Comte de Lautréamont. Maldororo giesmės

 b_300_315_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-09_nr._3503_latremont.JPG

Antroji giesmė

7

Nedidelėje giraitėje ant žydinčios pievos giliai įmigęs guli herma­froditas, jo veidas sudrėkęs nuo ašarų. Mėnulio pilnatis, išsilaisvinusi iš debesų apsupties, savo blyškia šviesa glosto tą švelnų paauglio veidą, kuris spinduliuoja tiek pačia gryniausia vyriškumo energija, tiek dangiškosios mergelės grožiu. Atrodo, jame nieko nėra natūralaus: tokie netgi kūno raumenys, keliaujantys harmoningų moteriškų formų kontūrais. Viena sulenkta ranka jis prisidengęs veidą, kitą priglaudęs prie krūtinės, lyg siektų apraminti smarkiai besidaužančią širdį, kurią slegia amžinosios paslapties našta, o šią nusimesti kažkam išsipasakojus jai užginta. Pavargęs nuo gyvenimo ir pametęs bet kokią viltį gyventi tarp žmonių, besi­gėdindamas, kad jis ne toks kaip visi, šis sutvėrimas galiausiai pasitraukė iš slėnio ir pasirinko elgetos lemtį. Ir kaip jis praminta? Ogi juo pasirūpina gailiaširdės sielos, – šių jis greičiausiai nė nepastebi, –­ nepalikdamos nelaimėje: juk jis toks mielas, toks nuolankus! Kartais visai noriai jis pabendrauja su kokiu jautriu žmogumi, bet nesiduoda paliečiamas, visada laikosi per atstumą, vaizduodamasis pavojingą išpuolį. Jei to sutvėrimo paklausia, kodėl pasirinko vienatvę, jo akys pakyla į dangų ir vos ne vos sulaiko ašaras – priekaišto Apvaizdai; bet į tokį neatsargų klausimą taip ir neatsako, o sniego baltumo vokai nusidažo rytinės rožės raudoniu. Jei pokalbis užsitęsia, hermafroditas ima nerimauti, jo akys pradeda lakstyti į visas keturias puses, tarsi ieškotų galimybės pabėgti nuo besiartinančio nematomo priešo, staiga pamoja ranka atsisveikinti ir, sumosavęs nubudusio drovumo sparnais, pradingsta girios tankmėje. Ne veltui jį kone visi laiko bepročiu. Jį sugauti vieną kartą buvo pasiųsti keturi kaukėti vyrai, kurie užpuolę taip supančiojo, kad jis tegalėjo judinti kojas. Plakdami per nugarą čaižiais botagais, vyrai tuoj pat jį išvarė į kelią, vedantį į Bisetrą*. Į kirčius hermafroditas atsakė šypsena ir kalbėjo su tokia nuovoka ir išmanymu apie žmonijos mokslinius pasiekimus, kurių didis pažinimas rodė stulbinamą jo, kaip jaunuolio, išsimoks­linimą ir pasakojo apie žmonių likimus, apreikšdamas tokį poetišką savosios sielos prakilnumą, kad jo prižiūrėtojai, iki pašaknų išsigandę, ką padarę, suskubo atrišti supančiotą kūną ir puolė jam po kojom maldaudami atleidimo, o šį suteikus atitoko nuo jo su tokiu pagarbos ženklu, koks paprastai nerodomas žmogiškoms būtybėms. Po šio įvykio garsas apie hermafroditą pasklido labai plačiai, jo paslaptis buvo įminta, bet visi dėjosi nieko nežiną, kad neaitrintų jo kančių. O vyriausybė jam suteikė solidų išlaikymą, kad hermafroditas užmirštų, jog vieną dieną jį be išankstinio patikrinimo jėga norėjo įgrūsti į psichiatrijos ligoninę. Jis naudojasi tik puse išmokų, kitą jų dalį skiria vargšams. Pamatęs platanų alėjoje vaikštinėjant vyrą su moterimi, jis staiga pajunta, kaip visas kūnas ima plyšti į dvi dalis, viena jų nori apglėbti vyrą, kita – moterį; vis dėlto supratęs, jog tai haliucinacija, sveikas protas greitai paima viršų. Bet jau vien dėl to jis vengia tiek vyrų, tiek moterų draugijos; persekiojamas minties, kad tėra pabaisa, ir dėl to jausdamas ypatingą gėdą, tasai sutvėrimas neleidžia sau užmegzti jokio aistringo ryšio nei su vienu, nei su kitu. Jis galvoja, kad taip bus pats pažemintas ir pažemins kitus. Jo išdidumas nuolat kartoja tokią aksiomą: „Tegu kiekvienas gyvena pagal savo prigimtį.“ Išdidumas, pasakiau, nes jis bijosi, kad susaistęs gyvenimą su vyru ar su moterimi, vėliau ar anksčiau dėl savo kūno sąrangos sulauks priekaištų lyg dėl siaubingo nusižengimo. Taigi, dangstydamasis savimeile ir gyvendamas su šia sunkiai įtikinama, tik iš jo vidaus kylančia prielaida, jis atkakliai laikosi kankinamos vienatvės, kurioje nėra jokios paguodos. Tai štai nedidelėje giraitėje, ant žydinčios pievos giliai įmigęs guli hermafroditas, jo veidas sudrėkęs nuo ašarų. Nubudę paukščiai su nepaprastu susižavėjimu žiūri pro medžių šakas į jo melancholišką veidą, o lakštingala net nenori pradėti savo krištolinių kavatinų. Naktinis miškas miegant liūdesio kupinam hermafroditui tapo didingas kaip kapas. O keliauninke, paklaidintas nuotykių troškimo, privertusio palikti tėvų namus dar vaikystėje; dėl tų troškulio kančių, patirtų dykynėje; dėl tėvynės, kurios po ištrėmimo ir ilgų klajonių greičiausiai tebeieškai svetimuose kraštuose; dėl tavojo žirgo, ištikimo draugo, kartu su tavimi iškentusio tremtį ir visas oro negandas įvairiausiose klimato juostose, kurias prajoti tave ginė nerimastingas klajoklio būdas; dėl orumo, įgyjamo kelionėse po tolimas žemes ir paslaptingas jūras, blaškantis po šiaurės ledynus ar po svilinančia saule, prašau, neliesk savąja ranka, net jei ji būtų švelnus brizas, neliesk ant žemės išsidraikiusių ir su žolėmis susipynusių plaukų garbanų. Verčiau jau atsitolink per šimtą žingsnių; taip bus geriau. Tie plaukai šventi. Už tai tau padėkotų pats hermafroditas. Jis nenori, kad jo plaukus, kvepiančius kalnų vėju, pamaldžiai liestų žmogaus lūpos, nenori, kad šios bučiuotų jo kaktą, spindinčią nūnai kaip žvaigždė nakties skliaute. O gal verčiau manyti, jog tai išties iš savos orbitos išklydusi žvaigždė, perskrodusi kosminę erdvę, nusileido ant šios didingos kaktos, kurią, švytėdama it deimantas, supa magiška aureole. Net pati naktis, atitolindama savo liūdesį, pasitelkia visus įmanomus kerus, kad nebesigirdėtų vabzdžių dūzgimo, kad kuo ramiausiai galėtų švęsti šio nekaltybės įsikūnijimo, šio skaistaus angelo miego šventę. Prakilnios ir vešlios šakos palinksta prie jo, kad ant tos būtybės nenutikštų nė lašelis rasos, o romus vėjas, atsargiai braukdamas per melodingosios arfos stygas, visuotinėje tyloje švelniais akordais prisiliečia prie besiilsinčių vokų ir šie net nejudėdami, rodos, prisideda prie ritmingos aukštųjų sferų muzikos. Jis sapnuoja savo laimę, sapnuoja, kad jo kūnas pasikeitė arba ant purpurinio debesies buvo nuskraidintas į visai kitą pasaulį, kuriame gyvena tokie pat sutvėrimai kaip jis pats. Deja, tai tik sapnas, ir tegu jis tęsiasi iki pat aušros! Hermafroditas sapnuoja, kad aplink jį rateliu tarsi padūkėlės, susivijusios į milžiniškas girliandas, šoka gėlės, svaiginančios maloniais aromatais, o jis pats, apkabinęs dieviško grožio būtybę, dainuoja himną meilei. Deja, kai nubus, supras, kad tebuvo apkabinęs ūkanotą sutemų kūną. Maldauju, nenubusk, nenubusk dar, hermafrodite... Negi manim nepasitiki? Miegok, miegok amžinai. Lai netikros laimės išgyvenimai kilnoja tavo krūtinę, bet tik neatsimerk, tik neatmerk akių! Nenoriu matyti tavęs nubudusio, geriau pasitrauksiu į šalį, kol miegi. Galbūt vieną dieną parašysiu didžiulę knygą, kurios graudulinguose puslapiuose papasakosiu tavo istoriją, kupiną siaubingų kančių ir iš jų išplaukiančių pamokymų. Iki šiol negalėjau to padaryti, nes, kiek bemėgindavau, ant popieriaus liedavos ašaros, o pirštai imdavo virpėti lyg senio. Bet tikiu – tam nepristigsiu jėgų. Man tiesiog kelią siutą, kad galvojant apie tavo didelį vargą mano nervai tampa silpni lyg moters, o pats imu alpėti tarsi maža mergaitė. Miegok, miegok amžinai ir neatsimerk, tik neatmerk savo akių! Sudie, hermafrodite! Kiekvieną dieną melsiuos už tave (dėl savęs to tikrai nedaryčiau). Lai tavo krūtinėje gyvena ramybė!

* Bisetras – šioje vietoje netoli Paryžiaus XVII–XIX a. veikė Liudviko XIII įkurtas kalėjimas, benamių prieglauda ir psichiatrijos ligoninė.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-09_nr._3538_RE125748.jpg

8

Vos tik moteris savuoju sopranu paskleidžia subtilias ir melodingas gamas, klausantis šios žmogiškosios harmonijos mano akys prisipildo nematomos ugnies ir ima skausmingai kibirkščiuoti, o ausyse, rodos, ima griaudėti siaubinga kanonada. Iš kur kyla tasai pasibjaurėjimas viskuo, kas žmogiška? O jei garsai pasklinda iš kurio nors muzikos instrumento, tų natų it perlų, ritmingai skrajojančių ir šokinėjančių oro bangomis, klausausi su didžiausiu malonumu. Tada imu jausti, kaip mano klausa pasigauna švelnumo dermę, ir ši ramina nervus ir mintis; panašiai mano gyvus pojūčius ir vaizduotės galias užsūpuoja nenusakomas aguonų sukeliamas mieguistumas, kuris it šydas sušvelnina dienos šviesą. Sakoma, kad gimiau kurčias! Pirmaisiais vaikystės metais negirdėdavau, ką sako kiti. Kai po didelių pastangų mane išmokė kalbėti, galėdavau suprasti kitą tik perskaitęs tai, kas parašyta ant lapo, o tada jau dėstyti savo mintis. Iki tos lemtingos dienos buvau gražus ir nekaltas sutvėrimas; kiekvienas žavėjosi mano paauglišku protu ir dievišku gerumu. Daugelis, kurių sąžinė nešvari, parausdavo vos pažvelgę į vaiskų veidą, atspindėjusį tyrą sielą. Su pagarba į mane kreipdavosi žmonės, nes mano akyse matė žvelgiant angelą. Bet aš puikiausiai žinojau, kad palaimingos paauglystės rožės, supintos į įnoringą girliandą, juosiančią skaisčią ir didingą kaktą, kurią taip aistringai bučiuoja mamos, amžinai nežydės. Jau tada man imdavo atrodyti, kad visata su visu dangaus skliautu, kurį nusėja nepasiekiamos ir įkyriai žybsinčios žvaigždės, nėra jau tokie didingi, kokius įsivaizduodavau. Taigi vieną dieną, nuvargęs kopti stačiu žemiškosios kelionės taku ir klajoti svirduliuojant tarsi girtuoklis po niūras gyvenimo katakombas, iš lėto pakėliau melancholiškas, mėlynų ratilų juosiamas akis į išgaubtą dangaus skliautą ir išdrįsau, toks jaunas, įsiskverbti į dangaus paslaptis! Neradęs to, ko ieškau, pakėliau sumišusias akis aukščiau, pas­kui dar aukščiau, kol galiausiai išvydau sostą iš žmogaus išmatų ir aukso, o jame sėdėjo pasipūtęs idiotas, apsigobęs kūną drobule iš neskalbtų ligoninės paklodžių; tai buvo tasai, kurs save tituluoja Kūrėju! Rankoje jis laikė pūvantį žmogaus lavono liemenį, kurį vis prikišdavo tai prie akių, tai prie nosies, tai prie burnos; na, kad jau prie burnos, tai visai nesunku įspėti, ką su tuo lavonu darė! Jo kojos mirko didžiuliame kunkuliuojančio kraujo klane, į kurio paviršių lyg kokie kaspinuočiai iš naktipuodžio tirščių paskubomis kildavo ir tuojau pat žaibo greičiu gilyn nerdavo dvi ar trys galvos: šioms už tvarkos pažeidimus grėsė spyris į nosį; betgi žmonės ne žuvys –­ jiems reikia įkvėpti oro. Jie greičiau buvo amfibijos, sutrikę varliagyviai, nardantys po tą bjaurų skystį, nardantys... kol Kūrėjas, nieko nebeturėdamas rankoje, dviem pirmaisiais kojos nagais tarsi replėmis sugriebdavo nardytoją už kaklo ir iškeldavo iš raudonos dumblynės, to puikaus padažo! Jo laukė tas pats likimas kaip visų kitų. Pirmiausia Kūrėjas nukąsdavo ir surydavo galvą, kojas ir rankas, paskui liemenį, kol galiausiai likdavo sutraškinti kaulus. Pabaigęs imdavosi kitos aukos, ir taip visą amžinybę. Kartais jis surikdavo: „Aš jus sukūriau, todėl turiu teisę daryti su jumis, ką panorėjęs. Jūs man nieko blogo nesat padarę, to neneigiu, bet verčiu jus kentėti, nes man tai kelia malonumą.“ Ir vėl tęsdavo savo siaubingą puotą, vaipydamas apatinį žandikaulį, o kartu su šiuo krutėjo ir barzda, pilna smegenų likučių. Tai ką, skaitytojau, nuo šio paskutinio vaizdelio turbūt ir tau pačiam išsiskyrė seilės? Tik nesakyk, kad nenorėtum paragauti smegenėlių, tokių skanių, tokių šviežutėlių, iškuoptų iš neseniai ežere sužvejotos žuvies. Stebėjau kurį laiką tą kraupų reginį netekęs žado, ištiktas paralyžiaus. Tris kartus vos nepargriuvau aukštielninkas lyg žmogus, užkluptas didžiulės emocijų bangos; tris kartus vos pavyko išstovėti ant kojų. Virpėjo visos mano kūno skaidulos; aš visas drebėjau lyg vulkanas su viduje kunkuliuojančia lava. Galiausiai dėl siaubingai prislėgtos krūtinės neišgalėdamas įkvėpti oro tiek, kad pakaktų palaikyti gyvybę, mano lūpos prasivėrė ir iš gerklės išsiveržė riksmas, toks klaikus riksmas, kad jį... išgirdau! Mano ausų pančiai akimoju atsilaisvino, ausies būgnelis nuo smūgio, suduoto galingos garso bangos, kuri nuskriejo toli į erdvę, sutraškėjo, ir organas, iš prigimties pasmerktas kurtumui, patyrė stebuklą. Aš girdėjau! Manyje nubudo penktasis pojūtis! Tačiau kokį malonumą žadėjo ta atvertis? Juk nuo tol žmogaus balsas mano ausis pasiekdavo drauge su skausmu, kurį sukelia gailestis dėl baisios neteisybės. Kai kažkas man kalbėdavo, man iškart prieš akis stodavo tądien aukštybėse regėtas vaizdas ir sugrįždavo visi tie troškūs jausmai, iš gerklės prasiveržus galingam riksmui, kurį primindavo kito žmogaus balsas. Aš jam net negalėdavau nieko atsakyti, nes ausyse skambėdavo iš to bjauraus purpurinio klano atsklindančios silpnų žmogelių dejonės, panėšėjusios į dramblio, kuriam diriama oda, staugsmą, o nuo jų ugninių sparnų man svilo plaukai. Vėliau, kai geriau pažinau žmoniją, prie gailesčio prisidėjo nuožmus įniršis, nukreiptas prieš šią pamotę tigrę, kurios storžieviai vaikai temoka skleisti neapykantą ir blogį. O kaip įžūliai jie meluoja! Jie sako, kad blogis juose pasireiškia tik išskirtiniais atvejais! Bet viskas baigta, aš jau seniai, labai seniai nebebendrauju su jokiu žmogumi. Tad jūs, kad ir kas būtumėt, kai priartėsit prie manęs, lai jūsų balso stygos nesuvirpa ir neišleidžia nė garselio, lai jūsų gerklos nebando pranokti lakštingalos, o jūs pats nė nesistenkite atverti savo sielos kalbėjimu. Laikykitės pamaldžios nepertraukiamos tylos, nuolankiai sukryžiuokite rankas ant krūtinės ir nudelbkite žemyn akis. Jau sakiau, kad nuo to laiko, kai išvydau regėjimą, atveriantį tiesą apie Aukščiausiąjį, mano gerklę nuolat, dieną ir naktį, drasko košmarai, tad nebenoriu, kad vien nuo minties apie juos atsinaujintų visos tos kančios, patirtos aną pragarišką valandą. Ak, kai išgirstate nuo kalno viršūnės atgriaudžiančią sniego griūtį, nykioje dykynėje raudančią liūtę numirus jos mažyliams, griaunantį darbą atliekančią audrą, nukirsdinimo išvakarėse kalėjime bliaunantį mirtininką ar jūros bangoms pasakojantį, kiek jis pasiglemžęs narų ar sudužėlių, siaubingą aštuonkojį, nagi, pasakykit: negi šie didingi balsai nėra gražesni už pašaipų žmogaus bumbėjimą!

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

Lautréamont. „Les Chants de Maldoror et autres textes“. – Paris: Librérie Général Française, 2010.

 

unnamed.png

Komentarai  

 
#1 -_- 2015-11-21 22:27
na, Lautréamontas veža!
laukiu nesulaukiu visos knygos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai