Jūratė Visockaitė. SirenOs ne alyvOs

Pirmasis šiemetinio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklis – eksperimentuojančių anglų specialiai garsiam vokiečių teatrui ir, manau, specialiai superpadoriai nūnai vokiečių publikai sukurti „Plaučiai“. 87 minutes du aktoriai, mergina ir vaikinas, be perstojo mina dviračius (juos dar mina ir jų bebalsiai padėjėjai scenos kraštuose), generuojančius energiją pastatymo apšvietimui, mikrofonams, subtitrams ir pan. Taigi, spektaklis mėgina tapti ekologinis ir fizine, ir dvasine prasme.

„Plaučiai“
„Plaučiai“

Paprastai tariant, du „Plaučių“ seansai vilniečiams bent iš dalies apmokami pačių menininkų, kurie, kaip žmonės kalba, šiaip yra veltėdžiai, bet čia tiesiog žemę aria. Sunkiau mums patikėti šių artistų dviratininkų deklaruojama aplinkos ir sąžinės švara. Jaunoji pora svarsto, ar teisinga būtų pradėti ir išleisti į perpildytą pasaulį jųdviejų kūdikį. Kuris ne tik padidins milijardinį skaičių, bet ir nuolat gamins anglies dioksidą, gers ir valgys, gal net nebus padorus žmogus. O šie herojai trokšta būti visapusiškai padorūs! Jie gi – vokiečiai. Kiek prisiklausiau iš Vokietijon emigravusios draugės, – ano karo prakeiksmas krito ne tik ant vokiečių sąžinės, bet ir ant smegenų, ir jie dabar tiesiog mechaniškai generuoja padidėjusią atgailos energiją, kurios pasekmes mes matome / girdime per kiekvienas žinias. Gerais norais pragaras grįstas.

Tačiau spektaklis vis dėlto lokalus, jo intymios susiaurėjusio žmogaus mąstymo problemos skleidžiasi per puikiai parašytą greitakalbį dialogą, – vos spėji skaityti vertimą, bet skaityti verta. Menų spaustuvės Juodojoje salėje girdisi švelniai anapusinis pedalų šnaresys ir aktorių balsai, kurie įvairiose meilės ir pykčio scenose susijaudina ir pridūsta neaišku nuo ko – nuo minamų pedalų ar jausmų, fizikos ar lyrikos? Malonu, kad šiame talentingame eksperimente kūdikis vis dėlto gimsta.

*

Belgų nebylus, pantomiminis spektaklis „Nekalbame, kad mus supras­tų“ yra tarsi atvirkščias plepiems „Plau­čiams“. Jis irgi kabinasi už savo „šiaudo“ –­ pagalbinių daiktų scenoje ir muzikos, –­ be kurių susmuktų kaip ir tie dviratininkai be dviračių.

„Nekalbame, kad mus supras­tų“
„Nekalbame, kad mus supras­tų“

Talentingiausiai čia šviesos spindulyje spindi medaus srovė, iš aukštai be pertrūkio ilgai tekanti į pražiotą burną ar net iš vieno vyro burnos į kito vyro burną... Ją galima būtų siūlyti ir geram cirkui. O ir šiaip profesionalai klounai visa tai padaro geriau, tik kur kas labiau suspaudę į savąsias „sveiko juoko“ miniatiūras. Čia išėjo valandos novelė apie du labai skirtingus vyrus, kurie kažkodėl grumdosi tarpusavyje – išilgintais judesiais ir ištemptomis pauzėmis. Mūsų akys ir smegenys jau atprato nuo tokio vaizdo.

*

Italų žvaigždės (galbūt ir taip, nors nūdienis Italijos menas Europos padangėse ryškiai nespindi) Pippo Delbono „Orchidėjos“ geriau būtų išėjusios į kuklesnę sceną – LNDT masteliuose tomis gėlytėmis nesusižavėjau. Nors salė plojo, kaip dažnai dabar atsitinka, atsistojusi. Pippo už deklaruojamą humanizmą, žinoma, galima paploti, tačiau mene geras žmogus – tuo labiau ne profesija.

„Orchidėjos“
„Orchidėjos“

Didžiulis ekranas su labai vidutiniškos kokybės vaizdu, daugybė klasikinės literatūros ir muzikos citatų bei originalaus pipiško teksto, kurį jis pats šnopuodamas nuo krūvio išdeklamuoja ir išpažįsta brangiems žiūrovams. Meninis atviraširdiškumas yra nukreiptas tiesiai į tave, atsiduoda tau kaip tos nemirksinčios orchidėjos ant mūsų palangių... Pats Pippo ir jo aktoriai, tikiu, patiria kaifą nuo kilnios misijos skleisti viltį. Štai neįgalus neprofesionalus aktorius vežimėlyje gali į taktą drauge su visais mosikuoti ranka –­ gal galime ir mes, sėdintys salėje? Galime. Galime net grožėtis plikai nusirengiančiais netobulų formų atlikėjais – pilvotų vyrų susiglaudimo scena išėjo tikrai trapi.

Naivusis mėgėjų menas nesirūpina perspektyva ir panašiais estetikos dalykais. Primityvioji dailė keliems akimirksniams pakeri begaliniu nuoširdumu, ir to užtenka. Profesionalai modernistai irgi ėjo ir eina į tas naivumo valdas, bet tenai neapsieina su nuoširdumu, reikia intelekto, jo energijos.

Spektaklyje energija mėginama generuoti jausmingai skaitant Hamleto ar Romeo monologus, žvangant „Deep Purple“, ilgesingai pasakojant apie mirusią Pippo motiną, paprastą kaimietę. Paveikslas plokštėja, nors režisierius laksto ten ir atgal, į sceną ir į salę, nors vienos artistės suruoštas aukcionas su iš reprodukcijos atgijusia apsinuoginusia pora avanscenoje ir taiklus. O kas yra toliau už čia nubrėžtos horizonto linijos?

Neduok Dieve, jei mūsiškiai režisieriai (ypač buvę aktoriai) pasektų iš pas­kos šitai sirenai, imtųsi pipiško „metodo“ ir plėstų scenos ribas su savom prisiminimų ir citatų orchidėjom.

*

Belgas aktorius ir režisierius Josse De Pauw (63 metai), kaip ir kolega italas Pippo (56 metai), spektaklį / performansą pasidarė visų pirma sau. „Senajame vienuolyje“ pagyvenęs vyriškis Josse šoka ir plepa kur kas mažiau nei Pippo, o dar čia smagiai groja džiazo trio. Ši nevystanti orchidėja natūraliau įsipaišo į savo gastrolių scenas. Nors...

„Senasis vienuolis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Senasis vienuolis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Pernai pasiryžau ir peržiūrėjau visą režisieriaus Antano Gusčio „Vilniaus Jazz“. Ten teatro buvo ne mažiau nei šitose „Sirenose“ jas visas kartu sudėjus (rekomenduoju užsiciklinusiems teatro kritikams apsilankyti). Žinoma, džiazas turi senų dvasinių sąsajų su teatru (tik čia ir tik dabar; atsimenu, Liudas Mockūnas sakė duodąs savo mokiniams sugroti įvairių literatūrinių tekstų ištraukas). Nesunkiai galima įsivaizduoti ir vieną kitą mūsų artistą, pritampantį prie džiazmenų ir kažką vapantį ar svinguojantį... Kasos labui, taip sakant. Nors ne visos save gerbiančios džiazo grupės priimtų šią gyvą užsklandą.

*

„Sirenų“ užsienio programa nepalyginamai siauresnė ir silpnesnė nei lietuviška (pagal tai, kas įvardyta festivalio buklete ir skirta negausiems svečiams ir kuklioms konferencijoms) – nesilaikoma net formalių, išorinių festivalinio žaidimo taisyklių. Gal atvežtam nebrangiai kainuojančiam užsieniui reikėtų priešinti ir pigesnį eksperimentinį lietuvišką teatrą? Įvyko jau 12 festivalių, taigi pamokos seniai išmoktos.

O kol kas, žinoma, malonu, kad mū­sų alyvos (Kaušpėdo teatro) kvepia stipriau.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai