Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Iš knygos „Nemoteriškas karo veidas“

Per kelerius metus užrašyta šimtai pasakojimų... Mano knygų lentynose išrūšiuota šimtai kasečių ir tūkstančiai spausdintinių lapų. Įsiklausau ir įsiskaitau...

Kaskart man karo pasaulis atsiveria vis labiau netikėta puse. Seniau neklausdavau savęs: kaip, pavyzdžiui, buvo įmanoma tiek metų miegoti ne viso profilio apkasuose ar prie laužo ant plikos žemės, vaikščioti su auliniais batais ir milinėmis ir pagaliau – nesijuokti, nešokti? Nedėvėti vasarinių suknelių? Pamiršti batelius ir gėles... Joms juk buvo aštuoniolika dvidešimt metų! Pripratau manyti, kad moteriškam gyvenimui nėra vietos kare. Jis ten neįmanomas, beveik uždraustas. Bet aš klydau... Labai greitai, jau per pirmus susitikimus pastebėjau: apie ką moterys bekalbėtų, net jei apie mirtį, jos visada prisimindavo (taip!) grožį, jis – nesunaikinama jų egzistencijos dalis: „Ji gulėjo karste tokia graži... Kaip jaunoji...“ (A. Stroceva, pėstininkė) arba: „Man turėjo teikti medalį, o mano palaidinė sena. Aš apsiuvau apykaklę marle. Vis dėlto balta... Man rodės, kad aš tokia tą akimirką graži... O veidrodėlio neturėjau, nemačiau savęs. Viskas buvo subom­barduota...“ (N. Jermakova, ryšininkė). Linksmai ir noriai jos pasakojo apie savo naivias mergaitiškas gudrybes, mažas paslaptis, nematomus ženk­lus, kaip „vyriškoje“ karo buityje ir „vyriškuose“ karo reikaluose vis dėlto norėjo išlikti pačios savimi. Neišduoti savo prigimties. Jų atmintis, stebėtina (vis dėlto praėjo keturiasdešimt metų), išsaugojo labai daug karo buities detalių. Detalių, atspalvių, spalvų ir garsų. Jų pasaulyje buitis ir būtis susiliedavo, ir būtis slinkdavo savaime, jų prisiminimuose karas buvo gyvenimo dalis. Ne tiek veiksmo, kiek gyvenimo, aš ne kartą stebėjau, kaip maži dalykai nugalėdavo didelius, netgi istoriją. „Gaila, kad graži aš buvau tik per karą... Ten praleidau savo geriausius metus. Jie pražuvo. Pas­kui aš greitai susenau...“ (Ana Galaj, automatininkė).

Ilgų metų atstumas vienus dalykus netikėtai sureikšmino, kitus – sumenkino. Ir sureikšmino žmogiškus, intymius, jie tapdavo ir man, ir, neįtikėtina, net joms pačioms įdomesni ir artimesni. Žmogiška nugalėjo nežmogiška vien dėl to, kad žmogiška. „Tu neišsigąsk mano ašarų. Negailėk. Nesvarbu, kad man skaudu, bet aš tau dėkinga, kad prisiminiau save jauną...“ (K. S. Tichonovič, seržantė, zenitininkė).

Šis karas taip pat nebuvo man pažįstamas. Net neįtariau tokį vykus...

Apie vyriškus aulinius ir moteriškas skrybėlaites

„Gyvenome po žeme... Kaip kurmiai... Užtat kokiais niekučiais tebesirūpinom. Pavasarį atsineši šakelę, pasimerki. Džiaugiesi. O juk rytoj tave gali užmušti, – taip apie save galvojom. Ir įsimeni, įsimeni... Vienai mergaitei iš namų atsiuntė vilnonę suknutę. Mes pavydėjome, nors dėvėti savo suknias nebuvo leidžiama. O viršila, juk jis vyras, bumbėjo: „Geriau tau būtų paklodę atsiuntę. Daugiau naudos.“ Paklodžių neturėjome, pagalvių taip pat. Miegojome ant šakų, šieno. Užtat turėjau pasislėpusi auskarus, naktį įsisegu ir miegu su jais...

Kai mane pirmą kartą kontūzijo, aš negirdėjau ir nekalbėjau. Tariau sau: jei neatsistatys balsas, pulsiu po traukiniu. Aš šitaip dainavau, ir staiga balsas dingo. Bet balsas grįžo.

Laiminga aš, auskarus įsisegiau. Ateinu budėti – šaukiu iš laimės:

– Drauge vyresnysis leitenante, raportuoja budinčioji tokia...

– O čia kas?

– Kaip kas?

– Lauk iš čia!

– Kas atsitiko?

– Tuoj pat išsitrauk auskarus! Kas čia per kareivis?

Vyresnysis leitenantas buvo labai gražus. Visos mūsų mergaitės buvo jį truputį įsimylėjusios. Jis mums sakė, kad kare reikia kareivių ir tik kareivių. Reikėjo kareivių... O norėjosi dar būti gražioms... Aš visą karą bijojau, kad tik man kojų nesužeistų. Vyrui – kas? Jam ne taip baisu, net jei kojas prarastų. Vis tiek didvyris. Jaunikis! O jei moterį suluošina, tada jau jos likimas nulemtas. Moters likimas...“

Marija Nikolajevna Ščekolova, seržantė, ryšių skyrininkė

 

(...)

„Išskirstė mus po vagonus... Prekinius... Mūsų – dvidešimt merginų, visi kiti – vyrai. Dešimt penkiolika kilometrų pavažiuojam, ir traukinys stovi. Dešimt penkiolika kilometrų – ir vėl mus į aklakelį. Nei vandens, nei tualeto. Suprantat?

Vyrai užkuria laužą stotelėje, krato utėles, džiovinasi. O mums kur? Bėgam už kokios nors priedangos, ten ir nusirengiame. Turėjau megztinį, tai utėlės tupėjo kas milimetrą, kiekvienoje akyje. Pažiūri, supykina. Utėlės būna galvinės, drabužinės, gaktinės... Turėjau visų rūšių... Juk neisiu prie vyrų... Nespraginsiu kartu tų utėlių. Gėda. Išmečiau megztinį ir likau vien su suknute. Kažkokioje stotyje svetima moteris atnešė man palaidinukę, senus batus.

Ilgai važiavome, o paskui dar ilgai ėjome pėsčiomis. Buvo šalta. Aš ėjau ir visą laiką rankoj laikiau veidrodėlį: ar nenušalau? Vakare matau, kad nušalau žandus. Kokia gi kvaila buvau... Girdėjau, kad žandai, kai nušąla, būna balti. O mano raudoni raudoni. Galvoju, kad tegul jie tokie visada būna nušalę. O rytojaus dieną jie pajuodavo...“

Nadežda Vasiljevna Aleksejeva, eilinė, telegrafistė

Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“

(...)

„Ne taip lengva buvo padaryti iš mūsų kareivius... Ne taip paprasta...

Gavome karinę aprangą. Viršila išrikiavo:

– Išlyginti nosis!

Mes išlyginame. Nosys lygiai, o mes pačios atsitraukusios, nes auliniai keturiasdešimto keturiasdešimt pirmo dydžio. Jis:

– Nosytes, nosytes!

O paskui:

– Kursantės, ketvirto žmogaus krūtinę!

Mums, žinoma, nepavyksta, o jis visu balsu:

– Ko jūs ten į palaidinių kišenes prisikišote?

Mes juokiamės.

– Baigt juoką, – šaukia viršila.

Kad tiksliai ir teisingai išmoktume atiduoti pagarbą, viskam – nuo kėdžių iki iškabintų plakatų – versdavo atiduoti pagarbą. Oi, prisikamavome mes su juo.

Kažkokiame mieste atvedė mūsų rikiuotę į pirtį. Vyrai – į vyrų skyrių, o mes – į moterų. O ten moterys rėkia, kas ką dengiasi: „Kareiviai eina!“ Mūsų neatskirsi – mergiotės mes ar berniukai: mes ir nukirptos, ir su karine uniforma. O kitą kartą nuėjome į tualetą –­ moterys atsivedė milicininką. Mes jam sakom:

– Tai kur mums eiti?

Jis pradėjo ant moterų rėkti:

– Juk čia mergaitės!

– Kokios čia mergaitės, čia kareiviai...“

Marija Nikolajevna Stepanova, majorė, ryšių bataliono šaulių korpuso viršininkė

 

„Prisimenu tik kelią. Kelią... Tai pirmyn, tai atgal...

Kai mes atvykome į Antrąjį Baltarusijos frontą, mus norėjo divizijos štabe palikti, atseit jūs moterys, kam jums į priešakines pozicijas. Mes: „Ne, mes snaiperės, siųskite mus kur reikia.“ Tada jie mums sako: „Nusiųsim jus į vieną pulką, ten geras pulkininkas, jis mergas saugo.“ Visokių vadų buvo. Mums taip ir pasakė.

Tas pulkininkas mus pasitiko tokiais žodžiais: „Žiūrėkit, mergos, atvažiavot kariauti, o ne kitais dalykais užsiiminėt. Aplink vien vyrai, moterų nėra. Velniai žino, kaip jums dar šitą dalyką paaiškinti. Karas, mergos...“ Jis numanė, kad mes dar visai mažvaikės. Pirmą kartą lėktuvai užpuolė. Aš atsitūpiau ir užsidengiau galvą rankomis, paskui pagalvojau, kad rankų irgi gaila. Dar nebuvau pasiruošusi mirti.

Prisimenu, kaip Vokietijoje... Oi, juokinga! Viename Vokietijos kaime mus apnakvindino gyvenamoje pilyje. Daugybė kambarių, didžiulės salės. Kokios salės! Spintos pilnos gražių drabužių. Mergaitės – visos išsirinko po suknią. Man viena geltonutė patiko ir dar chalatas, neapsakysi žodžiais, koks gražus buvo chalatas – ilgas, lengvas... Tiesiog pūkelis! O jau reikia gultis miegoti, visos baisiai pavargusios. Mes apsirengėme tas suknias ir atsigulėme miegoti. Apsivilkome tai, kas mums patiko, ir tuoj pat užmigome. Aš atsiguliau su suknia ir dar su chalatu ant viršaus...

O kitą kartą apleistoje skrybėlių dirbtuvėje išsirinkome po skrybėlaitę ir, kad bent neilgai jas padėvėtume, išmiegojome visą naktį sėdėdamos. Ryte atsikėlėme... Pažiūrėjome dar kartą į veidrodį... Ir visos nusiėmėme, vėl apsirengėme savo karines palaidines, kelnes. Nieko nepasiimdavome. Keliaujant ir adata sunki. Šaukštą už aulo įsibedi, ir viskas...“

Bela Isakovna Epštein, seržantė, snaiperė

 

(...)

„Be perstojo lijo... Bėgame per purvą, žmonės krinta į tą purvą. Sužeisti, nužudyti. Taip nesinorėjo mirti šitoje pelkėje. Juodoje pelkėje. Na, kaip jaunai merginai ten gulėti... O kitą sykį, čia jau Baltarusijoje... Oršos apylinkių miškuose, ten maži krūmeliai su šermukšniais. Žydros snieguolės. Visas pievokšnis žydros spalvos. Kad tokiose gėlėse numirčiau! Čia gulėčiau... Kvaiša dar, septyniolika metų... Čia aš taip savo mirtį įsivaizdavau...

Galvojau, kad mirti – tai tarsi kažin kur nuskristi. Kartą mes naktį kalbėjomės apie mirtį, bet tik vieną kartą. Bijojome ištarti šitą žodį...“

Liubovė Ivanovna Osmolovskaja, eilinė, žvalgė

 

„Mūsų pulką sudarė vien moterys... Išskridome į frontą 1942-ųjų gegužę...

Davė mums lėktuvą „Po-2“. Mažiukas, lėtaeigis. Jis skrido labai žemai, dažnai skutamuoju skrydžiu. Prie pat žemės! Prieš karą jais jaunimas mokėsi skraidyti aeroklubuose, tačiau niekas net įsivaizduoti negalėjo, kad jis bus naudojamas karo tikslams. Lėktuvo konstrukcija buvo medinė, vien tik iš faneros, aptemptos perkeliu. Tiesą sakant, marle. Pakakdavo vieno tikslaus šūvio, kad jis užsidegtų – ir sudegdavo ore, nepasiekęs žemės. Kaip degtukas. Vienintelė rimta metalinė detalė – tai pats variklis M-11. Jau paskui, tik į karo pabaigą, mums davė parašiutus ir šturmano kabinoje įtaisė kulkosvaidį, o iki tol nebuvo jokio ginklo, keturi bombų laikikliai po apatiniu sparnu, ir viskas. Dabar mus vadintų kamikadzėmis, nors galbūt mes ir buvome kamikadzės. Taip! Buvome! Bet pergalė buvo vertingesnė nei mūsų gyvybės. Pergalė!

Klausiate, kaip mes ištverdavome? Aš jums atsakysiu...

Prieš išeidama į pensiją, aš susirgau vien tik nuo minties: kaipgi aš nebedirbsiu? Kam tada peržengus penkiasdešimtmetį baigiau institutą? Tapau istorike. O šiaip – visą gyvenimą geologė. Bet geras geologas visada laukuose, o mano jėgos jau buvo ne tos. Atvažiavo gydytojas, padarė kardiogramą ir manęs klausia:

– Kada patyrėte infarktą?

– Kokį infarktą?

– Jūsų visa širdis randuota.

O šitie randai, matyt, nuo karo.

Atsiduri virš taikinio, visa drebi. Visą kūną apima virpulys, nes apačioje ugnis: naikintuvai šaudo, priešlėktuviniai apšaudo... Kelioms merginoms teko palikti pulką, neištvėrė. Skraidydavome mes dažniausiai naktį. Kurį laiką mus bandė siųsti į užduotis dieną, bet tuoj pat atsisakė šio sumanymo. Mūsų „Po-2“ numušdavo su automatu.

Atlikdavome iki dvylikos skrydžių per naktį. Aš mačiau garsųjį lakūną asą Pokryškiną, sugrįžusį iš kovinio skrydžio. Tai buvo tvirtas vyras, jam ne dvidešimt metų ir ne dvidešimt treji kaip mums: kol į lėktuvą pildavo degalus, technikas spėdavo nurengti jam marškinius ir išgręžti. Nuo jų bėgo, tarsi jis lietuje būtų pabuvojęs. Dabar puikiai galite įsivaizduoti, kas darydavosi su mumis. Atskrendi ir negali net iš kabinos išlipti, mus ištempdavo. Jau net planšetės nepanešdavome, vilkdavome žeme.

O mūsų merginos ginklininkės! Joms reikėdavo keturias bombas – tai keturi šimtai kilogramų – rankomis ant mašinos pakabinti. Ir taip visą naktį –­ vienas lėktuvas pakilo, antras nusileido. Organizmas netgi taip persiorientuodavo, kad mes visą karą nebuvome moterimis. Neturėjome jokių moteriškų reikalų... Mėnesinių... Na, jūs pati suprantate... O po karo ne visos galėjo pagimdyti.

Mes visos rūkėm. Ir aš rūkiau, toks jausmas, kad truputį nusiramini. Atskrendi – visa drebi, užsirūkai – nusiramini. Dėvėjom odinukėm, kelnėm, palaidinėm, žiemą – dar kailinė striukė. Norom nenorom ir eisena, ir judesiai panėšėjo į vyrų. Kai karas baigėsi, mums pasiuvo chaki sukneles. Staiga pajutome, kad esame mergiotės...“

Aleksandra Semionovna Popova, gvardijos leitenantė, šturmanė

 

„Neseniai man įteikė medalį... Raudonasis Kryžius... Auksinį tarptautinį medalį „Florence Nightingale“. Visi sveikina ir stebisi: „Kaip jūs galėjote ištempti šimtą keturiasdešimt sužeistųjų? Tokia miniatiūrinė mergaitė karo nuotraukose.“ Taip, aš jų gal du šimtus ištempiau, kas tada skaičiavo. Man net į galvą nešaudavo, mes apie tai negalvodavome. Vyksta mūšis, žmonės plūsta krauju, o aš sėdėsiu ir užsirašinėsiu. Aš niekada nelaukdavau, kol baigsis puolimas, šliaužiodavau per mūšį ir rinkdavau sužeistuosius. Jeigu jis sužeistas skeveldros, o aš atšliaušiu prie jo po valandos dviejų, tai man nebebus ką veikti, žmogus nukraujuos.

Tris kartus sužeista ir tris kartus kontūzyta. Per karą visi apie ką nors svajojo: kas namo grįžti, kas pasiekti Berlyną, o man viena buvo galvoje – išgyventi iki gimimo dienos, kad man sukaktų aštuoniolika metų. Dėvėjau kelnes, pilotę, visada apskurusi, nes visada keliais šliauži, o dar ir velki sužeistąjį. Netikėjau, kad kada nors bus galima atsistoti ir eiti žeme, o ne šliaužti. Tokia svajonė buvo! Kartą atvyko divizijos vadas, pamatė mane ir klausia: „Kas čia pas jus per paauglys? Kodėl jį laikote? Jį mokytis reikia siųsti.“

Prisimenu, pristigome tvarsčių... Tokios baisios šautinės žaizdos, kad joms reikia viso ryšulėlio. Nusiplėšiau visus apatinius ir vaikinų prašau: „Maukitės kalsonus, apatinius marškinius, pas mane žmonės miršta.“ Jie nusirengė, suplėšė į gabaliukus. Aš jų nesigėdijau, gyvenau tarsi su broliais, kaip berniukas tarp jų. Einam trise susikibę, o vidurinysis miega valandą dvi. Paskui keičiamės.

Pasiekiau Berlyną. Ant reichstago pasirašiau: „Aš, Sofija Kuncevič, atėjau čia, kad užmuščiau karą.“

Pamatau brolišką kapą, atsiklaupiu prieš jį ant kelių. Priešais kiekvieną brolišką kapą... Tik ant kelių...“

Sofija Adamovna Kuncevič, viršila, šaulių kuopos sanitarijos instruktorė

 

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

alexievich.info