Svetlana Aleksijevič. Vietoj biografijos

2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatė SVETLANA ALEKSIJEVIČ pasakoja apie save ir savo knygas

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Tačiau aš nesiekiu užfiksuoti sausos, nuogos fakto, įvykio istorijos. Aš rašau jausmų istoriją. Tai būtų galima pavadinti praleista istorija. Ką žmogus mąstė, suvokė ir įsiminė kam nors vykstant? Kuo tikėjo ar netikėjo, kokių turėjo iliuzijų, baimių, vilčių? Ką sužinojo apie save ir pasaulį?.. Tai, ko neįmanoma įsivaizduoti, prasimanyti – bent jau dėl milžiniško tikrų detalių ir smulkmenų kiekio. Mes greitai pamirštame, kokie buvome prieš dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt metų. Kartais gėdijamės, o gal jau ir patys nebetikime, kad viskas galėjo būti kaip tik taip. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja... Nors dokumentas – taip pat kieno nors valia, kieno nors aistra. Tačiau savo knygų pasaulį aš sudėlioju iš tūkstančių balsų, likimų, mūsų buities ir būties fragmentų. Knygą rašau ketverius septynerius metus, susitinku ir kalbuosi, užrašau 500–700 žmonių pasakojimus. Mano kronika apima dešimtis generacijų. Ji prasideda pasakojimais žmonių, kurie prisimena revoliuciją, dalyvavo karuose, kalėjo Stalino lageriuose, ir tęsiasi iki mūsų dienų –­ beveik 100 metų. Tatai yra sielos – rusų sielos – istorija. Arba tiksliau, sovietinio rusų žmogaus sielos. Didžios ir baisios Utopijos –­ komunizmo, kurio idėja dar tebegyva ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, – istorija. Jinai dar ilgai vilios ir tarsi šėtonas gundys žmonijos protus. Todėl noriu palikti jos kūrėjų ir liudininkų pasakojimus. Mano kronika tęsiasi. Aš keliauju laike paskui savo herojus...

Pirmoji knyga – „Nemoteriškas karo veidas“

Didžiojo Tėvynės karo metais tarybinėje armijoje tarnavo daugiau kaip 1 milijonas moterų. Dar kita tiek dalyvavo partizaniniame ir pogrindžio pasipriešinime. Amžius – nuo 15 iki 30 metų. Jos buvo įvaldžiusios visas kariškas specialybes: lakūnės, tankistės, automatininkės, snaiperės, kulkosvaidininkės... Moterys ne tik gelbėjo gyvybes, kaip anksčiau –­ dirbdamos gydytojomis ir slaugytojomis, jos ir žudė.

Knygoje moterys pasakoja apie karą tai, ko nepapasakojo vyrai. Apie tokį karą mes nebuvome girdėję. Vyrai kalbėjo apie žygdarbius, fronto linijas ir karo vadus, o moterys pasakojo ką kita: kaip baisu pirmą kartą nužudyti žmogų... arba po mūšio eiti per lauką, kur guli kritusieji. Guli išsibarstę, tarsi bulvės. Visi jauni, ir gaila visų: ir vokiečių, ir rusų karių –­ saviškių. Po karo moterys nesiliovė kariaut. Slėpė kuo giliau savo karinius bilietus, pažymas apie sužeidimus, nes vėl reikėjo išmokti šypsotis, avėti aukštakulnius ir ieškotis jaunikių. O vyrai pamiršo savo kovų drauges, išdavė jas. Pavogė iš jų Pergalę. Nepasidalijo.

Antroji knyga – „Paskutinieji liudytojai“ (100 nevaikiškų pasakojimų)

Tų, kuriems per karą buvo 7–12 metų, prisiminimai apie karą. Apie karą kalba vaikai. Ne politikai, ne kariai ir ne istorikai. Patys nešališkiausi liudytojai. Karas, išvystas vaiko akimis, dar baisesnis...

Trečioji knyga – „Cinko berniukai“

Knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies, – apie sovietų karą Afganistane. Apie šį karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies. Tatai jau kitas karas, ir žmogus jame jau kitoks. Vėliau išvysime jį įsiplieskus naujiems karams – Jugoslavijoje, Čečėnijoje, Kalnų Karabache...

Manęs neretai klausia: ir kam tiek daug knygų apie karą? Jūs gi moteris, o apie karą dažniausiai rašo vyrai? O todėl, kad mes neturėjom kitos istorijos, visa mūsų istorija – karų istorija. Mes arba kariaujame, arba ruošiamės karui. Ir kitaip niekada negyvenome. Mes nė neįtarėme, kad esame iš esmės karo žmonės. Mūsų herojai, mūsų idealai, mūsų gyvenimo samprata – kariški. Štai kodėl buvusios imperijos žemėse taip laisvai liejasi kraujas...

Ketvirtoji knyga – „Černobylio malda“ (Ateities kronika)

Po Černobylio pasaulis pasikeitė iš esmės. Sutapo dvi katastrofos: kosminė –­ Černobylis, ir socialinė – nugrimzdo po vandeniu milžiniškas socializmo žemynas. Pastarasis, t. y. antrasis sprogimas, užgožė kosminį, nes buvo suprantamesnis, artimesnis. Tačiau tai, kas įvyko Černobylyje, vyko pirmą kartą planetoje. Mes – pirmieji tai išgyvenę žmonės. Mes gyvenam su ta patirtim, ir mums kažin kas darosi: kinta kraujo formulė, genų kodas, dingsta pažįstamas landšaftas... Tačiau šitai suvokti reikia kitokios žmogiškosios patirties ir kitokių vidinių instrumentų, kurių dar neturime. Mūsų regėjimas, uoslė nemato ir neužuodžia naujo priešo, sakyčiau, ateities priešo – radiacijos. Mūsų žodžiai ir jausmai, neprisitaikę prie to, kas įvyko, ir visa susikaupusi kančios patirtis, kuri ir yra mūsų istorija, bejėgė padėti. Nes mes turim vienintelį siaubo matą – karą. Toliau sąmonė nejuda. Akmenėja. O tai, kas vadinama Černobyliu, dar baisiau už Gulagą, Osvencimą ir holokaustą...

Sunku apsiginti nuo to, ko nepažįstame. Ko nepažįsta žmonija. Kada nors ši epocha, mūsų epocha, Černobylio epocha taps mitologija. Naujos kartos viena po kitos atsigręš į mus ir svarstys: kaip tai atsitiko ir kokie žmonės tada gyveno, ką jie jautė, ką mąstė apie visa tai, ką pasakojo ir ką dėjosi į galvas?

Ši knyga ne apie Černobylį, bet apie pasaulį po Černobylio. Pasakoja liudininkai... Dar spėjo papasakoti... Daugelio iš jų jau nebėra tarp gyvųjų... Bet jie spėjo išsiųsti mums signalą...

Keturios knygos apie tai, kaip žmonės žudė ir buvo žudomi, kaip kūrė ir tikėjo didžiąja Utopija, kaip žmogaus gyvybė mūsuose visą laiką buvo prilyginama kam nors –­ idėjai, valstybei, ateičiai. Mes gyvenome apkasuose, barikadose, socializmo statybose. „Vis dėlto, – pamaniau, – tai baisi tiesa, tačiau juk ne visa tiesa apie žmogų?“ Taip gimė knyga „Stebuklingas amžinosios medžioklės elnias“ (Šimtas pasakojimų apie rusišką meilę). Knyga apie tai, kaip rusai nori būti laimingi, svajoja, bet jiems vis nesiseka... Kodėl? Ir kaip tuomet jie įsivaizduoja Namus? Laimę? Meilę? Ir pagaliau –­ kaip jie supranta gyvenimo prasmę? Ir kas mes tokie?

Žmogus keičiasi. Keičiasi mūsų pasaulis. Kronika tęsiasi...

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko

alexievich.info

S. Aleksijevič knygos „Nemoteriškas karo veidas“ ištrauką skaitykite čia

Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_2015-10-16_nr._3539_virselis.jpg

2015-10-16 nr. 3539

|
Dalia Bozytė. manipuliacija.lt nuotraukaDalia Bozytė. Baltas lapas
Vienas eilėraštis


Gytis Norvilas. manipuliacija.lt nuotraukaGytis Norvilas. pasienis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Tūla
Poezija. PDR konkursų laureatai


Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotraukaMarius Burokas. Lapkritis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Sara Poisson. manipuliacija.lt nuotraukaSara Poisson. Gatvė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Greta Ambrazaitė. manipuliacija.lt nuotraukaGreta Ambrazaitė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Kovos klubas
Poezija. PDR konkursų laureatai


Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai