nekalti eilėraštukai. Iš tiesų, šios knygos skaitymui reikia atitinkamo pasirengimo ir nusiteikimo, žinojimo, kad teks susigrumti su dar neregėtu literatūriniu žvėrimi, kuris bet kurią akimirką yra pasirengęs į darbą paleisti savo nasrus ir nuodus. Žinojimo, kad aiškaus, apčiuopiamo rakto į šią knygą nėra, –­ telieka kliautis intuicija, instinktais, nebijoti būti apkvailintam, mokėti atsisakyti savimylos, nes autorius tyčia kaip gudrus palydovas skaitytoją vedžioja po klaidžius sąmonės labirintus, iš kurių užkaborių bet kada gali išpulti suvokimą suryti pasirengęs Minotauras.

Vis dėlto kai kuriuos orientyrus galima pamėginti nubrėžti. Psichologiniu požiūriu vienas svarbiausių „Maldororo giesmių“ įtampos faktorių – tai skausminga auklėjimo trauma nesurandant jokios atspirties tarp autoritetų ir neįvykus sociokultūrinei jaunuolio adaptacijai; tai agresyvi apsauginė žmogaus, bejėgio prieš galingą prievartinę sistemą, beviltiškai besiblaškančio tarp licėjaus-kalėjimo sienų, reakcija. Toji reakcija pasireiškė brutaliu, žvėrišku, pirmykščiu ir drauge sublimuotu maištu, nes, skirtingai nei Rimbaud, pabėgęs iš namų, Ducasse’as iš internato nepabėgo, atvirkščiai, išliko paklusnus mokinys.

Knygomis besisvaiginančiam poetui giesmių įkvėpimo šaltiniu tapo „juodasis“, arba „gotikinis“, anglų romanas, kuriuo buvo užsikrėtę daugelis prancūzų rašytojų. Pagrindinis poemos personažas Maldororas (jo vardą būtų galima šifruoti kaip mal d’aurore – pranc. aušros blogis, arba mal (pranc.) ir horror (angl.) – siaubas) sukurtas pagal romantinio maištininko tipą, maištininko, kuriam suteikiamos demoniškos persikūnijimo, aiškiaregystės, gebėjimo akimirksniu atsidurti kitoje vietoje galios. Bet jo maištas prieš Dievo ir pagal jo pavyzdį sukurto žmogaus nustatytą tvarką toks stiprus ir ribinis, kad Maldororas metasi į blogio pusę ir, trokšdamas iki pašaknų ją pakirsti, atlieka žudymo, kankinimo ir naikinimo misiją. Taip nustoja galioti moralės normos, atsiveria laisvė nusikalsti, imamas aukštinti gyvuliškumas: geriau jau pasiversti kiaule, nei gyventi tarp veidmainių ir padlaižių. Beje, iš Ducasse’o susirašinėjimo su leidėju A. Poulet-Malassis išryškėja paprasta tiesa, jog „Maldororo giesmėse“ apdainuodamas blogį poetas visa širdimi troško gėrio ir pačios aukščiausios moralės.

„Giesmių“ pasaulis yra mitinis, išgalvotas, jame veikia nerealūs veikėjai ir dėsniai, kurių neįmanoma suvokti pasitelkus įprastinę logiką. Tai labai dinamiškas pasaulis, vaizdiniai it koralai keroja į visas puses, bet jį kuria ne pamišėlis, kaip buvo įtikėję „Jaunosios Belgijos“ atstovai, ne spontaniškumo kupina pasąmoninė poeto energija, kaip teigė siurrealistai, o, anot G. Bachelardʼo, racionalus protas, turėjęs nežabotą fantaziją. Išties, skaitant tekstą gana akivaizdžiai atsiveria racionalios, ironija atmieštos konstrukcijos; autorius nuolat flirtuoja su skaitytoju, vedžioja jį už nosies, pasišaipo iš savęs, kuria absurdo teatrą („pergulėjau su utėle tris naktis paeiliui“), o ilgainiui ima aiškėti, kad visa, kas buvo sukurta romantikų, visa, ką iš jų autorius buvo perėmęs, čia pat parodijuojama.

Kartais sunku susigaudyti, kur jis kalba rimtai, o kur tiesiog blefuoja. Maldororas, atsisveikinęs su morale ir dorybe, vienur žudo, o kitur, žiūrėk, gaivina, vienur pikdžiugiškai kritikuoja, kitur atjaučia, tad tekstas smūgiuoja visą laiką išlaikydamas dviprasmybę. Lautréamontʼas reiškiasi kaip tikras mėgdžiojimo meistras, nė vienas amplua netampa tikruoju arba tikraisiais tampa visi! Tad ne veltui „Maldororo giesmės“, kaip literatūros parodija grįstas hipertekstas, yra laikomos XX a. postmodernizmo apyaušriu.

C. de Lautréamont’o „Maldororo giesmes“ netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“. Jų ištraukas skaitykite 36 p.

creative_europe.png

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai