Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: rugsėjis

 

The Dead Weather – Dodge And Burn

b_600_595_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Dead_Weather.jpg

Prieš penketą metų Lenkijoje, festivalyje „Heineken Open’er“, per „The Dead Weather“ koncertą patyriau stipriausią muzikinį katarsį savo gyvenime, kai jau vaidenosi, kad patekau į rokenrolo rojų. Žinoma, klausant grupės įrašų, o ir šio, trečiojo albumo, sulaukusio krūvos teigiamų recenzijų, jausmas nepasikartoja. Vis dėlto kritikuoti roko genijaus Jacko White’o ir panteros Alison Mosshart („The Kills“) kūrinį galima tik labai sąlygiškai.

Kaip sako pats White’as, visuose savo projektuose jis yra prodiuseris ir režisierius. Šis projektas ypatingas tuo, kad vietoj įprastinės vokalisto-gitaristo pozicijos jis sėdi prie būgnų. Tad būgnų labiausiai ir norisi klausytis. Bet visą eterį čia užima kietas Mosshart balsas, kurio tiesiog pasidaro per daug. Lengviau atsikvepi tik dainoje „Three Dollar Hat“ į dialogą įsijungus White’ui.

„The Dead Weather“ labai užtikrintai jungia klasikinį bliuzą, garažinį asketiškumą, agresyvų flirtą ir rokenrolinį šėlą. White’as apskritai yra etaloninio roko kūrėjas. Dokumentinėje juostoje „It Might Get Loud“ (2009) šalia mūkiančių karvių konstruodamas primityvią gitarą jis sako, kad kuo mažiau galimybių turi, tuo daugiau erdvės tavo kūrybiškumui. Gal būtent šito sąmoningo savęs apribojimo, apsisunkinimo albume ir pritrūko.

 

Iron Maiden – The Book of Souls

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Iron_Maiden.jpg

Naujosios britų heavy metal bangos (NWOBHM) pionieriai groja jau 40 metų, yra pardavę apie 90 mln. albumų egzempliorių ir štai dabar įrašė 16-tą studijinį albumą – ilgiausią karjeroje (pusantros valandos). Keisčiausia, kad jie vis dar neskamba seniokiškai. „Iron Maiden“, vadovaujami pagrindinio muzikos autoriaus Steve’o Harriso, ir vėl prikūrė pilnavertės muzikos, kurioje įkyriai nekartoja ankstesnių hitų, bet ir neapsijuokia eksperimentuodami.

57-erių Bruce’o Dickinsono, vieno svarbiausių metalo vokalistų, operinis balsas vis dar stiprus ir neerzina teatrališkumu kaip daugelio jo įpėdinių. „Geležinės mergelės“ muzikoje gausu ir power metalo dramatizmo, šaukimo į kovą, ir sudėtingų, epinių progresyvaus metalo kompozicijų (albumą užbaigia 18 minučių „opera“, vedama Dickinsono pianino). Dainų tekstai kupini tamsos ir fatalizmo: „Persimainiusių širdžių ir didžios nežinomybės laikais / Ateis prakeikimas ir mūsų visų pabaiga.“

Klausydamasi albumo labiausiai džiau­giausi dėl tos daugybės užkietėjusių grupės gerbėjų ir, žinoma, dėl pačios grupės, kuri pasipriešino neprilygstamo savo pačių paveldo prakeiksmui.

 

Slayer – Repentless

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Slayer.jpg

Slayeriams, kaip ir jų kolegoms iš „didžiojo thrash metalo ketverto“ –­ „Megadeth“, „Anthrax“ ir „Metallica“, – ne­siseka taip jau puikiai. 2013 m. mirė vienas iš grupės įkūrėjų Jeffas Hannemanas, teko ieškoti pamainos ir būgnininkui bei gitaristui. Nuo 1981 m. grojanti grupė priėmė rizikingą sprendimą kurti toliau. Šis jų 11-tas albumas išėjo geriausias, kokio galėtum tikėtis.

Gitaros, būgnai ir nepailstantis To­mo Arayos vokalas tvirtai sukalti visų kūrinių autoriaus Kerry Kingo, išsaugojusio savyje žudiko instinktą. Tekstuose gręžiamos tos pačios militaristinės, socialinės, religinės temos: „Aš karo propagandos mašina / Įsiūčio ir cinizmo veidas / Kai tik visuomenė pasuks klystkeliais / Aš pirmas jai išgrįsiu kelią.“

Greta dabartinio black metalo ar grindcore „Slayer“ muzika nebeatrodo tokia nepakeliama. Tačiau nei senatvinių sentimentų, nei atokvėpio pauzių čia nepalikta. Nepratusiai ausiai perklausyti visą albumą beveik neįmanoma, o ir nebūtina. Ekstremali muzika tam ir yra, kad savus klausytojus atsisijotų.

 

 

Sexwitch

b_600_598_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Sexwitch.jpg

Britų multiinstrumentalistė Natasha Khan žinoma pseudonimu Bat for La­shes ir indie dream pop stiliaus muzika. Lengvas psichodeliškumas šiame albume, įrašytame su roko grupe „Toy“, virto laukine ezoterika. Pusiau pakistanietė Khan interpretavo šešias keistas 8 dešimtmečio dainas iš Irano, Maroko, Tailando ir JAV. Jų pasirinkimą galima aiškinti ir politiniais (išlikimo kovos ikirevoliuciniame Irane), ir feministiniais (išskirtinis moters-poetės-šamanės vaidmuo) motyvais. O galima ir niekaip neaiškinti, tiesiog suktis aplink laužą kartu su Khan.

Šiam projektui jos pasirinktas pseudonimas Sexwitch – nors ir pretenzingas, bet taiklus. Ir anksčiau lyginta su Siouxsie Sioux, Björk ar Kate Bush, Khan pagaliau atvėrė tikrai raganišką savo pusę. Muzika labai kūniška, gamtiška, viliojanti, grąžinta į pirmykštį pavidalą, kuriam svarbiausia buvo hipnotizuojanti ritmų monotonija, perauganti į tikrus laumiškus šokius.

 

 

Peaches – Rub

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Peaches.jpg

Lyginant su Peaches seksualinės leksikos nešvankumu, Miley Cyrus atrodo tik švelniai patvirkusi mergaitė. Vis dėlto Peaches yra ne tiek vulgari, kiek drąsi ir intriguojanti. 46-erių iš Kanados kilusi, Berlyne gyvenanti Merrill Beth Nisker nepriklauso popscenai – ji įvairiapusė menininkė, nuosekliai žaidžianti tradicinėmis lyčių normomis, tabu ir davatkų jausmais. Jos gyvuose pasirodymuose, vadinamuose avangardine burleska, galima išvysti neįtikėtinai išradingų, spalvingų ir juokingų drabužių bei butaforijos, neapribotos nei LGBT, nei feminizmo ideologijų (stulbinantis koncentratas užfiksuotas jos pačios režisuotame koncertiniame filme apie save „Peaches Does Herself“, 2012).

Naujame albume, kaip ir penkiuose ankstesniuose, viskas sukurta ir prodiusuota pačios Peaches. Jo galima klausytis rankiojant tekstų perliukus apie pimpalus ir putes (nesiryžtu jų cituoti padoriame žurnale). Tačiau Peaches pavyko sukurti puikių elektroninių ritmų, kaskart klausant sudominančių vis kitais akcentais (labiausiai įsiminė „Dick in the Air“ ir „Vagino­plastic“, su aliuzijomis į „Smells Like Teen Spirit“).

Dabar Peaches šokiruoja kur kas mažiau nei prieš 15 metų – popkultūra ją prisivijo. Bet provokacija tebėra veiksminga ir išlaisvinanti.

 

Girl Band – Holding Hands With Jamie

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_Girl_Band.jpg

Geriausią albumą rugsėjį išleido 2011 m. susibūrusi grupė „Girl Band“, sudaryta iš keturių tvarkingų Dublino bernų, iš pažiūros visai nepanašių ne tik į merginas, bet ir į savo grojamą triukšmingą eksperimentinį postpank­roką. Sakau „geriausią“, nes ne tik pati be paliovos jį klausau, bet ir kritikų recenzijos tiesiog euforiškos. Iš peties daužomų instrumentų maišatimi ir ausį rėžiančiais riksmais seniai nieko nebenustebinsi. Galbūt „Girl Band“ paslaptis panaši kaip kokios „Nirvanos“, sukergusios „Black Sabbath“ su bitlais. Šie airiai depresiją ir panikos priepuolius išgroja sukdami kone techno ritmus, pagal kuriuos norisi taškytis švento Vito šokyje. Nors ir be aiškių priedainių, kūriniai iškart įstringa dėl žaismingos dinamikos ir niuansuoto chaoso.

Tekstai, galbūt giliai slepiantys baimę ir vienatvę, tiesiog liejasi kaip pusiau juokingas, pusiau šiurpus sąmonės srautas: „Pati ir laižyk, pati ir laižyk, laižyk savo dezodorantą.“ O štai 7 minučių mantroje „Supistas sviestas“ vokalistas vaipydamasis klykauja: „Nuttela, Nuttela!“ Atsaini, sarkastiška, skausminga, linksma, hardkorinė, bet popsova –­ Kurtui Cobainui tokia muzika tikrai būtų patikusi. Aš irgi tegaliu svajoti kuo greičiau išgirsti šitas „mergas“ gyvai kuriame nors Vilniaus rūsyje.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai