Fernanda Eberstadt. José Saramago, nelauktas fantazuotojas

Fernanda Eberstadt
Fernanda Eberstadt

Vieną 2007-ųjų birželio vakarą portugalų romanistas José Saramago kalbėjo ne­didelei auditorijai, susirinkusiai į knygos sutiktuves Lisabonoje –­ perleistas 1975 m. pasirodęs jo poezijos rinkinys. Saramago, kuriam dabar 84-eri, yra asketiškas vyras, itin aukštas ir toks liesas, kad beveik įlinkęs. Vakaras buvo karštas, bet jis dėvėjo įprastinį tamsų kostiumą su kaklaraiščiu. Ateistu save laikantis Saramago kaltina religiją dėl prievartos pasaulyje. Tačiau sulaukęs garbingo amžiaus jis labiausiai primena sudiržusį dvasininką renesansiniame paveiksle, šv. Jeronimą dykumoje.

Anglakalbiame pasaulyje Saramago sulaukė šlovės prieš dvi dešimtis metų pasirodžius romanui „Baltazaras ir Blimunda“, pikareskinei meilės istorijai Portugalijos inkvizicijos laikais, pasakojamai fantastine intonacija, lyginta su Gabrieliu García Márquezu. Vėlesni romanai atskleidė rašytojo įvairiapusiškumą. 1995 m. politinėje parabolėje „Aklumas“ (lietuvių k. išleido „Alma littera“, 2007, – vert. past.) miestas sulaukėja po paslaptingo aklumo maro. Brazilų režisierius Fernando Meirelles, pastatęs „Dievo miestą“ (2002) ir „Ištikimąjį sodininką“ (2005), kuria šios knygos ekranizaciją (filmas „Aklumas“ pasirodė 2008 m., – vert. past.).

Daugelį metų Saramago buvo minimas tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją, bet vis atsirasdavo tinkamesnių portugalų kalba rašančių autorių kaip brazilas Jorge Amado. 1998 m. spalį, po Frankfurto knygų mugės, Saramago neišskrido iš Vokietijos, nes sužinojo laimėjęs Nobelio premiją. (...) Neperdedant galima sakyti, kad nuo tada Saramago literatūrinę šlovę suvokė daugiausia kaip būdą skleisti savo politinius įsitikinimus. Rašytojas, nuo 1969 m. priklausantis radikaliai Portugalijos komunistų partijai, didžiumą laiko leidžia tarptautiniuose forumuose, skaitydamas nuobodžias, pedantiškas paskaitas, smerkiančias Europos Sąjungą ir Tarptautinį valiutos fondą. Prieš penkerius metus jis vis dėlto sugebėjo sukelti tarptautinį skandalą, kai, keliaudamas po Artimuosius Rytus, padėtį Palestinoje palygino su Aušvicu.

Literatūros kritikui Haroldui Bloomui šis palyginimas pasirodė „neatleistina vaizduotės ir žmogiškumo klaida“, padaryta romanisto, kuris, anot kritiko, tarp gyvųjų rašytojų „nusileidžia tik Philipui Rothui“. „Saramago romanai be galo išradingi, be galo humanistiški, be galo meistriški, – man sakė Bloomas. – Tad negaliu suvokti, kodėl žmogus nesubręsta politiškai. 2007-aisiais būti portugalu stalinistu reiškia negyventi realiame pasaulyje.“

Knygos sutiktuvėse Lisabonoje Saramago buvo nusiteikęs lyriškiau. Be pasiruošto teksto sakyta pusvalandžio trukmės kalba aprėpė platų temų spektrą nuo jo išgyvento „juodumos“ jausmo, 1974 m. kairiųjų portugalų revoliucijai pasirinkus socialdemokratinę kryptį, iki neorealizmo, kurį XX a. dailėje nepelnytai nustelbė siurrealizmas, ir laiptų, kuriuos Michelangelo suprojektavo bibliotekai Florencijos Šv. Lauryno bazilikos arkadoje. Kalbą užbaigė taip: „Kiekvienas žmogus turi dirbti savą žemės sklypelį. Svarbiausia, kad jis kastų giliai.“

Jam kalbant, šone stovėjo baltai vilkinti moteris vešliais tamsiais plaukais. Tai jo žmona Pilar del Rio. Kartą kitą sugavusi vyro žvilgsnį, ji pakeldavo ranką prie burnos, primygtinai rodydama, kad jis atsigertų vandens. O pažiūrėjusi į mane, užversdavo akis dėl absurdiškai užsispyrusio seno žmogaus, atsisakančio atsigaivinti tvankų vasaros vakarą. Saramago visai mielai žvelgdavo į del Rio, bet neatsigėrė.

Savo šalyje Saramago turi nevienareikšmę reputaciją. Jam laimėjus Nobelį, portugalų skaitytojai buvo pamaloninti, kad pagaliau tėvynainis nusipelnė šios garbės. Jo redaktorius Zeferino Coelho sakė, kad 1998 m., nuo spalio iki lapkričio, „atspausdinta 400 tūkst. naujausios knygos kopijų. Iš viso parduota apie 2 mln. Saramago kūrinių egzemp­liorių – šalyje, turinčioje 10 milijonų gyventojų, tai tikrai daug“. Kita vertus, Saramago dažnai atrodo nemėgstamas. Iš dalies dėl susitvenkusio apmaudo šalyje, kurioje seniai viešpatauja nedidelė elito grupelė. Iš dalies dėl paties Saramago nemalonios asmenybės. Birželį, kad ir kur Lisabonoje klausčiau, žmonės jį apibūdindavo kaip „šaltą“, „arogantišką“, „nejautrų“. Užsienyje net Saramago šalininkai pripažįsta jį esant dygoko būdo. „Saramago yra vienas maloniausių mano sutiktų žmonių, bet labai užsispyręs, – man aiškino Christophe­ris MacLehose’as, legendinis „Harvill Press“ leidėjas, padėjęs pristatyti Saramago ang­lakalbiams skaitytojams. – Visuotinio pripažinimo jis sulaukė ganėtinai vėlai, ilgai buvęs tikra rakštimi Portugalijos valdžiai, dabar jis pats sau šeimininkas.“ Saramago tokia reputacija nejaudina. „Nesu blogas žmogus. Kenkiu tik savo liežuviu!“

Kitą dieną po knygos sutiktuvių nuvykau į Saramago namus Lisabonoje. Jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra simboliniame egzilyje, Ispanijos Kanarų salose, kur jis įsikūrė 1992-aisiais, kai Portugalijos valdžia, aiškiai prispausta Katalikų bažnyčios, neleido tariamai eretiško romano „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ („Kitos knygos“, 2010) nominuoti Europos literatūrinei premijai. Vis dėlto rašytojas tebeturi rezidenciją moderniame viduriniosios klasės rajone Lisabonoje. Namo interjeras, uždangstytas nuo besiveržiančios saulės, beasmenis lyg viešbučio. Iš esmės vienintelės knygos svetainės lentynose yra paties Saramago. (Užtat jo kotedže Kanaruose yra universitetinio dydžio biblioteka, prieinama studentams.)

Pilar del Rio mažuose puodeliuose patiekia kavą. Ši elegantiška ir šneki žurnalistė iš Sevilijos yra antroji rašytojo žmona (jiedu susituokė 1988 m.), beveik 30 metų už jį jaunesnė. Jiedu susipažino 9 deš. viduryje, jam dėstant Lisabonoje. Santuoka atrodo maloniai lygiavertė. Del Rio atsakinėja vyro korespondenciją pasirašydama slapyvardžiu Blimunda ir dirba jo vertėja į ispanų kalbą.

Galiausiai Saramago nusileidžia laiptais ir, pasitempęs it kareivis, užima savo fotelį. Kalbamės keturias valandas. Užduodu klausimus, mano vertėja išverčia, Saramago atsako. Dauguma atsakymų prasideda „Ne, tai netiesa...“ ir sparčiai pereina į paskaitas apie darbo sąlygas Kinijoje ar vėlyvojoje Sovietų Sąjungoje veikusią „užsimaskavusią“ kapitalistinę ekonomiką. Tonas sausas, profesoriškas: atrodo, galėtų tęsti ištisą dieną ar dvi nė nesukaisdamas ir neišspausdamas šypsenos.

Nepalaužiamas šaltakraujiškumas yra užsitarnautas. Nedaugelis literatūros žvaigž­džių iškilo iš tokios skurdžios aplinkos. Saramago gimė 1922 m. kaimelyje apie 60 mylių į šiaurės rytus nuo Lisabonos. Jo seneliai iš motinos pusės buvo bežemiai valstiečiai, auginę kiaules, tad Saramago vaikystė prabėgo kapliuojant žemę, kapojant malkas ir velkant vandenį iš kolonėlės. (...) Kai Saramago buvo dveji, tėvai, ieškodami darbo, persikėlė į Lisaboną. (...) Kaimas paliko žymę ir Saramago pavardėje. „Kai 7-erių pirmąkart pasirodžiau mokykloje, turėjau atsinešti tapatybės dokumentus. Tik tada mano tėvai pastebėjo, kad gimimo liudijime užrašyta ne jų pavardė, de Sousa. Kaimo tarnautojas kūdikį užregistravo kaip Saramago, portugališkai – „laukinis ridikas“. Šią pravardę kaimiečiai buvo davę mano tėvui. Tarnautojas ją užrašė galbūt būdamas girtas, o galbūt tyčiodamasis. Tėvas nelabai džiaugėsi, bet kadangi dabar tokia buvo jo sūnaus pavardė, jis turėjo pasivadinti taip pat. Manau, dar niekad istorijoje sūnus nesuteikė pavardės tėvui.“

Saramago teigia iš savo valstietiškų šaknų pasisėmęs savotiško fatalistinio pragmatizmo. Jo prozos pasakojimą kritikas Irvingas Howe’as apibūdino kaip „kandų ir blaivų“. Vienoje knygoje personažas, kurio pažiūras nesunku įtarti esant artimas autoriui, sako: „Patikėsiu tik tada, kai pamatysiu savo akimis, kurias vieną dieną pasiglemš žemė.“ Tačiau nuo šio titnaginio skepticizmo neatskiriamas polinkis į fantastiškumą. Saramago prozos smagumas tas, kad savo blaivius, nepatiklius protagonistus jis įkeldina į magijos pasaulį, kuriame šalys atsiskiria nuo žemynų ir išplaukia į jūras, miestus ištinka aklumo epidemijos, o XVIII a. maištaujantis dvasininkas pabėga nuo inkvizicijos skraidančia mašina, varoma žmogiškosios valios.

Šis pasakiškumas skiria Saramago romanus nuo urbanistinės viduriniosios klasės Amerikos ir Vakarų Europos literatūros mainstreamo. Ši meninė ypatybė atrodo artimesnė sovietiniams absurdo romanams (Bulgakovui) ar Pietų Amerikos magiškajam realizmui (Cortázarui, Adolfo Bioy Casaresui) –­ galbūt dėl to, kad fantastika ir alegorija –­ natūrali rašytojų, brendusių politinėje priespaudoje, išraiška. 1926 m., kai Saramago buvo treji, karinis perversmas panaikino Portugalijos respubliką. 48-eriems metams šalis liko valdoma fašistinio režimo, kurio šūkis buvo „Dievas, Tėvynė, Šeima“. Diktatoriaus António Salazaro „naujojoje valstybėje“ uždraustos nepriklausomos partijos ir profesinės sąjungos, spauda negailestingai cenzūruota, o ekonomika užvaldyta kelių patikimų oligarchų.

Coelho, Saramago redaktorius ir kolega komunistas, paskutinius Salazaro režimo metus praleido slapstydamasis. Anot jo, „išskyrus trumpą šlovingų žygių etapą XVI a., Portugalija visada buvo konservatyvi, uždara vieta. Mus valdė jėzuitai ir inkvizicija; mes nepatyrėm Apšvietos nei Pramonės revoliucijos. Tokią šalį nesunku valdyti. Salazaras nekentė modernybės. Jo ideali Portugalija –­ smulkus neturtingas ūkininkas, labai katalikiškas, labai paklusnus. Visas išorinis pasaulis buvo grėsmė, užkrato šaltinis. Gyvenome už tylos uždangos.“ (...)

Persikėlimas į Lisaboną nepagerino šeimos finansinės padėties. Motina pavasarį priduodavo jų patalynę į lombardą ir, jei pasisekdavo, žiemą ją atsiimdavo. Nepaisant José polinkio į mokslą, tėvai neišgalėjo jo leisti į vidurinę. 13-metis Saramago nusiųstas į profesinę mokyklą, kur mokėsi šaltkalvio amato. Šios mokyklos bibliotekoje jis atrado poeziją, parašytą vyro vardu Ricardo Reisas, lyg ir Brazilijoje gyvenančio daktaro. Paauglys nežinojo, kad Reisas buvo vienas iš pseudonimų, kuriais pasirašinėjo didis Portugalijos modernizmo poetas, nuostabiai ekscentriškas Fernando Pessoa.

Saramago žavėjosi klasikiniu Reiso santūrumu, bet labiausiai jam įstrigo viena ciniška eilutė: „Išmintingas tas, kuris pasitenkina pasaulio spektakliu.“ Kaip jis teigė Nobelio paskaitoje, ši eilutė vėliau įkvėpė jo šedevrą „Rikardo Rejišo mirties metai“ („Alma littera“, 2007). Šis 1984 m. išleistas romanas prisodrintas daugiasluoksnės dviprasmybės. Be to, būtent jame Saramago atviriausiai nagrinėja diktatūrą, kurią patyrė didžiąją gyvenimo dalį. Romanas prasideda niūrią 1935-ųjų žiemą. Protagonistas Rejišas, išgirdęs apie savo draugo Pessoa mirtį, grįžta iš egzilės Brazilijoje į Lisaboną aplankyti poe­to kapo. Saramago sukurtasis Rejišas yra tarsi absurdo žmogus be savybių, o knygos veiksmas minimalus: Rejišas apsigyvena viešbutyje; be tikslo klajoja po miestą; parke skaito laikraštį; šnekučiuojasi su kitais viešbučio svečiais, tarp jų – su grupe turtingų ispanų, bėgančių nuo „raudonųjų“; užmezga romaną su kambarine; sulaukia Fernando Pessoa šmėklos vizito.

Pirmame plane – nuobodžios mandagios banalybės. Antrajame – pasaulio istorijos katastrofa: Frankas sutriuškina Ispanijos respubliką; Mussolini nukariauja Abisiniją; Hitleris įsiveržia į Čekoslovakiją. Rejišas, konservatyvios monarchijos šalininkas, nesąmoningai tampa komišku dienos naujienų pranešėju: „Laimė, jog tame nelaimingame žemyne dar atsirado žmonių, išdrįsusių pakelti balsą ir griausmingai pareikalauti ramybės ir santaikos, turime galvoje Hitlerį, (...) Tegu visas pasaulis žino, jog Vokietija visada bus taiki ir puoselės taiką, kaip jokia kita šalis dar niekada jos nepuoselėjo“ (vertė Valdas V. Petrauskas). Romaną paveikų daro santūrumas, su kuriuo Saramago vaizduoja besiblausiančią veikėjo sąmonę, priimančią prielaidas, nebeadekvačias pasaulio siaubui.

Kaip ir visoje Saramago prozoje, šiame romane žaidžiama realybės ir nerealybės, buvimo ir nebuvimo kategorijomis, gretinant Rejišą, kuris, nepaisant atkaklaus individualumo, yra kito rašytojo vaizduotės vaisius, su masiniu individualumo naikinimu, vykdomu Europoje kylančių totalitarinių jėgų („Mes – tuščia vieta“, – tokį šūkį viešbučio svečių knygoje įrašo Hitlerio jaunimo delegacija). Romano pabaigoje Pessoa veda klusnų Rejišą į mirusiųjų karalystę.

Jaunąjį Saramago gal ir paveikė Reisas, bet jis nė kiek neturėjo to išsilavinusio emigranto rafinuotumo. Po mokyklos dvejus metus dirbo garaže mechaniku, per vėlesnius tris dešimtmečius – socialinės rūpybos įstaigoje, raktininku, metalo kompanijoje, gamybos vadovu leidykloje. Taip pat dirbo žurnale vertėju, žurnalistu, kritiku ir redaktoriumi. 22-ejų vedė geležinkelio kompanijos sekretorę. 1947 m. Saramago susilaukė savo vienintelio vaiko, dukters Violante, dabar biologės Madeiroje, ir išleido pirmąjį romaną. Praeis 30 metų iki kito jo prozos kūrinio pasirodymo. „Neturėjau ką pasakyti, tad nieko ir nesakiau, – tipiškai flegmatiškai paaiškina Saramago. – Ar buvau nelaimingas? Visai ne.“

Per tą laiką subyrėjo jo santuoka, dėl politinių priežasčių jis buvo atleistas iš įvairių darbų. „Ar kentėjau? – perklausia jis. – Ne daugiau nei milijonai mano tėvynainių, kurių laisvė suvaržyta.“ 1969 m. iš „kritinio piliečio“, kaip pats vadina, jis tapo Komunistų partijos nariu. Nesunku suprasti, kodėl Saramago viliojo komunizmas. Ši partija dešimtmečius buvo stipriausia opozicija Salazaro diktatūrai, dėl to jos nariai atitinkamai ir kentėjo.

Salazaras mirė 1970 m., jo įpėdinis Marcelo Caetano pasirodė nepajėgus liberalizuoti absurdiškai atgyvenusį režimą. Portugalija buvo vargingiausia Vakarų Europos šalis – pagrindinis jos eksportas buvo kamščiamedis, sardinės ir pigi darbo jėga. Tačiau per 13 metų ji sugebėjo įklimpti į tris karus kitoje pasaulio pusėje, kur kovota su nepriklausomybės judėjimais Afrikos kolonijose (Angoloje, Mozambike ir Bisau Gvinėjoje) ir iššvaistyta daugiau nei 40 proc. nacionalinio biudžeto. Konfliktai buvo purvini, kruvini ir vis menkiau palaikomi namuose.

1974 m. balandžio 25 d. kairiųjų pajėgos surengė perversmą. Būriai užėmė du didžiuosius Portugalijos miestus Lisaboną ir Portą, parlamento lyderiai buvo areštuoti, o žmonės šventė gatvėse. „Dirbau laikraštyje, – prisimena Saramago. – Žmonės jautė, kad kažkas nutiks: tereikėjo silpno stumtelėjimo, kad režimas subyrėtų.“ Euforiškame chaose darbininkai užėmė gamyklas, valstiečiai –­ savininkų valdas, benamiai –­ tuščius daugiabučius, o kontrolieriai atsisakė rinkti mokesčius iš viešojo transporto keleivių. Tai buvo XX a. anomalija: sėkminga kairioji revoliucija Vakarų Europoje. Per pusantrų metų trys ketvirčiai ekonomikos buvo nacionalizuota, o Portugalijos kolonijos Afrikoje atgavo nepriklausomybę.

Saramago buvo paskirtas „Diário de Noticias“, buvusio fašistinio, nacionalizuoto ir komunistų perimto laikraščio, direktoriumi. Teigiama, kad jam vadovaujant laikraštis tapo neoficialiu Komunistų partijos organu. Daugelis Portugalijos intelektualų nemėgsta šio laikotarpio Saramago. Pasak Jorge de Azevedo, vadovaujančio dideliam knygynui, „Saramago viskas arba juoda, arba balta, jam neegzistuoja skirtingi požiūrio taškai, diskusijos. Jis buvo užsisėdęs ant tų laikraščio darbuotojų, kurie nebuvo partijos nariai. Taip ir radosi jo dabartinis užkietėjęs įvaizdis.“

José Saramago. Ugnės Žilytės piešinys
José Saramago. Ugnės Žilytės piešinys

Po metų revoliucija pradėjo byrėti. Šalį paralyžiavo streikai. Vis nesisekė suformuoti tvirtos koalicijos. Kariuomenė, iškviesta nuslopinti politinius protestus, kartais paklusdavo, kartais prisidėdavo prie protestuotojų. 1975 m. lapkritį kairiųjų grupuočių perversmas žlugo, o šalis pamažu pasuko prie socialdemokratinio, į rinką orientuoto mainstreamo. Saramago buvo staigiai atleistas iš darbo laikraštyje: „Atleidimas iš darbo buvo geriausia, kas man yra nutikę. Tai privertė sustoti ir pamąstyti. Tai buvo mano, kaip rašytojo, pradžia.“ Nedaug romanistų rašyti pradeda baigdami šeštą dešimtį. Tokio amžiaus Saramago buvo publikavęs komentarų spaudoje ir keistą poezijos rinkinį. Tad niekas negalėjo pranašauti tos išradingos prozos, kuri pradės lietis šiam pagyvenusiam laikraščio direktoriui.

Jo pirmasis sėkmės sulaukęs romanas buvo „Baltazaras ir Blimunda“ (1987). Romane pasakojama apie XVIII a. Portugaliją, tris nepritapėlius, sugautus inkvizicijos: dvasininką, užsimaniusį sukonstruoti skraidančią mašiną, ir du jam tarnaujančius meilužius – vienarankį kareivį Baltazarą ir raganos dukterį Blimundą. Romanas ekscentriškas, raizgus, juokingas, jaudinantis. Jau jame matyti išsikristalizavę autoriaus įpročiai ir polinkiai: meilė sąrašams; mechaniko susižavėjimas tuo, kaip daiktai padaryti, ar tai būtų dumplės, ar rankos protezas; paprasta ir drauge nepaprastai romantiška vyro ir moters santykių samprata. (Saramago romanuose įsimylėjėliai yra sujungiami amžiname ekstatiškame lytiniame akte, nuolatinės poravimosi parengties, kurstomi fakto, kad jų pasaulyje nėra jokių kliudančių vaikų.)

Išskirtinis Saramago prozos bruožas yra skyryba ar, tiksliau, jos trūkumas. Jo pasakojimai konstruojami iš sakinių tėkmės, ardomos tik kablelių, šiame prozos sraute nežymimos nei pasakotojo pastabos, nei personažų mintys, nei dialogai. Be to, daugelis knygų nurodo viena į kitą, o visi personažai šneka vienodai, tarsi priklausytų vidiniam monologui. Tarsi nesibaigianti nebyliojo filmo juosta būtų sukama kino teatre, kuriame tėra vienas itin šnekus žiūrovas.

Šis žiūrovas yra neįvardytasis Saramago pasakotojas, vadovaujantis visiems jo romanams. Literatūros kritikas Jamesas Woodas apibūdino jį kaip „seną suktą portugalų valstietį, kuris žino viską ir nieko“. Pasakotojas mažumėlę skilęs, kaip Rikardas Rejišas, kuris tuoj tuoj turėtų suprasti esantis kažkieno vaizduotės vaisius. Jo tonas juokaujantis, irzlus, primygtinai pašaipus; jam patinka nuvalkiotos tiesos ir apsimestinai naivios teologinės spekuliacijos (Dievas turi vieną akį ar dvi? Ar velnias moka skraidyti?). Tačiau jis drauge ir postmodernistas, žavisi semantika ir gramatikos menu. Retkarčiais šiedu režimai –­ kaimo pletkintojo ir literatūros teoretiko – susilieja tokiose žaviose ištarose: „Pasakotojo objektyvumas yra modernus išradimas, mums tereikia suvokti, kad mūsų Viešpats Dievas nenorėjo jo savo knygoje.“

Net jei Saramago ir jo pasakotojas nėra visai tas pats asmuo, vis dėlto jiems abiem bendras fundamentalus pesimizmas. „Nebus jokia naujiena, jei pasakysiu, kad pasaulis yra grynas pragaras milijonams žmonių, – sako man Saramago. – Kai kurie randa išeitį, nes žmonės geba nuveikti ir nuostabiausių, ir baisiausių dalykų, bet lemties nepakeisi. Gyvename tamsiais laikais, kai laisvės vis mažiau, kai nebėra vietos kritikai, kai totalitarizmui – pasaulinių korporacijų, rinkos totalitarizmui – net nebereikia ideologijos, kai nuolat auga religinė netolerancija. Orwello „1984-ieji“ jau prasidėjo.“

Ar literatūra gali pakeisti pasaulį? „Etiškas romanas galbūt gali trumpai paveikti skaitytoją, bet ne daugiau. Rašau taip gerai, kaip tik sugebu, bet kai skaitytojai sako: „Jūsų knyga pakeitė mano gyvenimą“, aš jais netikiu. Nebent kaip Naujųjų metų pažadai – savaitę stengiesi būti geras, paskui pamiršti.“

Nepaisant viso pesimizmo, stipriausiuose Saramago romanuose išlieka užsispyrusių utopijos ūgliukų, švystelėjimų „o jeigu?“ ir „kodėl gi ne?“. Knygoje „Lisabonos apgulties istorija“ (1989) Saramago pakeičia praeitį. Romano herojus Raimundas Silva yra vienišas, nuskurdęs korektorius, kuris, kaip Melville’io Bartlbis, pasijunta nesąmoningai stumiamas tylaus sabotažo link. XII a. Lisabonos rekonkistos manuskripte Silva pataiso vieną žodį, kuris, jo manymu, pakeis istoriją. Originaliame tekste į Šventąją žemę vykstanti kryžiuočių armija pakviečiama prisijungti prie karaliaus Alfonso rengiamos atakos prieš Lisaboną: po Silvos pataisymo jie nusprendžia karaliui „nepadėti“. Dėl to Iberijos pusiasalis galimai lieka musulmoniškas, o pasaulis išvengia Inkvizicijos bei Amerikos atradimo.

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (1991) –­ atviriausiai provokuojantis rašytojo darbas. Saramago yra vienas iš tų senamadiškų ateistų, kurie siunta ant Dievo, nors netiki jo egzistavimu. Romanas prasideda Nekaltųjų žudynėmis, kai Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Saramago versijoje Juozapas, Marijos vyras, nugirsta masinių žudynių nuosprendį ir paslepia savo sūnų, palikdamas kitus pražūčiai. Būtent atpirkdamas savo žemiškojo tėvo, o ir Dievo, leidusio tokioms žudynėms įvykti, kaltes vėliau Jėzus paaukoja gyvybę. Nukryžiuotas Jėzus prašo žmonijos atleisti Dievui jo nuodėmes.

„Evangelija“ supriešino skaitytojus ir lėmė simbolinį Saramago išsitrėmimą į Kanarų salas. Vėlesnes knygas tai akivaizdžiai paveikė. Kanaruose rašytuose romanuose nebėra to geliančio smulkmeniškumo, klegesio, knibždesio ir chaoso, būdingo Portugalijoje rašytoms knygoms: asketiškos pranašiškos parabolės dažniausiai plėtojamos alegoriniame urbanistiniame peizaže, primenančiame kompiuterinį žaidimą. Kai kurių manymu, išvykęs Saramago tapo mažiau šiuolaikiškas, lyginant su tokiais portugalų meistrais kaip Antonio Lobo Antunesas, kuris, naudodamas aukštojo modernizmo polifonines technikas, toliau tyrinėja žaizdas, kurias šaliai paliko politinė istorija. Kiti teigia, kad Saramago prisiėmė universalesnės sąžinės vaidmenį, atverdamas platesnius horizontus savo literatūrinėms legendoms apie demokratijos nesėkmes ir korporacijų tironiją. (...)

Šiandien Saramago planuoja naują romaną: „Galbūt paskutinį. Baigęs knygą, laukiu kitos idėjos, kartais tai ilgai užtrunka ir aš pradedu nerimauti. Pabaigęs „Mažus atsiminimus“ svarsčiau, ar tai viskas. Pirmąkart gyvenime jaučiau baigtinumą, ir tai nebuvo malonus jausmas. Viskas atrodė smulku, nereikšminga. Man 84-eri. Gyvensiu galbūt dar kokius trejus ketverius. Blogiausia mirtyje tai, kad čia esi, čia tavęs nebėra.“ (Saramago mirė po trejų metų, 2010-aisiais, spėjęs parašyti dar du romanus – „Dramblio kelionė“ ir „Kainas“, – vert. past.) (...)

Lyg skraidanti mašina, Saramago romanai atrodo varomi grynos valios jėgos. Kartais šis užsispyrimas jų autorių įvelia į bėdą dėl nepalaužiamos ištikimybės politinei ideologijai, grindusiai daugelį kruvinųjų pasaulio tironijų. Bet nuobodiems postringavimams seniai nuėjus užmarštin, skaitytojai tebesimėgaus jo žaismingomis istorijomis apie vienarankius kareivius, raganų dukteris ir korektorius, turinčius galią pakeisti istoriją prirašydami „ne“.

 José Saramago romaną „Praregėjimas“ ruošiasi išleisti leidykla „Kitos knygos“. Jo ištraukas skaitykite 33 p.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„New York Times“, 2007-08-26

creative_europe.png

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_2015-10-16_nr._3539_virselis.jpg

2015-10-16 nr. 3539

|
Dalia Bozytė. manipuliacija.lt nuotraukaDalia Bozytė. Baltas lapas
Vienas eilėraštis


Gytis Norvilas. manipuliacija.lt nuotraukaGytis Norvilas. pasienis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Tūla
Poezija. PDR konkursų laureatai


Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotraukaMarius Burokas. Lapkritis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Sara Poisson. manipuliacija.lt nuotraukaSara Poisson. Gatvė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Greta Ambrazaitė. manipuliacija.lt nuotraukaGreta Ambrazaitė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Kovos klubas
Poezija. PDR konkursų laureatai


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai