Eglė Baliutavičiūtė. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2013 m. Ramūnas Karbauskis ir And­rius Mamontovas paskelbė fondo „Švieskime vaikus“ įkūrimą ir didelio masto – nacionalinį – vaikų literatūros konkursą. Tokio konkurso atsiradimas reikšmingas – tai galimybė pasirodyti naujiems autoriams, rastis įvairesniems, rizikingesniems kūriniams, nes orientuojamasi į kūrinio meninę vertę, o ne komercinį potencialą. Siekį atrinkti vertingiausią literatūrą rodo ne tik konkurso organizatorių užmojai, surinkta kompetentinga komisija, bet ir tai, kad kūriniai pateikiami anonimiškai – į autoriaus vardą bei jo sukauptą socialinį ar kultūrinį kapitalą neatsižvelgiama.

Vienas fondo tikslų, kad knygos pasiektų net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančius vaikus. Ne paslaptis, kad bibliotekos neturtingos, o mažose dažnai nerasi naujesnės geros, bet mažiau populiarios literatūros. Taigi fondas „Švieskime vaikus“ užsiima labdaringa veikla – knygos leidžiamos milžiniškais tiražais (pirmos vietos laimėtojo net 35 tūkst., kitų po 13 tūkst.) ir dykai dalijamos bibliotekoms, vaikų darželiams. Žinoma, kai kuriems skaitytojams kyla klausimas, o jei noriu turėti knygą asmeninėje bibliotekoje, kaip ir kur man ją įsigyti? Deja, atrodo, apie šį aspektą nepagalvota.

Taigi pirmasis konkurso derlius – 6 knygos – jau turėjo pasiekti visas bibliotekas, bet atgarsių žiniasklaidoje dar negirdėti. Kadangi trys trečią vietą užėmę kūriniai yra paveikslėlių knygos (arba šiam žanrui artimos), paliksiu jas svarstyti menotyrininkams, o aš žvilgtelėsiu į tris ilgesnės prozos kūrinius –­ pirmos, antros vietos laimėtojus ir debiutą.

Raminta Baltrušytė. „Kalvėnų miesto paslaptis“. – V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ramintos Baltrušytės knyga – vienas iš tų kūrinių, kuris ilgokai keliavo per leidyklas, tačiau taip ir nesulaukė nei leidėjų dėmesio, nei Kultūros ministerijos paramos. „Per tą laiką, kol ieškojau pasakaitei leidyklos, vis grįždavau prie jos ir ką nors pataisydavau. Jei knygelė būtų patekusi į spaudą pirmaisiais ar antraisiais metais, būtų gerokai skurdesnė“, – interviu su Gintare Adomaityte teigė autorė (www.menobangos.lt/raminta-ir-kalvenu-miestas). Taigi galiausiai subrandintas ir išdailintas kūrinys (iliustracijos autorės) užėmė Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmąją vietą.

Baltrušytės kūrinyje pasakojama apie miniatiūrinį miškinukų Kalvamiestį, įsiterpusį tarp „žolynų, erškėčių ir gervuogių krūmų“ (p. 5). Jaukiame girios miestelyje tvyro ramybė ir santarvė. O atėjus bobų vasarai, kūrinio pasaulyje vadinamai Šiltadrungnėmis, visi kalvėnai ir jų atokiau gyvenantys bičiuliai ruošiasi savaitę truksiančioms linksmybėms mugėse, karnavaluose, šokiuose. Tačiau prasidėjus šventei ima dėtis keisti dalykai –­ mero sūnus tūno uždarytas merijoje, pasirodo keistų niekada nematytų ir nemalonių svečių, o gūdžioji Šlapynės pelkė, prie kurios paprastai niekas nesiartina, vilioja ir užburia vaikus. Tačiau visa tai pastebėjusių jaunųjų miškinukų niekas nesiklauso, esą tai tik sapnai ir pramanai, tad pagrindiniams veikėjams tenka patiems leistis į pavojingą nuotykį, išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta jų miestelyje, ir surasti prapuolusį draugą.

Kiek nesmagu ir liūdna, kad pirmiausia į galvą šaunantis „Kalvėnų miesto paslapties“ apibūdinimas yra „tipiška nuotykinė pasaka“, kažką panašaus, tik epiškesnio jau skaitėme Neringos Vaitkutės „Vaivorykščių arkų“ trilogijoje, o mažų gamtos gyventojų nuotykiai ir intrigos aprašytos ne tik panašiu metu išleistoje didaktiškoje Lino Kėvalaičio serijos „Kortagai“ pirmojoje dalyje, bet ir lietuvių vaikų literatūros klasikoje, pavyzdžiui, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiuose“. Nenaujas ir vaiko –­ pasaulio, visuomenės tvarkos gelbėtojo –­­ įvaizdis, būdingas ir jau minėtiems kūriniams. Kaip ir bemaž visose tokio tipo knygose – pabaigoje triumfuoja gėris, atstatoma suaugusiųjų pažeista pasaulio tvarka. Blogieji nubaudžiami, gerieji gauna pelnytą pripažinimą, išaiškėja visos melagystės ir slėpiniai. Taigi išlaikoma klasikinė nuotykinės pasakos struktūra.

Beje, su Vaitkutės trilogija Baltrušytės knygą sieja ir knygos dizainas –­ detalios, dažnai išraiškingos monochrominės iliustracijos, rusvas popierius su aiškiai matomais plaušeliais, primenantis senovinę knygą, iki šablono tetrūksta kiekvieno puslapio puošybos, senoviškai išdailintų pirmųjų skyrių raidžių. Norėtųsi, kad pirmąją vietą užėmęs kūrinys į lietuvių vaikų literatūrą atneštų ką nors naujo, savito, netikėto, kaip, pavyzdžiui, nutiko leidyklos „Alma littera“ skelbto paauglių literatūros konkurso atveju.

Žinoma, tai tėra pirmasis autorės kūrinys, kūrybinio kelio pradžia – ir prasta ji tikrai nėra. Knyga permaininga, joje daug nuotykių, netikėtumų, pasakojimą malonu ir paprasta sekti, kalba –­ turtinga, bet neįkyri. Naujažodžių, negirdėtų pavadinimų nedaug, nesusipainiosi, kaip gali nutikti skaitant Vaitkutės trilogiją, bet pasistengta paieškoti, pavyzdžiui, įdomesnių veiksmažodžių.

Į vaikų literatūros greitkelį autorė jau įsuko – juo važiuoti lengva, dabar metas pasukti į neasfaltuotą kaimo keliuką, iš jo – į vos matomą brydę. Ir drąsiai ieškoti savitumo. Greitkelis neprapuls –­ o brydė gali sunykti.

Birutė Mar. „Gėlininkė“. – V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014.

b_200_212_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_gelininke.jpg

Romantiška, poetiška ir svajinga rašytojos Birutės Mar knyga nukelia į mažą miestelį, „kuriame viskas šiek tiek kitoniška. Tartum pasakoje – žemaūgiai namukai spalvotais stogais, akmenimis grįstos gatvės, sulėtėjusio laiko ramybė.“ (p. 5) Gamtos apsuptyje įkurtame miestelyje gyvena Lėja – ne tik pragyvenanti iš gėlių pardavimo, bet gyvenanti su jomis. Gėlės vienintelės tikros jos draugės – visada išklauso ir pradžiugina. Bet žmogui, mąstančiam apie amžinybę, gyvenimo prasmę, draugystę, neužtenka vien gėlių, kurių „likimas – tik laiminga akimirka“ (p. 85). Žmogui reikia žmogaus – ir gėlininkė jį sutinka. Tokį patį keistuolį, kuris atsiduoda nuotykiui ir vaikosi susapnuotos svajonės, nebijodamas prarasti, ką sutinka ar atranda pakeliui.

Knygoje neapsiribojama vien gėlininkės Lėjos istorija – ne mažiau svarbi ir aplinka – miestelis bei jo gyventojai. Nors pasakojimui nestinga romantiško patoso, netrūksta ir pašaipaus žvilgsnio į miestelio keistuolius, filisterius ar net pagrindinę veikėją. Tiesa, ironija nekandi, o žaisminga ir geranoriška –­ ja išryškinami prieštaravimai, kvailas žmonių užsispyrimas. Bet kartu paro­doma, kad keistuoliai aplinkai suteikia savito žavesio, be to, kaip lengva viską pakeisti, jei tik esi geranoriškas. Gėlininkė trokšta draugijos, sutarti su kitais, liūdi, kad „miestelio žmonės gyvena kiekvienas sau kaip vabaliukai, nė neturi laiko pažiūrėti vienas kitam į akis“ (p. 36), tačiau nieko nedaro, kad tai pasikeistų, pati irgi nepasižiūri į kitų akis, atvirkščiai, nuo visų sunkumų bėga į savo pasaulį, gėlių prieglobstį.

Teksto kalba skaidri, šilta, emocinga. Gausu romantikos, tikrumo, gamtos, natūralumo ir spontaniškumo ilgesio. Jei ant maloniai žalio knygos viršelio nebūtų autorės pavardės, sakyčiau, kad tai kitos vaikų literatūros rašytojos –­ Gintarės Adomaitytės – kūrinys. Temos ir raiškos panašumas akivaizdus, Adomaitytės meninio pasaulėvaizdžio aidai, ateinantys iš „Vėjo miesto pasakų“, „Paklydusios pasakos“, „Ryčio ir Vakarės nuotykių“, suskamba ir Birutės Mar „Gėlininkėje“. Gal net pernelyg garsiai. Kita vertus, atidžiau įsižiūrėjus matyti ir skirtumų – Adomaitytė linkusi daug ką nutylėti, palikti erdvės skaitytojui pagalvoti ir susivokti, o Birutė Mar tai, ką nori pasakyti, nugludina iki sentencijų ar aforizmų, kurių „Gėlininkėje“ iš tiesų gausu.

Su Adomaitytės kūryba šią knygą sieja ir dvigubas teksto adresatas. „Gėlininkės“ autorė rašo apibendrintomis kategorijomis, nevengia metaforų, simbolių gausios poetiškos kalbos, galybės siužeto atsišakojimų, be to, rašo apie suaugusiųjų pasaulį, dargi lėtai ir svajingai. Jei vaikui toks kūrinys ir įdomus, tai gana sudėtingas, gal net per sudėtingas, iš jo reikalaujama nemenkų interpretacinių gebėjimų ir brandos. Tad nieko keisto, kad kūrinys, gerokai stipresnis už pirmosios vietos laimėtoją, atsidūrė antrojoje. Tokie tekstai rizikingi, nes gali būti pasmerkti (beveik) niekada nerasti savo skaitytojo – tiek vaiko, tiek suaugusiojo.

Ramunė Savickytė. „Adelės dienoraštis. Ruduo“. – V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014.

adels-dienoratis.png

Perskaičius Ramunės Savickytės kūrinį, nugalėjusį debiuto kategorijoje, kyla dvejopų minčių. Pirmiausia knygą norisi atstumti – ji atrodo pernelyg primityvi, lėkšta, sekli, tačiau drauge suprantu, kad paprastumas šiek tiek apgauna. Būtent tai pirmiausia ir pastebima – itin papras­tas autorės pasakojimo stilius. Sakiniai trumpi, neišraiškingi, bet būtent toks ir yra sumanymas – imituoti ketvirtokės, rašančios dienoraštį, raišką. Tiesa, kartais raiška tokia primityvi („Gyvename netoli, tik gatvę reikia pereiti. Jau pirmoje klasėje išmokau pereiti gatvę“, p. 7), kad norisi imti rašiklį ir pataisyti.

Taigi Adelė mato, kaip gimus broliui mama apie kiekvieną jo žingsnį rašo į dienoraštį, todėl ir ji užsinori, kad būtų užrašytas jos gyvenimas: „Bet apie save galiu rašyti ir pati. Kas geriau išmano apie mane nei aš pati?“ (p. 3) O apie ką rašyti? Pasirodo, kad svarbiausias dalykas ketvirtokės gyvenime – nauja klasės auklėtoja. Įtaigiai formuojamas vaiko personažas – Adelė jaučiasi kone suaugusi, juk ji net ketvirtokė ir nesupranta, kodėl niekas jos ir bendraklasių nepaklausė, ko jie nori, ar pritaria naujos mokytojos atėjimui.

Tai, kad klasę paliko geroji mokytoja ir atėjo nauja, Adelę labai pykdo. Pykdo taip, kad ji, nė nesusipažinusi, ima nemėgti mokytojos: „Ji mums svetima, nejau teks jos klausyti?“ (p. 4) Todėl kiekvienas mokytojos poelgis kelia jai nepasitenkinimą ir įtarimą: „Mama sakė, kad kalbėjosi su mokytoja, sakė, ji visai normali moteris, be reikalo aš jos nemėgstu. Supratau: ta ragana ir ją užbūrė.“ (p. 19) Adelė, rodos, maištauja ne tik prieš mokytoją, bet ir prieš kitus pasikeitimus, kurių suvaldyti negali. Namuose atsiradus broliukui – vis daugiau dėmesio tenka jam, o konfliktas su mokytoja, be abejonės, nors ir yra tikras, kartu padeda gauti daugiau artimųjų dėmesio sau – pašnekesių su tėvais, jų rūpesčio, suartinančių akimirkų su močiute sekant mokytoją. Tačiau kuo daugiau mergaitė sužino apie mokytoją, jos sunkų gyvenimą, tuo atlaidesnė darosi, o galų gale ir susidraugauja.

Nors formos požiūriu pasirinktas die­noraščio žanras pasiteisina, turinio autorė suvaldyti nesugebėjo. Mokinės ir mokytojos konflikto istorija atskiesta –­ knyga pailginta nereikšmingais pasakojimais apie savaitgalį kaime, talentų konkursą, žaidimus su lapų stirtomis ir t. t. Be abejo, tokie nuokrypiai priartina prie dienoraščio žanro, tačiau pagrindinei pasakojimo linijai nieko neduoda, atvirkščiai – linija neišryškėja, kulminacija pranyksta, pasakojimui stinga dinamikos, nuotykių. Literatūra nėra gyvenimo faktų atkartojimas, bet griežta atranka, kurios, deja, autorei įvykdyti nepavyko.

Tai turbūt prasčiausiai atrodanti ir mažiausiai į akis krintanti knyga. Viršelio spalvinė gama, iliustracijų stilius labiau primena mano vaikystės, t. y. Nepriklausomybės atkūrimo pradžios knygeles vaikams nei šių dienų leidinį. Kaži, ar ji patrauks mažuosius skaitytojus ir jiems knygas renkančius suaugusiuosius. Liūdna, nes knyga, tinkamai iliustruota ir pateikta, galėtų būti kur kas patrauklesnė – juk geros iliustracijos praplečia žodinį turinį, skatina mokytis ne tik skaityti tekstą, bet ir pažinti vizualinę raišką.

„Adelės dienoraštis. Ruduo“ – ne iš tų kūrinių, kuriuos būtų galima prisiminti ilgai, jais mėgautis, persikelti į sukurtą pasaulį, bet puikiai tinka skaitymo pratyboms. Tiesa, ne ketvirtokams, o pirmų antrų klasių mokiniams ar net jaunesniems.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_2015-10-16_nr._3539_virselis.jpg

2015-10-16 nr. 3539

|
Dalia Bozytė. manipuliacija.lt nuotraukaDalia Bozytė. Baltas lapas
Vienas eilėraštis


Gytis Norvilas. manipuliacija.lt nuotraukaGytis Norvilas. pasienis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Tūla
Poezija. PDR konkursų laureatai


Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotraukaMarius Burokas. Lapkritis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Sara Poisson. manipuliacija.lt nuotraukaSara Poisson. Gatvė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Greta Ambrazaitė. manipuliacija.lt nuotraukaGreta Ambrazaitė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Kovos klubas
Poezija. PDR konkursų laureatai


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai