Vilkas su ožiukais. Knygyne, „Jaunystėje“, „Sirenose“

vsuo.png

Knygyne. Po pusės metų. Ištiko siaubas ir bejėgiškumas, net kavą užsipyliau ant tądien vilkėtų baltų šventinių marškinių. Tikrai ne dėl knygų gausos... Kas jas perka – aš nežinau, o ir nemačiau. Šovė mintis, kad visa tai, kas parašyta – neveikia realybės. Gal ir neturi veikti... Knygų kainos! Įpirkti gali tik... velniai žino kas. Turčiai? Knygų neperku jau 5 metai. Skaitau – kiekvieną dieną. Tuosyk kilo mintis – imti ir pavogti – ši mintis mane patį nudžiugino, atsigavau, jutau atsėlinant adrenaliną. Kafkos „Dienoraščius“... Taip, šiądien Kafkos... Esu kadais taip įsigijęs ir „Dienoraščius be datų“. Esu bailys ir dar su akiniais. Na, nieko nepadarysi. Tokia karma. Knygos Marse turbūt pigesnės. Šiaip ar taip, iš knygyno Pilies gatvėje išėjau nusikaltimo neįvykdęs. Pasukau į Literatų gatvę – o ten rodžiau špygas kiekvienam rašytojui asmeniškai, t. y. jiems skirtoms „lentelėms/inkliuzams“, o ties Švietimo ministerija apsiverkiau. Nuoširdžiai. Sutikite –­­­ turėjau tam teisę. Taip. Esu mokytojas, o šiandien (spalio 5 d.) – Mokytojų diena... Negalvokit, jog aš eilinis kvėša. Pvz., to prancūzų iškrypėlio Lautréamont’o „Maldororo giesmes“, kurias, kiek žinau, teikias šiame litmenyje spausdinti, skaičiau dar prieš 20 metų, prancūziškai... Be žodyno.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_IMG_0568.JPG

Beje, tą pačią dieną mačiau vaizdą: stovi ką tik uždarytos vieno Vilniaus mikrorajono bibliotekos darbuotoja ir mėlyną popieriaus rūšiavimo konteinerį it gyvulį šeria geromis knygomis. Lindgren, brolių Grimmų pasakos etc. Neva jokiems fondams jų nereikia, o dovanoti kitoms bibliotekoms negalima... Sutikite – šizofreniška situacija. Esu kiek sutrikęs, kažko nesuprantu. Bet tai turbūt mano problema.

„Jaunystėje“. Režisieriui Paolo Sorrentino vėl ryškiai švietė Fellini. Bet man pirmiausia prieš akis iškilo Thomo Manno „Užburtas kalnas“ – Šveicarijos Alpės, sanatorija, pasivaikščiojimai, gulėjimas ant šezlongų, gražuolė ir valgykla, kurioje vykstanti Hitlerio scena priminė neadekvačią valgančiųjų reakciją sukėlusį ruso epilepsijos priepuolį „Berghofe“, režisieriaus (personažo) savižudybė iššokant per balkoną tokia pat netikėta, kaip Naftos smegenų išsitaškymas romane (nežinau, gal šiuos du epizodus kiek pritempiau). O Venecija, kompozitorius atplaukia? Irgi kažkur matyta (neskaityta). Visconti, to paties Manno „Mirtis Venecijoje“. Iš jos dar galima paimti homoseksualią patirtį, jauninamąsias procedūras ir būtiniausiai jaunystę. Gal „Jaunystėje“ kas nors yra ir iš „Budenbrokų“, bet jų neskaičiau ir kol kas nesiruošiu, nes knygyne kainuoja beveik 20 EUR, o biblioteka uždaryta.
Hepiendas kvailas, nebent jį galima pateisinti Masalskio personažo iš „Didvyrių aikštės“ žodžiais, kad visi senatvėje atsisako maišto, arba laikyti padėka Holivudui už „Oskarą“. Bet apskritai filmas patiko.

„Sirenose“. Festivalio užsienio programos spek­taklius kasmet susiskirstau į tris grupes –­­ „buržujiškas menas“, „apie mirtį“, „nieko nesupratau“. Šiaip jau visos „Sirenos“ visada būna buržujiškos, bet ko norėti, kai bilietas kainuoja po minimum 60–70 LT. Šiemet pirkau juos dar tada, kai turėjau darbą, o dabar išėjo taip, kad nebeturiu, todėl kiekvieną spektaklio minutę jaučiau iš kišenės bėgantį litą (= eurocentą) ir buvau ypač kritiškas.

Dėl įvairių aplinkybių mane labiausiai veikė pinigų ir mirties temos, todėl jas ir pakomentuosiu.

Olandų spektaklis „Plaučiai“:

Pinigai. Per visą spektaklį visi 8 scenoje buvę žmonės mynė dviračius ir pasigamino spektakliui reikiamos elektros energijos (lempoms ir mikrofonams). Bet bilietai kainavo ne pigiau nei į kitus spektaklius. Gal daugiau sumokėjo aktoriams už fizinį krūvį, ir tas ant to išėjo?

Mirtis. Spektaklyje – daug info apie tai, kaip žmonės teršia gamtą ir visą planetą. Jis atseit dar ir apie santykius (turėti vaikų ar neturėti, būti kartu ar nebūti), bet tie santykiai apsiriboja JO ir JOS, minančių dviračius, dialogu, iš kurio galima spręsti, kad: mergina pastojo, patyrė persileidimą, jie išsiskyrė, tada vėl susitiko, tada išsiskyrė, tada susitiko, jis jau buvo susižadėjęs su kita, bet jie netyčia pasimylėjo viešajame WC, tada ji pastojo, tada jis išsiskyrė su ta, su kuria buvo susižadėjęs, tada ji pagimdė, tada jie paseno ir numirė. Dar per visą spektaklį scenos viršuj ėjo skaičiai (kažkokie milijardai), kurie vis didėjo. Galvojau, gal čia elektra, kurią jie pagamino du vakarus mindami, bet paskui internete perskaičiau, kad ten simbolizavo duotuoju momentu Žemėje gimstančias gyvybes. Gili Mintis turbūt tokia: gimimas jau iškart reiškia naikinimą ir mirtį – gamtos, santykių, savęs (+ žiūrovų laiko?). Dar galvojau, kad man irgi reiktų ką nors pasigaminti važinėjant dviračiu (pinigų? meno?).

Belgų spektaklis „Senasis vienuolis“:

Pinigai. Spektaklis svyruoja tarp dviejų mano kategorijų – „apie mirtį“ ir „buržujiško meno“. Toks 10 kartų pagerintas Juozo Erlicko pasirodymas, kur Erlickas bendrauja su publika, laido juokelius, publika juokiasi ir ploja po beveik kiekvienos eilutės (one-linerio), tada Erlickas dainuoja. Su trim bonusais: 1) angliškai (viskas, kas užsienio kalba, skamba mažiau banaliai), 2) Erlickas atrodo kaip Freudas, 3) Freudas l. gražiai šoka, o grupė – fantastiškai gražiai groja (Theloniouso Monko įkvėpta muzika – o juk Monko pavardė angliškai reiškia „vienuolis“!). Value for money tokia ir yra – neilgas kamerinis koncertas-benefisas, kur gražiai šoka. Tik kad pats prisijungt negali.

Mirtis. Freudas („vienuolis-Monkas“) numanomai senas, tai mirties tema, kaip ir Jauniškis rašo, turbūt į temą. Publikai jis liepė skanduoti ligų (pvz., trombozės) pavadinimus. Neskandavau. Galvojau apie buržujišką meną ir kaip jis vis bando valandai dviem sukurti pseudobendruomenę (visi mes mirsim, aha aha, lieka tik šokis), bet kaip tuščia už tai mokėti 21,43 EUR. Bet pačiame gale Freudas nustoja šokti, scena užtemsta, ant jos ima eiti nuotraukų projekcija – vyro aktai (Freudo, kai dar atrodė ne kaip Freudas – be barzdos ir akinių). Visos nuotraukos apipaišytos –­ tai narve, tai su ūsais, tai su akiniais. Kuo toliau, tuo daugiau veido ir kūno užspalvinta, ir galiausiai jis visai ištrina save –­ jau nebe Freudas, nebe Erlickas, nebe joks ne vienuolis. Ir tai jau kažkaip nebe pseudo.

Italų spektaklis „Orchidėjos“ (Pippo Delbono):

Apie pinigus šiame spektaklyje negalvojau.

O mirtis jame veikė ne siužeto pagraudenimuose, o taip, kaip rašė Aristotelis, – kai tu pasijunti, lyg numirtum ir vėl prisikeltum. Teatre šitokių dalykų nebuvau patyręs nuo 2011 m. Castellucci Kristaus veido (apie kurį visi girdėjo, bet nedaug kas matė, nes pinig...). Kodėl taip suveikė, aš nežinau – ar tai projekcijos, kur greta mirę gyvūnai ir mirę žmonės (ir kokie jie panašūs), ar tai, kad scenoje – žmonės, kuriuos mes apskritai suprantam kaip tokius nelabai gyvus (neįgalieji, psichikos ligoniai, pabėgėliai), ir kai pagauni save taip galvojantį – sutrinki. Ar tai, kad Delbono visą spektaklį suvaidino į mikrofoną – pats skaitė, deklamavo ir rėkavo, uždusdavo ir vis tiek dar išbėgdavo ant scenos pašokti.

Pagalvojau, kad lietuvių teatras, kad ir koks atseit novatoriškas ir pripažintas – vis tik stato savo katedras, atžalynus ir kitas drameles, daugiausia, ką nuo savęs įdeda, – tai gal sušiuolaikina pjesę arba pakeičia veiksmų eilės tvarką. O čia buvo kažkas absoliučiai kito: pabiri, greit besikeičiantys gabalai iš Šekspyro, Čechovo, dar kažko, ko neatpažinau ir jau nebeprisiminsiu. Bet viskas –­ apie tokį gyvenimą, kokį gyvename mes, o ne fikciniai personažai. Štai jis kalba apie motinos mirtį, o šalia jos – būti ar nebūti monologas. Ir tada supranti – blemba, ir aš taip sakyčiau, ir aš taip pat nežinočiau (ir kažkada sakysiu, ir nežinosiu). Girdi tai –­ ir visiškai patiki, kad realūs, gyvi žmonės gali vienas kitam sakyti tuos žodžius, kurie parašyti Hamleto monologe, Romeo ir Džuljetos dialoguose. Kad galima jaustis „gyvenimo nuėjus pusę kelio“ visiškai nežinant, kas ir prieš kiek metų tai rašė, nes tokie dalykai yra lygiai pat tavo, kiek bet kokio Klasiko. Kad olimpijos iš impresionistų paveikslų (buvo scenoje ir jų) ir moteris – net nežinau, ar aktorė, – kuri nusirenginėja nuogai ant scenos, visiškai niekuo nesiskiria. Tik tuo, kuo aš pats jas atskiriu, galvodamas: hm, hm.

Po to važiavau dviračiu namo ir galvojau, kad gal visai ir nebūtina čia minant nieko gaminti, jokios energijos, pinigų ar meno. Ir dar galvojau, kad buržujiškas menas – keistas dalykas: moki tuos savo nemažus pinigus, vis tikiesi, kad jis atvers tau kažkokias Paslaptis. O geriausia, ką jis gali padaryti (nors ir tai retai), – tave supurtyti, atsukti veidrodį, kad pamatytum save – su savo šnekomis apie Pinigus ir Prasmes, kurių vis negana, kurių vienus vis mainai į kitus, kol mąstymas padaro mus bailiais, o ryžtingiausio užmojo dvasia nublunka nuo dvejojimų liguistų (Hamletas? Nea, aš).

VILKAS.png

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai