Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Laisvė kine

Ankstesnio Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ (2010) herojus narkotikų prekeivis Gena / Prancūzas finale yra nušaunamas – egzistencinis prancūziškas kriminalas pasibaigia kaip dera žanrui. Naujame Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ psichologiniai, buitiniai ir net kriminaliniai siužeto mazgeliai be jokių autoriaus abejonių paliekami kyšoti ten, kur susimezgė. Tėvas ir paauglė jo duktė, vėlgi tėvas ir jauna jo mylimoji, nušautas kaimynas girtuoklis ir į jį šovęs berniukas, suvažinėtas atsitiktinio automobilio, – lieka be išrišimo. Režisieriui nesvarbus paviršinis pasaulis, jis nuolat sunkina sau užduotį autoriniame kine ir lėtu žingsniu eina prie kažin kur prasmegusių, sunkiai įvardijamų esmių, mėgindamas jas iškelti į dienos šviesą elementariais būdais.

„Ramybė mūsų sapnuose“
„Ramybė mūsų sapnuose“

Autoportretas literatūroje ir mene yra vienas iš tokių tarsi elementarių, tiesmukų susivokimo būdų. Režisierius Bartas (žavus pusamžis vyras, romantiškų moterų svajonė) ne pirmą kartą pateikia save apžvalgai ir įžvalgai. „Aborigene“ jo vaidinamas prekeivis Gena, susirietęs ir nuogas kaip iš kiauto ištraukta sraigė virpa prie užsikurto lauželio – jis užkietėjęs vienišius, toks pats aborigenas, kaip ir Bartas, ieškantis pradžių pradžios.

Ir naujame filme pagrindinis vaidmuo yra jo, ir čia kameros akiratyje drauge su kitais – rembrantiški Barto portretai. Prisipažinsiu, nors esu bartomanė, iškart po filmo nuo liežuvio nušoko: ekshibicionistas, narcizas... Nes seanso metu jaudulio kaip ir nekyla –­­ žiūri į šaltus veidų atspindžius stiklo paviršiuje (manau, labiausiai dėl somnambuliškų moterų vaidmenų), ir tiek. Tačiau jau kitą dieną iš šitos nekalbios dantiškos skaistyklos pakyla pirmieji vaizdiniai.

Kine, kaip ir literatūroje, nufilmuoti / parašyti gerą peizažą gali retas meistras. Bartas (šį kartą drauge su debiutuojančiu operatoriumi Eitvydu Doškumi) netgi rizikingiausią meilės sceną su lietumi ir raudonais obuoliais ant obels įstengia parodyti mums „iš naujo“. Kadrai su gamta (veiksmas vyksta kaimo sodyboje) atviresni, jausmingesni nei visi likusieji kadrai su uždarais herojais. Vanduo, medžiai, žemė, ugnis, smėlis, lietus, stirnos, lėtai tiksintis laikas ir sustojęs ore akimirksnis yra paskutinė žmogaus viltis, šiaudas, už kurio jis vis dar gali kabintis.

Jis – žmogus – filme radikaliai dalijamas į dvi dalis: sodri bedančių kaimynų girtuoklių pora ir blyški šešėlinė atvykėlių miestiečių trijulė. Nepatinka man tie tavo bethovenai, man gražu lietuviškos dainos, ir viskas, – prie degtinės stikliuko rikteli kaimietė smuikininkei miestietei, ir toji ima raudoti. O raudoti yra dėl ko. Žmogus izoliuotas, –­ būtent šiuos Barto herojaus žodžius laikyčiau raktiniais. Savo atrastą gyvenimo tiesą jis išsako vėlgi paprasčiausia stambiaplane tiesiogine kalba, skirta Mylimajai ir Dukrai, kurios pagaliau sugeba suformuluoti ir paklausti jo: ką daryti, kaip joms toliau gyventi, groti ar negroti? Žinok, visi žmonės abejoja ir ieško, kas yra tikra ir netikra, kas gi būtų, jei tu nė kiek neabejotum?..

Žinoma, šitaip tiesmukai Vyro, taip sakant, dievo ir tėvo, išsakoma tiesa gali sukelti žiūrovo susierzinimą. Tačiau vėliau suvoki, kad joje nėra arogancijos, nes nėra melo. Šis filmas, kaip ir kiti Barto kūriniai, yra iš visų įmanomų jėgų apvalomas nuo visokiausių pavidalų melo, nuo netikrumo (vaizdo, montažo, garso, vaidybos, teksto, istorijos). Pagal klasikinį metodą: imu tai, ką galvoju ir jaučiu, ir atmetu viską, kas nereikalinga (netikra). Paprasta, bet retam menininkui pavyksta.

Vis dėlto abejotinas filmo pavadinimas – tiek angliškas („Peace To Us in Our Dreams“), tiek šis lietuviškas; tiks­liausiai poezijos eilute jis skamba rusų kalba: „Покой нам только снится“. Ir anksčiau kai kuriems pavadinimams režisieriui tarsi neužtekdavo laiko.

Apytikriai save pačias vaidinančios Ina Bartaitė ir Lora Kmieliauskaitė ir lieka apytikrės. Pernelyg pabrėžiami jų grakštūs siluetai, permatomas Loros-Mylimosios drabužėlis, plaukai, lūpų linijos. Jos yra simbolinės Tėvo ir Vyro moterys, tarsi dar vienas filmo Smuikas ir dar vienas Šautuvas, – tačiau nūdienio intelektualo kontempliacijai šito maža. Remiantis paties autoriaus terminais: jose kažkodėl kaupiasi netikrumas, paviršinis gražus melas. Paradoksalu, bet šioje suvaidintoje dokumentikoje (Duktė ir yra duktė, Mylimoji ir yra mylimoji) kur kas realesnė aktorės Klavdijos Koršunovos Atvykėlė, moteris iš Vyro praeities (ir iš ankstesnio režisieriaus filmo) – ji praskrieja filmo padange kaip neprilygstama kometa. Neprofesionalų gretose ryškiausias Edvino Goldšteino talentingai suvaidintas Paauglys, Dukros draugas ir šautuvo vagis.

Žinome, Bartas yra nebylaus kino kūrėjas, matyt, todėl jam savaime neprireikia profesionalių aktorių, kuriems tik duok daugiau teksto pašnekėt. Tačiau egzistencinėje dramoje būtent aktoriaus / vaidmens stuburas (K. Golubevos, K. Koršunovos ar V. Masalskio) išlaiko ir reguliuoja visą filmo kūną, jis nesusmunka ir netampa judančiu šešėliu, apsinuoginusia ir susireikšminusia filosofine sentencija.

Sakyčiau, šį kartą režisieriui išėjo filmas, labiau atitinkantis jo neartikuliuotą lietuvišką pavadinimą nei dramatišką rusišką. Tas A. Bloko pranašingo eilėraščio varpas – „И вечный бой! Покой нам только снится / Сквозь кровь и пыль...“ – palaipsniui įsisiūbuodavęs ir skambėjęs Barto filmuose „Praėjusios dienos atminimui“, „Koridorius“, „Mūsų nedaug“, „Namai“, „Laisvė“, „Eurazijos aborigenas“, čionai neaidi.

Režisierius kadaise yra sakęs, kad nėra paprasta rodyti kalbantį žmogų, tikriausiai toje ar kitoje situacijoje jis tylėtų... Aukso žodžiai. Tyla – gera byla. Bylojimą žodžiais (ir iš jų išplaukiančiomis istorijomis, idėjomis, charakteriais) jis keičia... kinu. Ieško laisvės tame savo kine. Už tai yra mylimas ir suprantamas, arba atvirkščiai.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_2015-10-16_nr._3539_virselis.jpg

2015-10-16 nr. 3539

|
Dalia Bozytė. manipuliacija.lt nuotraukaDalia Bozytė. Baltas lapas
Vienas eilėraštis


Gytis Norvilas. manipuliacija.lt nuotraukaGytis Norvilas. pasienis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Tūla
Poezija. PDR konkursų laureatai


Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotraukaMarius Burokas. Lapkritis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Sara Poisson. manipuliacija.lt nuotraukaSara Poisson. Gatvė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Greta Ambrazaitė. manipuliacija.lt nuotraukaGreta Ambrazaitė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Kovos klubas
Poezija. PDR konkursų laureatai


Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai