A6.png

„Erdvėlaikis – vieningas erdvės ir laiko pavadinimas matematiškai keturmatėje erdvėje, kurioje trys koordinatės rodo kūno padėtį, o ketvirtoji –­ laiką. Kūno kelias erdvėlaikyje vadinamas pasaulio linija.“

Astronomijos enciklopedinis žodynas, astronomija.lt/enciklopedija

 

Kazys Jankauskas. „Vieškelyje plytų vežimai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Ne šiaip sau pradedu apžvalgą citata iš astronomijos žodyno. Aptarsime knygas, nutolusias nuo nūdienos rašinių (ir populiarių skaitinių) kone astronominiais atstumais –­ savitais literatūriniais šviesmečiais. Ne bet kokio astrofizikinio termino, o būtent erdvėlaikio apibrėžimas parinktas taip pat ne veltui. Pasak naują Kazio Jankausko (1906–1996) romano „Vieškelyje plytų vežimai“ leidimą pristatančio įvado autoriaus V. Martinkaus, čia viešpatauja „vertikalus“ poe­tinis laikas.

Jankausko kūrinys išskirtinis. Kad ir tuo, jog lietuvišką romaną ryžtasi antrą kartą išspausdinti po beveik 80 metų (pirmas leidimas – 1938 m.). Beje, tiek pirmasis, tiek antrasis leidimai pateko į reikšmingais spaudais paženklintas serijas: pirmąsyk įsiterpė į „Mokytojo knygyno“ leistus „Rinktinius raštus“, antrąsyk papildė „XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno“ kolekciją.

b_200_310_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_LL_jankasukas_vr-500x500.jpg

Abu faktai – neabejotini romano specifikos indikatoriai. „Vieškelyje plytų vežimai“, kaip ir daugelis kitų Jankausko kūrinių, yra daugiasluoksnės, įvairiakampės prozos pavyzdys. Knyga nenoriai įsipaišo į stilistikos rėmus. Retsykiais atrodo, kad autorius nesistengia laikytis vieningo minčių raiškos režimo: romane rasime ir apybraižinės publicistikos elementų (kartais – su aiškiais politinių pozicijų ženklais), ir itin poetiškų impresijos žybsnių.

Palyginkime kad ir šias ištraukas:

– Aš pasieksiu to, kad nereikės importuot plytų. Ma­no plytinė plečiasi. Dalis pinigų, kurie plaukia į užsienį, atsidurs mano rankose ir tie pinigai tarnaus mūsų kraštui.

– Mūsų kraštui žodžiai, o pinigai mums. Tai prasikiša pro visą tavo veiklą. Tu kovoji dėl savo gerovės, o pelkių gandrai, pempės, lakštingalos tau nieko nesako (p. 57).

Žiūrėkit, žvaigždės! Ir atrodo, kad viskas kyla į viršų, dangus atplėšia žmogų nuo žemės, kaip vėjas lapą rudens metu. Vėjas toli, bet girdėti, kad jis ten kažką daro ir slankioja, dainuodamas naujais žolės diegais (p. 73).

Laukai truputį mėlyni, ir rūkas juose kaip dūmai seniai išrūkytų pypkių. Atrodo, kad rytmetį prie vieškelio ilsėjosi pulkas kareivių. Jie rūkė, išėjo, paliko čionai dūmus dūmelius (p. 190).

Kairėje – gan trafaretinis atvirai moralizuojančio dialogo pavyzdys, dešinėje – momentinio žavesio kupini aplinkos eskizai. Nežinant, kad tai citatos iš tos pačios knygos, įtartinai atrodytų net jų priskyrimas vienam autoriui. Jankauskas kloja romano veiksmą lyg mozaiką – iš įvairaus dydžio (paprastai nuo kelių iki keliolikos puslapių apimties) teksto gabaliukų.

Nepaisant to, siužetas pateikiamas labai aiškiai, vietomis net tiesmukai: nusigyvenęs „amžinas studentas“ Stasys (rašantis knygas, idealizuojantis vaikystėje matytą tėviškę, bet nevengiantis išgerti ar pameluoti) grįžta į gimtąjį kaimą ir vėl įsimyli jaunystės laikų draugę Karilę, kartu sužadindamas šios jausmus ir išardydamas po sužadėtuvių jau planuojamas jos vedybas su turtingu vietos verslininku, buvusiu bendra­klasiu Plėtra. Pagrindinę siužeto liniją paįvairina Jankausko savitai pateikiamos laikmečio aplinkybės (kaimas keliasi į vienkiemius, Plėtros plytinėje pinigų užsidirbę kaimiečiai vis labiau prasigeria), o kulminacijos link gausėja ir šalia plėtojamų vyksmų (miršta serganti Stasio motina, Plėtros įkalbintas Karilės tėvas nesėkmingai bando nušauti Stasį).

Nedviprasmiška, sausai pateikiama motyvacija (dorovinių principų idealizavimas, jų priešpriešinimas žemiškiems turtams) ypač dažna daugiau nei pusę knygos teksto sudarančiuose dialoguose. Skaitytojams, kuriems šis romanas bus pirmas susidūrimas su Jankausko kūryba, toks besąlygiškai neišvaizdus moralizavimas gali įgristi. Gal net pagrindinis knygos herojus Stasys kai kam pasirodys besąs tipinis kovotojas prieš nešvarų valdžios elgesį su darbininkais.

Bet vietomis ryškūs socialinės problematikos liudijimai neturėtų klaidinti. Ypač tų, kas Jankauską skaito ne pirmą kartą. Ne veltui Stasį pavadinau romano herojumi, o ne veikėju. Veikėjai (bent jau šiais laikais) labiau rūpinasi savimi. Stasiui labiau rūpi kiti, jis – amžinas svajotojas, kaip ir įprasta, nelabai mokantis įgyvendinti savo troškimus realybėje. Beje, tai – itin būdinga Jankausko personažų savybė: jo kūrybą analizavę tyrėjai pastebėjo, kad jau po pirmojo šio autoriaus romano („Jaunystė prie traukinio“, 1936) buvo „diskutuojama, ar yra realiame gyvenime tokių žmonių“1. Beje, minėta dialogų gausa taip pat signalizuoja, kad mūsų aptariama knyga – labiau draminio nei epinio pobūdžio.

Knygos stiliaus ir tematikos ypatumai, rodos, neturėtų pernelyg stebinti, jei ne viena aplinkybė. Prisiminkime, romanas parašytas XX a. 4 dešimtmetyje, praėjus vos keleriems metams po V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Romanas, kaip atskiras žanras, lietuvių literatūroje tuo metu gyvai formavosi. Tad „Vieškelyje plytų vežimai“ – viena iš pamatinių plytų, į kurią remiasi vėliau sulipdytas aukštas lietuviškų romanų mūras. Plyta, kaip ir dera žemiausiose eilėse suguldytoms, gerokai apkerpėjusi, menkai įžiūrima (apie šią Jankausko knygą daugiau nei pusę amžiaus beveik nežinota ar nenorėta žinoti). Nenuostabu, kad ir jos svorį bei padėtį tik dabar pamažėle imtasi aiškiau vertinti.

Regis, šis tvirtas kūrinys bus įtūpęs greta lietuvių impresionistinės prozos pradininkų – J. Jankaus, N. Mazalaitės, A. Vaičiulaičio – tekstų. Štai jums ir „kūno kelias erdvėlaikyje“ – kažin kokie ir kada būtų pasirodę vėlesni modernieji mūsų romanai bei novelės, jei ištrintume iš pažintos erdvės šių autorių kūrybą? Galbūt net R. Gavelio „Pokerio“ kombinacija nebūtų taip laiku ir sėkmingai pakritusi?

Tačiau, net formaliai priskyrus Jankauską impresionistams, būtina pripažinti jo savitumą. Jo kūrybą nagrinėjantys autoriai vieningai pastebi, kad Jankauskas pirmas prakalbo apie lig tol nedaug kam matytą Lietuvą: apraizgytą geležinkeliais, besikeliančią į mūrinius viensėdžius (ryški to nuoroda ir aptariamos knygos pavadinime – plytų pilnus vežimus, judančius link geležinkelio stoties, paskutinėje romano scenoje mato į Kauną išvykstantys Stasys ir Karilė).

Bet geležinkeliai ir mūrai romane neužgožia nuoširdaus kaimo aplinkos pojūčio. Tuo nesunku įsitikinti, nužvelgus vieną iš paskutinių knygos peizažų: Dar toli, laukuose, truputėlį aukščiau nuo žemės, ore raitosi baltų dūmų žaltys. Užsirietė semaforo nosis. Atskrenda švilpukas, lyg nematomas paukštis ilgesys. Girdėt vagonų ratų plepėjimas, miško muzika, vyturio giesmė, jausti kvapas pušų ir gėlių (p. 218). Viskas – laukų ir mašinų garsai, stotys, plytinės ir šiaudiniai stogai – čia pramaišiui. Kažin, ar ne tai turėjo omeny V. Butkus, pavadinęs Jankauską „autentiškiausiu Šiaulių rašytoju“2?

Žinia, gali kilti abejonių, ar romano skaitytojai nesufokusuos savo dėmesio į kartais gąsdinantį autoriaus tiesmukiškumą (Jankauską pažinoję žmonės tvirtina, kad „kuo mažiau žodžių ir kuo daugiau prasmės“3 jis siekęs ne tik kūryboje, bet ir gyvenime). Nors atviras tiesos ir autobiografinio pobūdžio išgyvenimų dėstymas taip pat gali rasti savo auditoriją. Viską galima skaityti įvairiai, o šiam romanui tai ypač būdinga. Tad dauguma išsigandusių Jankausko teksto, nesiryžusių pradėti ar pabaigti skaityti šios knygos, turbūt liks nuskriausti. Jau vien todėl, kad nepamatys dalies „pasaulio linijos“.

 

Bronė Buivydaitė. „Pro vaikystės langą. Vargai vartus kilnoja“. – V.: „Homo liber“, 2014.

b_200_289_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Pro-vaikysts-lang_p1.jpg

Pilnas Bronės Buivydaitės (1895–1984) autobiografinių apysakų teksto variantas antrą kartą išleistas taip pat po ilgoko laiko. Apysaka „Pro vaikystės langą“ pirmąsyk išspausdinta 1969 m., o jos tęsinys „Vargai vartus kilnoja“ –­ 1982 m. Tačiau šios knygos (ir pačios rašytojos) istorija gerokai skiriasi nuo Jankausko romano.

Tarpukariu Buivydaitė daugiausia mokytojavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose, bet spėjo pasireikšti ir kūryboje: išleido kelis eilėraščių rinkinius, romaną ir nemažai kūrinių vaikams, statė vaikų teatro spektaklius. Pokariu pritilusi (nors, skirtingai nei Jankauskas, į lagerius nepateko), prie kūrybos ji grįžo tik baigiantis 6 dešimtmečiui. Ilgai, kruopščiai, stengiantis nepraleisti net menkiausių detalių, jos rengti beletrizuoti atsiminimai sovietmečiu nesusilaukė išskirtinio dėmesio, bet knygynuose neužsigulėjo. O juos išleidus ir pati rašytoja, labiau garsėjusi kaip pirmoji lietuvių poe­zijos knygos autorė moteris (Tyrų Duktė, „Vasaros šnekos“, 1921), pasak palydimąjį žodį naujai knygai rašiusios jos kūrybos tyrinėtojos A. Ambraškaitės, pripažino sėkmingiausiu saviraiškos formatu esant prozą.

Vis dėlto, nors Buivydaitė, išleidusi storoką pluoštą įvairaus žanro kūrinių, bendradarbiavusi savo epochai reikšminguose almanachuose ir žurnaluose, paliko savitą žy­mą lietuvių literatūros istorijoje, net gerai jos kūrybą pažįstantys kraštiečiai nelabai tikėjosi naujų leidimų („vargu ar kada nors bus išleisti B. Buivydaitės raštai ir atrasime šią rašytoją“4). Tad kas inspiravo naujos atsiminimų –­ neabejotinai svarbiausios jos literatūrinio palikimo dalies –­ laidos atsiradimą? Atsakant į šį klausimą galima svarstyti įvairiausias versijas: nuo leidėjų veiklos suaktyvėjimo iki po krizės pagerėjusios rėmėjų finansinės padėties. Bet dauguma jų teleistų sužinoti, kodėl knyga pasirodė būtent dabar, o ne kodėl ji apskritai buvo perleista. Manau, atsakymas į antrąją klausimo dalį – daug paprastesnis (ir kartu pats sudėtingiausias): erdvėlaikis. Taip, priežastis, privertusi naujai išleisti Buivydaitę, kažkuo panaši į pakartotinio Jankausko perleidimo motyvus. Tiesa, šį kartą nesiekta pademonstruoti iš atminties gerokai išsitrynusio kūrinio svarbos ir poveikio vėlesniems autoriams (tuo Buivydaitės apysakos tikrai nepasižymi). Daug didesnė tikimybė, kad leidėjai rinkosi jos kūrinius norėdami priminti: kadaise viskas atrodė kitaip. Ne vien (ir netgi ne tiek) todėl, kad tai buvo seniai, bet ir todėl, kad tai vyko vaikystėje. Pripažinkime, juk daugeliui mūsų taip pat atrodo, kad atstumai kadaise buvo daug ilgesni, tyla jaukesnė, o traukiniai važiavo daug lėčiau. Ta ketvirtoji koordinatė...

Buivydaitės atsiminimuose ne tik ekstrahuojami vaikystės įspūdžiai, bet ir neįtikėtinai tiksliai atspindima aprašomo laikmečio dvasia. Laikmečio, kurio tvarką iki šiol labai menkai pažįstame. Apysakose piešiami nedidelio Lietuvos miestelio gyvenimo XIX–XX a. sandūroje vaizdai, kuriuos autorė gyvai pristato mažos mergaitės akimis. Spalvingos ankstyvos vaikystės, o kartais net kūdikystės laikų prisiminimų kruopelės leidžia lengvai sudėlioti pagrindinės knygos veikėjos Genutės stebimo pasaulio perspektyvą. Štai kaip vaizduojami šeimai persikraustant į Anykščius matyti reginiai: Įvažiavo į gatvę. Abipus mediniai nameliai šiaudiniais stogais. Languose žydi pelargonijos, raudonos, mėlynos petunijos. Kiaulė zulinasi patvory. (...) Čia namas prie namo. Yra ir tokių aukštų, kad langai per dvi eiles. Ir kiekviename – krautuvė. Štai viename lange kabo įvairiaspalviai šilkiniai kaspinai, tarp jų akį vilioja stikliniai raudoni, mėlyni karoliai. Sėdi lėlė tikrais geltonais plaukais (p. 42). O čia – miesto pirties paveikslas: Didžiulis tamsus prieangis. Kūrenasi pečius, šalia stovi milžiniškas kubilas karšto vandens. Leibokas sėdi prie staliuko netoli durų – renka pinigus. (...) Į šulinį įstatytos kopėtėlės. Nusileidi per porą laiptelių ir gali pasisemti vandens. Vanduo, iš viršaus žiūrint, juodas, kruta kaip gyvas, blykčiodamas sidabriniais šviesuliais. (...) durys savotiškai atidaromos: nėra nei klingės, nei rankenos, tik taip pritaisyta trinka, kad duris stumiant (ar iš vidaus traukiant), trinka kyla aukštyn, o kai duris paleidi, ji krinta žemyn, ir durys užsitrenkia (p. 187–188).

Romano medžiaga aiškiai nestokoja net ir kraštotyrininkams svarbių detalių. Pasakojimas ne tik vaizdus, bet ir labai gyvas. Nepaisant to, kad Buivydaitė, kitaip nei Jankauskas, nedangsto apybraižiniam stiliui būdingo dialogų buitiškumo, jie knygoje skamba itin natūraliai (gal čia ilgametės autorės patirties rašant spektaklius vaikams atspindys?). Bet nors pirmojoje knygos dalyje Genutė – vos kelių metukų, tai jokiu būdu nėra vaikams ar jaunimui skirti kūriniai. Šios apysakos –­ pirmiausia tiems, kas siekia pažinti jau gerokai nutolusį ir tikrai savitą Lietuvos gyvenimo tarpsnį. Ir dauguma to siekiančių tikrai nebus jaunuoliai.

Ko gero, orientacija į vyresnius skaitytojus, kurią nesunku pastebėti vien pažvelgus į knygų viršeliuose pateikiamas garbingo amžiaus jų autorių (nors Jankausko romanas išėjo kai jam buvo tik kiek daugiau nei trisdešimt) nuotraukas –­ dar vienas naujus Buivydaitės ir Jankausko leidimus siejantis bruožas. Gal įveikusieji ilgesnį kelią erdvėlaikyje turėtų lengviau pastebėti ir jo pokyčius?

1 Leonas Peleckis-Kaktavičius. „Apie „Jaunystės prie traukinio“ autorių“, Metai, 2006, Nr. 11.
2 Vigmanto Butkaus tinklaraštis: http://siauliuose.blogas.lt/siauliai-kaip-marginalinis-miestas-3.html.
3 Elena Kulnytė-Jansonienė. „Išmokome ne tik rašyti, bet ir mąstyti. Atsiminimai apie Kazį Jankauską. Pirmajam „Varpų“ redaktoriui –­ 100“, Varpai, Literatūros almanachas, 2006.
4 „Buivydaitė Bronė – „tikras moteriškas Vaižgantas“ (parengė A. Berezauskienė), Graži tu mano. Gyvoji krašto enciklopedija.