José Saramago. Praregėjimas

Ištraukos iš romano

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Kaip tikriausiai jau supratote, užsimota sugrąžinti į areną žymųjį poligrafą, taip pat žinomą kaip melo detektorius, arba, sakant labiau moks­liniais terminais, aparatą, vienu metu registruojantį įvairias psichologines ir fiziologines funkcijas, arba, kalbant dar smulkiau, įrankį, registruojantį fiziologinius reiškinius, kurių pėdsaką elektra palieka ant drėgno popieriaus, impregnuoto kalio jodidu ir krakmolu. Prijungtas prie mašinos laidų, sąvaržų ir čiulptuvų raizginiu, pacientas nesikankina, tik turi pasakyti tiesą, visą tiesą ir tik tiesą, ir liautis tikėti plačiai paplitusiu teiginiu, nuo laikų pradžios išūžusiu mums ausis pramanu, kad valia gali viską, pavyzdžių toli ieškoti nereikia, štai jums aiškiai jį paneigiantis pavyzdys, nes ši nuostabioji tavo valia, kad ir kaip tu ja pasitiki, kad ir kokia tvirta iki šiol ji atrodė, negalės kontroliuoti tavo raumenų susitraukimų, sustabdyti nederamo prakaitavimo, sutrukdyti antakių trūkčiojimo, išlyginti kvėpavimo. Galiausiai pasakys, kad melavai, tu paneigsi, prisieksi, kad sakei tiesą, visą tiesą ir tik tiesą, ir galbūt taip ir yra, nemelavai, reikalas tas, kad esi nervingas žmogus, taip, stipriavalis, bet lyg savotiška virpanti nendrė, kurią supurto menkiausias vėjelis, ir tave vėl prijungs prie mašinos, ir tuomet bus daug blogiau, klaus tavęs, ar esi gyvas, ir tu, žinoma, atsakysi, kad taip, bet tavo kūnas protestuos, prieštaraus tau, tavo virpantis smakras sakys, kad ne, kad esi miręs, ir galbūt jie teisūs, gal anksčiau už tave tavo kūnas jau žino, kad tave nužudys. Nesitiki, kad tai dėtųsi vidaus reikalų ministerijos požemiuose, vienintelis šių žmonių nusikaltimas buvo balsavimas tuščiu biuleteniu, nebūtų labai svarbu, jei tokių būtų buvę kaip įprastai, bet tokių buvo daug, per daug, tokie buvo beveik visi, kas iš to, kad tai tavo neatimama teisė, jei tau jie sako, kad šia teise reikia naudotis homeopatinėmis dozėmis, po lašą, negali čia ateiti su ąsočiu, kupinu tuščių biuletenių, tai todėl tau nutrūko ąsa, ne veltui mums atrodė, kad toje ąsoje yra kai kas įtartina, jei tas, kuris galėtų nešti daug, pasitenkina nešdamas mažai, tai rodo vertą visokeriopo gyriaus kuklumą, tave pražudė ambicijos, maneisi pakilti iki saulės ir kritai į dardanelus, pamenate, jog tą patį sakėme apie vidaus reikalų ministrą, bet jis priklauso kitai žmonių rasei, patinams, vyriškiems, kietabarzdžiams, tiems, kurie nelenkia sprando, dabar pažiūrėsime, kaip išsivaduosi iš melų medžiotojo, kokius tavo dideles ir mažas bėdas išduodančius pėdsakus paliksi ant kalio jodidu ir krakmolu impregnuoto popieriaus juostos, matai, tu, kuris maneisi esąs kažin kas, tiek skalambijęs apie žmogaus orumą, galiausiai esi sumenkintas iki sudrėkinto popieriaus.

Na, poligrafas – ne mašina, aprūpinta disku, kuris eina pirmyn atgal ir pagal aplinkybes mums sako, Šis tipas melavo, Šis tipas nemelavo, jei būtų taip, nebūtų nieko lengviau, kaip būti teisėju ir pasmerkti arba išteisinti, policijos komisariatus pakeistų taikomosios mechaninės psichologijos skyriai, advokatai, praradę klientus, nuleistų kontorų langines, teismai būtų atiduoti musėms, kol jiems atsirastų kitas panaudojimo būdas. Poligrafas, kartojame, niekur nesugeba eiti be pagalbos, privalo turėti šalia techniką, įgudusį interpretuoti ant popieriaus nužymėtas linijas, bet tai nereiškia, kad minėtasis technikas yra tiesos žinovas, jis žino vien tai, kas yra jam prieš akis, kad stebimam pacientui užduotas klausimas sukėlė tai, ką inovatoriškai galėtume vadinti alergografine reakcija, arba labiau literatūriniais, bet ne mažiau vaizdžiais žodžiais tariant, nupiešė melo piešinį. Kai kas vis dėlto būtų laimėta. Bent būtų įmanoma pereiti prie pirmos atrankos, kviečiai į vieną pusę, pelai į kitą, ir grąžinti į laisvę, į šeimos gyvenimą, atjungus instaliacijas, tuos pagaliau reabilituotus subjektus, kurie, mašinai nepagavus jų meluojant, į klausimą, Ar balsavote tuščiu biuleteniu, atsakė, Ne. O dėl visų kitų, tų, kurių sąžinę slėgė rinkiminių nusižengimų kaltė, nieko jiems nepadėtų jėzuitiškas proto atsargumas nei dzen tipo dvasinė savistaba, poligrafas, nepermaldaujamas, nejautrus, tuoj pat užuostų melagystę, tiek neigiant balsavus tuščiu biuleteniu, tiek teigiant balsavus už tokią ir tokią partiją. Palankiomis aplinkybėmis galima išgyventi vieną melą, bet ne du. Bet ar taip, ar ne, vidaus reikalų ministras buvo davęs nurodymą nieko dabar į laisvę neišleisti, kad ir kokie būtų patikrinimo poligrafu rezultatai, Tegu pabūna, niekada nežinai, kiek pasieks žmogaus klasta, sakė jis. Ir buvo teisus, velniūkštis. Po daugelio dešimčių metrų pribraukyto, priskrebento popieriaus, kuriame buvo užfiksuoti stebėtų asmenų sielos virpesiai, po šimtus kartų pakartotų klausimų ir atsakymų, vis tų pačių, vis tokių pat, vienas slaptosios tarnybos agentas, dar jaunas vaikinas, mažai patyręs gundymuose, su ką tik gimusio ėriuko nekaltumu leidosi išprovokuojamas jaunos ir dailios moters, kuri ką tik buvo patikrinta poligrafu ir jo priskirta prie apsimetėlių ir melagių. Ir tuomet ši mata hari tarė, Ši mašina nežino, ką daro, Nežino, ką daro, kodėl, paklausė agentas, pamiršęs, kad dialogas neįeina į jam pavestas pareigas, Nes šioje situacijoje, kai įtariami visi žmonės, pakaktų ištarti žodį Tuščias ir nieko daugiau, net nesistengiant sužinoti, ar asmuo balsavo, ar ne, kad jam sukeltum neigiamas reakcijas, baimę, nerimą, net jei tikrinamasis būtų tobuliausias ir gryniausias nekaltumo įsikūnijimas, Netikiu, negaliu sutikti, paprieštaravo savimi pasitikintis agentas, kas yra taikoje su sąžine, pasakys tiesą, ne daugiau ir ne mažiau, ir todėl be problemų išlaikys poligrafo testą, Mes nesame robotai ar kalbantys akmenys, pone agente, tarė moteris, bet kurioje žmogiškoje tiesoje visada yra kai ko neramaus, liūdno, mes esame, ir tuo neturiu omenyje tiesiog gyvenimo trapumo, esame virpanti liepsnelė, kuri kiekvieną akimirką grasina užgesti, ir mes bijome, pirmiausia mes bijome, Klystate, aš nebijau, mane išlavino visomis aplinkybėmis suvaldyti baimę, o be to, iš prigimties nesu bailys, net mažas nebuvau, prieš­taravo agentas, Jei taip, kodėl mums nepabandžius, pasiūlė moteris, leiskitės prijungiamas prie mašinos, o aš užduosiu klausimus, Išprotėjote, esu valdžios agentas, įtariamoji esate jūs, o ne aš, Vadinasi, vis dėlto bijote, Jau sakiau, kad ne, Tuomet junkitės prie mašinos ir parodykite, kas yra vyras ir jo tiesa. Agentas pažiūrėjo į moterį, kuri šypsojosi, pažvelgė į techniką, kuris stengėsi suturėti šypseną, ir tarė, Gerai, vienas kartas nesiskaito, sutinku atsiduoti tikrinimui. Technikas prijungė laidus, užveržė raiščius, pataisė gnybtus, Parengta, galite pradėti, kada norite, Moteris giliai įkvėpė, tris sekundes sulaikė orą plaučiuose ir staigiai išleido žodį, Tuščias. Tai buvo veikiau ne klausimas, o sušukimas, bet adatos sujudėjo, braižė popierių. Per toliau ėjusią pauzę adatos nespėjo visiškai sustoti, toliau virpėjo, palikdamos mažus pėdsakus, tarsi būtų į vandenį paleisto akmens sukeltas bangavimas. Moteris žiūrėjo į juos, ne į pririštą vyrą, ir tada įsmeigė į jį žvilgsnį ir švelniu, beveik lipšniu balsu paklausė, Prašom pasakyti, ar balsavote tuščiu biuleteniu, Ne, nebalsavau tuščiu biuleteniu, niekad per gyvenimą nebalsavau ir nebalsuosiu tuščiu biuleteniu, tvirtai atsakė vyras. Adatų judesiai buvo greiti, skubūs, smarkūs. Kita pau­zė. Taigi, paklausė agentas. Technikas delsė atsakyti, agentas neatlyžo, Taigi, ką sako mašina, Mašina sako, kad jūs melavote, pone, sutrikęs atsakė technikas, Tai neįmanoma, sušuko agentas, aš pasakiau tiesą, nebalsavau tuščiu biuleteniu, esu slaptosios tarnybos profesionalas, patriotas, ginantis tautos interesus, mašina tikriausiai sugedo, Nevarkite, nesiteisinkite, tarė moteris, tikiu, kad sakėte tiesą, kad nebalsavote tuščiu biuleteniu ir nebalsuosite, bet primenu, kad kalba ne apie tai, aš tik norėjau jums pademonstruoti, kad negalime pernelyg pasitikėti savo kūnu, ir man tai pavyko, Tik jūs dėl to kalta, privertėte mane nervintis, Žinoma, kalta aš, kalta buvo gundanti ieva, bet ir mūsų niekas nepaklausė, ar jaučiamės susinervinę, kai prijungė prie šios mašinytės, Jus nervintis verčia kaltė, Galbūt, bet tuomet eikit ir pasakykit savo šefui, kodėl būdamas nekaltas dėl mūsų padarytų piktybių, elgėtės kaip kaltasis, Nieko neturiu sakyti savo šefui, tarsi tai, kas čia įvyko, niekad nebūtų įvykę, atsakė agentas. Paskui, kreipdamasis į techniką, Duok man tą popierių ir atmink, niekam nieko nesakai, kitaip pasigailėsi, kad gimei, Taip, pone, būkite ramus, nepraversiu burnos, Aš irgi nieko nesakysiu, pridūrė moteris, bet nors tam savo ministrui paaiškinkite, kad šios gudrybės niekam tikusios, kad mes visi ir toliau meluosime sakydami tiesą, kad ir toliau sakysime tiesą meluodami, taip, kaip jis, taip, kaip jūs, o dabar įsivaizduokite, kad aš būčiau klaususi, ar norite su manimi permiegoti, ką atsakytumėte, ką sakytų mašina.

(...)

Liftas pakėlė jį į ketvirtą aukštą, štai šios durys.

Komisaras tikėjosi, kad kas nors viduje paklaus, Kas čia, bet durys tiesiog atsidarė, pasirodė moteris ir tarė, Taip, Komisaras pakėlė ranką prie kišenės ir parodė pažymėjimą, Policija, tarė, Ir ko gi nori policija iš gyvenančiųjų šiuose namuose, paklausė moteris, Kad atsakytų į kelis klausimus, Apie ką, Nemanau, kad laiptinė – tinkamiausia vieta pradėti kvotą, Vadinasi, tai bus kvota, paklausė moteris, Ponia, net jei turėčiau jums užduoti tik du klausimus, tai jau būtų kvota, Matau, kad vertinate tikslumą, Ypač gaunamų atsakymų, Šitas jūsų atsakymas ypač geras, Nebuvo sunku, padėjote man jį ant lėkštutės, Padėsiu ir kitus, jei atėjote ieškoti tiesos, Ieškoti tiesos – esminis bet kurio policininko tikslas, Džiugu girdėti, kai taip pabrėžtinai tai sakote, o dabar įeikite, mano vyras išėjo į gatvę nupirkti laikraščių, netrukus grįš, Jei norite, jei jums taip patogiau, palauksiu čia, Ką jūs, įeikite, įeikite, kur jei ne gerose policijos rankose galime jaustis saugūs, paklausė moteris. Komisaras įėjo, moteris ėjo pirma ir atidarė duris į jaukią svetainę, kurioje iškart buvo galima pajusti draugišką ir gyvą atmosferą, Prašom sėstis, pone komisare, tarė ir paklausė, Ar galiu jums pasiūlyti puodelį kavos, Labai ačiū, tarnybos metu nieko nepriimame, Žinoma, taip visada prasideda didžioji korupcija, puodelis kavos šiandien, kitas rytoj, o sulig trečiuoju jau viskas prarasta, Toks mūsų principas, ponia, Paprašysiu, kad patenkintumėte mano smalsumą, Kokį smalsumą, Sakėte, kad esate iš policijos, parodėte pažymėjimą, kur parašyta, kad jūs komisaras, bet kiek maniausi žinanti iki šiandien, policija pasitraukė iš sostinės prieš kelias savaites, palikusi mus visur viešpataujančio smurto ir nusikaltimo naguose, ar turėčiau tuomet suprasti, kad jūsų buvimas čia reiškia, kad mūsų policija grįžo namo, Ne, ponia, negrįžome, kaip jūs sakote, namo, tebesame kitoje skiriančiosios linijos pusėje, Tuomet turi būti svarios priežastys, privertusios jus perkirsti sieną, Taip, labai svarios, Klausimai, kuriuos ketinate čia užduoti, tikriausiai susiję su šiomis priežastimis, Žinoma, Taigi aš turiu palaukti, kol pateiksite juos, Taip. Po trijų minučių pasigirdo atsiveriančios durys. Moteris išėjo iš kambario ir tarė įėjusiajam, Įsivaizduok, turime svečią – komisarą iš policijos, nei daugiau, nei mažiau, Ir nuo kada komisarai iš policijos domisi niekuo nekaltais žmonėmis. Paskutiniai žodžiai buvo pasakyti jau kambaryje, gydytojas aplenkė žmoną ir taip klausė komisaro, kuris, kildamas nuo kėdės, kur buvo atsisėdęs, atsakė, Nėra nekaltų žmonių, jei žmogus nėra padaręs nusikaltimo, būna kaltas dėl kokios nors klaidos, ką nors surasti visuomet galima, O mes, dėl kokio nusikaltimo ar klaidos esame kalti ar kaltinami, Neskubėkite, pone daktare, pirma įsitaisykime, geriau bus kalbėtis. Gydytojas ir jo žmona atsisėdo ant sofos ir laukė. Komisaras kelias sekundes patylėjo, staiga suabejojęs, kokios taktikos geriausia laikytis. Tai, kad siekiant per anksti neišbaidyti kiškio, inspektoriui ir agentui buvo duotos instrukcijos apsiriboti klausimais apie aklojo nužudymą, buvo gerai, bet jis, komisaras, yra išsikėlęs sau kur kas ambicingesnį tikslą, jis žada nustatyti, ar ta moteris, kur štai dabar sėdi priešais jį ir šalia vyro, sėdi taip ramiai, tarytum niekam nebūtų nieko skolinga ir jai iš tiesų nebūtų ko bijoti, yra ne tik žudikė, bet ir vykdytoja kažkokio velniško plano, kuris pažemino teisinę Valstybę, nunarino jai galvą ir parklupdė ant kelių. Nežinia, kas oficialiame šifravimo departamente nusprendė vadinti komisarą groteskiška mormono pravarde, neabejotinai tai turėjo būti koks nors asmeniškas priešas, nes teisingiausia ir labiausiai pelnyta pravardė būtų aliochino, šachmatų didmeistrio, deja, jau pasitraukusio iš gyvųjų. Iškilusi abejonė išsisklaidė lyg dūmas, ir jos vietą užėmė tvirtas tikrumas. Verta pastebėti, su kokiu kombinaciniu meistriškumu jis darys ėjimus, kurie jį nuves, bent jis taip mano, į galutinį matą. Gudriai šypsodamasis tarė, Dabar mielai išgerčiau kavos, kurios taip maloniai pasiūlėte, Primenu, kad tarnybos metu policininkai nieko nepriima, suvokdama žaidimą atsakė gydytojo žmona, Komisarams leidžiama pažeisti taisykles visada, kai laiko tai tinkama, Norite pasakyti, naudinga tyrimo interesams, Būtų galima ir taip pasakyti, O ar nebijote, kad kava, kurią jums atnešiu, bus jau žingsnis korupcijos kelyje, Prisimenu, kad girdėjau iš jūsų, jog taip nutinka tik sulig trečiu puodeliu, Ne, sakiau, kad su trečiu puodeliu pasibaigia korupcinis procesas, pirmasis atidaro duris, antrasis užtikrina, kad pretendentas į korupciją nedvejodamas peržengtų slenkstį, trečiasis galutinai jas uždaro, Dėkoju už perspėjimą, priimu jį kaip patarimą, tuomet sustosiu sulig pirmuoju puodeliu, Jis tuoj pat bus patiektas, tarė moteris ir išėjo iš kambario. Komisaras pažvelgė į laikrodį. Ar skubate, reikšmingai paklausė gydytojas, Ne, pone daktare, neskubu, tik klausiau savęs, ar nesutrukdysiu jums pietų, Pietauti dar per anksti, Ir dar savęs klausiau, kiek laiko užtruksiu, kol gausiu man reikiamus atsakymus, Ar jau žinote, kokių atsakymų jums reikia, ar vis dėlto jums reikia, kad būtų atsakyta į klausimus, paklausė gydytojas ir pridūrė, Tai ne tas pat, Jūs teisus, tai ne tas pat, per trumpą pokalbį, kurį turėjau akis į akį su jūsų žmona, ji turėjo progos pastebėti, kad vertinu kalbos tikslumą, matau, kad jūs taip pat, Mano profesijoje neretai būna, kad diagnostikos klaidų atsiranda vien iš kalbos netikslumų, Vadinu jus daktaru, o jūs manęs nepaklausėte, iš kur aš žinau, kad jūs gydytojas, Nes man atrodo tuščias laiko gaišimas klausti policininko, iš kur jis žino, ką žino ar ką teigia žinąs, Gerai atsakyta, pone, Dievo irgi niekas neklausia, kaip jis tapo visur esančiu, visažiniu ir visagaliu, Tik nesakykite, kad policininkai yra Dievas, Esame tik kuklūs jo atstovai žemėje, pone daktare, Maniau, jog tai bažnyčios ir kunigai, Bažnyčios ir kunigai – tik antroji linija.

Moteris įėjo su kava, trimis puodeliais ant padėklo, keliais sausainiais. Atrodo, kad šiame pasaulyje viskas turi kartotis, pagalvojo komisaras, gomuriui atgaivinant Laimingos UAB skonius. Išgersiu tik kavos, pasakė jis, labai ačiū. Padėjęs puodelį ant padėklo, vėl padėkojo ir su žinovo šypsena pridūrė, Puiki kava, ponia, galbūt persigalvosiu ir išgersiu antrą puodelį. Gydytojas ir jo žmona jau buvo baigę savo. Nė vienas iš jų nepalietė sausainių. Komisaras iš vidinės švarko kišenės ištraukė užrašų knygelę, pasiruošė tušinuką ir neutraliu tonu, neišraiškingu balsu, tarsi iš tikrųjų atsakymas jo nedomintų, paklausė, Kaip galėtumėte, ponia, man paaiškinti tai, kad prieš ketverius metus neapakote, kai buvo epidemija. Gydytojas ir jo žmona nustebę susižvalgė, ir ji paklausė, Iš kur žinote, kad prieš ketverius metus neapakau, Ką tik, tarė komisaras, jūsų vyras labai protingai pastebėjo, kad tuščias laiko gaišimas klausti policininko, iš kur jis žino, ką žino ar ką teigia žinąs, Aš nesu mano vyras, O aš nei jums, nei jam neprivalau atskleisti savo tarnybos paslapčių, žinau, kad neapakote, ir to gana. Gydytojas mostelėjo ranka tarsi norėdamas įsiterpti, bet jo žmona uždėjo jam ranką ant peties, Gerai, dabar man pasakykite, tikiuosi, kad tai nebus slapta, kuo gali policiją dominti tai, ar prieš ketverius metus aš buvau akla ar ne, Jei būtumėte apakusi taip, kaip visi, jei būtumėte apakusi, kaip aš pats apakau, galite būti tikra, kad šią akimirką manęs čia nebūtų, Ar buvo nusikaltimas neapakti, Neapakti nebuvo ir negalėjo būti nusikaltimas, nors, kad jau priverčiate mane tai pasakyti, jūs padarėte nusikaltimą kaip tik dėl to, kad nebuvote akla, Nusikaltimą, Žmogžudystę. Moteris pažvelgė į savo vyrą, tarsi prašydama patarimo, paskui greitai atsigręžė į komisarą ir tarė, Taip, tai tiesa, nužudžiau žmogų. Daugiau nieko nesakė, įsmeigusi žvilgsnį žiūrėjo laukdama. Komisaras apsimetė, kad kažką pasižymi užrašų knygelėje, bet tenorėjo laimėti laiko, apgalvoti kitą ėjimą. Jei moters reakcija jį sutrikdė, tai ne tiek dėl to, kad pripažino žmogžudystę, bet kad paskui nutilo, tarsi tokiu klausimu nebebūtų daugiau ką sakyti. Ir iš tiesų, pagalvojo, mane domina ne šis nusikaltimas. Tikiuosi, kad turėsite kuo pasiteisinti, Dėl ko, paklausė moteris, Dėl šio nusikaltimo, Tai buvo ne nusikaltimas, Tai kas tada, Teisingumo aktas, Teisingumui vykdyti yra teismai, Negalėjau eiti skųstis dėl skriaudos policijai, jūs ką tik pats sakėte, kad tuo metu policija, kaip ir visi, buvo akla, Išskyrus jus, Taip, išskyrus mane, Ką nužudėte, Prievartautoją, bjaurų padarą, Jūs sakote man, kad nužudėte žmogų, kuris jus prievartavo, Ne mane, mano draugę, Aklą, Taip, aklą, O tas vyras irgi buvo aklas, Taip, Kaip jį nužudėte, Žirklėmis, Dūrėte į širdį, Ne, į gerklę, Žiūriu į jus ir nematau žudikės veido, Nesu žudikė, Užmušėte žmogų, Tai buvo ne žmogus, o blakė. Komisaras vėl kažką pasižymėjo ir atsisuko į gydytoją, O jūs, pone, kur buvote tuomet, kai jūsų žmona pramogavo užmušinėdama blakę, Senosios psichiatrijos ligoninės palatoje, kur mus uždarė, kai dar manė, kad izoliuojant pirmuosius pastebėtus akluosius bus išvengta aklumo plitimo, Kiek žinau, jūs oftalmologas, Taip, turėjau garbės, jei taip galima pasakyti, konsultuoti pirmąjį apakusį asmenį, Vyrą ar moterį, Vyrą, Ar jis buvo uždarytas į tą pačią palatą, Taip, kaip ir keli kiti žmonės, buvę laukiamajame, Ar jums atrodė gerai, kad jūsų žmona nužudė prievartautoją, Man tai atrodė būtina, Kodėl, Neužduotumėte tokio klausimo, jei būtumėte ten buvęs, Gali būti, bet nebuvau, todėl vėl klausiu jūsų, kodėl manote, kad jūsų žmona turėjo užmušti tą blakę, tai yra draugės prievartautoją, Kas nors turėjo tai padaryti, o ji buvo vienintelė matanti, Tik todėl, kad ta blakė buvo prievartautojas, Ne tik jis, visi kiti, buvę toje pačioje palatoje, reikalavo moterų mainais į maistą, jis buvo vadas, Ar jūsų žmona irgi buvo prievartaujama, Taip, Prieš ar po draugės, Prieš. Komisaras vėl kažką pasižymėjo užrašuose, paskui paklausė, Jūsų kaip oftalmologo nuomone, kaip galima paaiškinti tai, kad jūsų žmona neapkako, Kaip oftalmologas atsakau, kad to neįmanoma paaiškinti, Turite labai ypatingą žmoną, pone daktare, Taip, bet ne tik dėl šios priežasties, Kas paskui nutiko žmonėms, kurie buvo internuoti toje senoje psichiatrijos ligoninėje, Buvo gaisras, dauguma jų tikriausiai sudegė arba mirė sutraiškyti nuogriuvų, Iš kur žinote, kad buvo griūtis, Labai paprastai, girdėjome, kai patys jau buvome lauke, O kaip pavyko išsigelbėti jums ir jūsų žmonai, Mes sugebėjome laiku pabėgti, Jums pasisekė, Taip, tai ji mus vedė, Ką turite omenyje, sakydamas mus, Mane ir kelis kitus žmones, tuos, kurie anksčiau buvo apsilankę mano kabinete, Kas jie tokie, Pirmasis aklasis, kurį jau minėjau anksčiau, ir moteris, mergina, sirgusi konjunktyvitu, pagyvenęs vyras su katarakta, žvairas berniukas, lydimas motinos, Ar visiems jiems jūsų žmona padėjo pabėgti nuo gaisro, Visiems, išskyrus berniuko motiną, jos psichiatrijos ligoninėje nebuvo, ji pasimetė nuo sūnaus ir jį rado tik praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvome atgavę regėjimą, Kas visą tą laiką rūpinosi vaikinu, Mes, Jūsų žmona ir jūs, Taip, ji todėl, kad matė, kiti padėjome kiek galėjome, Norite pasakyti, kad gyvenote kartu, bendruomenėje, turėdami jūsų žmoną kaip vedlį, Kaip vedlį ir tiekėją, Jums iš tiesų pasisekė, pakartojo komisaras, Galima ir taip pasakyti, Ar su grupės žmonėmis palaikėte ryšius po to, kai situacija normalizavosi, Taip, žinoma, Ir dabar dar juos palaikote, Taip, išskyrus pirmąjį akląjį, Kodėl su juo ne, Nebuvo malonus žmogus, Kuria prasme, Visomis, Tai pernelyg neapibrėžta, Pripažįstu, kad taip, Ar nenorite patikslinti, Pakalbėkite su juo ir susidarykite savo nuomonę, Ar žinote, kur jie gyvena, Kas, Pirmasis aklasis ir jo žmona, Jie gyvena skyrium, išsiskyrė, Ar palaikote ryšius su ja, Su ja – taip, Bet ne su juo, Su juo – ne, Kodėl, Jau sakiau, nėra malonus žmogus. Komisaras grįžo prie savo užrašų ir ten parašė savo vardą, kad neatrodytų, jog iš tokios plačios kvotos nieko nepešė. Ketino pereiti prie kito, problemiškiausio ir rizikingiausio, šio žaidimo ėjimo. Pakėlė galvą, pažvelgė į gydytojo žmoną, Jau buvo bepraveriąs burną, bet ji jį pralenkė, Jūs esate policijos komisaras, atėjote, prisistatėte kaip toks ir uždavėte mums visokių klausimų, bet, atidėjus į šalį klausimą dėl mano sumanytos ir įvykdytos žmogžudystės, dėl kurios prisipažinau, bet kurios liudytojų nėra, nes vieni jų jau numirė, be to, visi buvo akli, jau nekalbant apie tai, kad šiandien niekam nerūpi žinoti, kas vyko prieš ketverius metus visiško chaoso aplinkybėmis, kai visi įstatymai buvo virtę tik raidžių kratiniu, mes vis dar laukiame, kad pasakytumėte, kas jus čia atvedė, todėl manau, kad atėjo metas padėti kortas ant stalo, nebekalbėti užuominomis ir eiti tiesiai prie klausimo, kuris tikrai domina tą, kas jus pasiuntė į šiuos namus. Iki šios akimirkos komisaras galvoje labai aiškiai turėjo vidaus reikalų ministro pavestos misijos tikslą – tik ištirti, ar yra koks nors ryšys tarp balsavimo tuščiais biuleteniais reiškinio ir moteries, kuri sėdėjo priešais, bet toks jos klausimas, sausas ir tiesus, nuginklavo jį, ir dar blogiau, jis staiga suvokė, kaip atrodys juokingai, jei nuleidęs akis, nes nedrįs į ją pažvelgti, paklaus, Ar kartais nebūsite organizatorė, atsakingoji, vadė ardomojo judėjimo, kuris demokratinę sistemą pastatė į pavojaus situaciją, kurią galbūt nebūtų perdėta vadinti mirtina, Kokio ardomojo judėjimo, pasiteirautų ji, Balsavimo tuščiais biuleteniais, Norite man pasakyti, kad balsuoti tuščiu biuleteniu – kažkas ardomo, vėl ims ji klausti, Jei per dideliais kiekiais – taip, ponia, Ir kur tai parašyta – konstitucijoje, rinkimų įstatyme, dešimtyje Dievo įsakymų, kelių eismo taisyklėse, ant mikstūros buteliukų, neatlyš jinai, Parašyta tai nėra, bet kiekvienas asmuo turi suvokti, kad kalbama apie paprastą vertybių hierarchijos ir sveiko proto klausimą, pirmiausia yra galiojantys biuleteniai, paskui tušti, paskui negaliojantys, paskui nedalyvavimai, akivaizdu, kad demo­kratija bus pavojuje, jei viena iš šių antraeilių kategorijų bus svarbesnė nei pagrindinė, jei yra balsavimas, tai tam, kad protingai juo naudotumės, Ir aš kalta dėl to, kas įvyko, Tai aš ir bandau ištirti, Ir kaip man pavyko palenkti daugumą gyventojų balsuoti tuščiais biuleteniais – kišant po durimis atsišaukimus, vidurnaktį meldžiantis ir užkeikiant, pilant kokį nors cheminį preparatą į vandentiekį, žadant kiekvienam didžiausią išlošį loterijoje ar leidžiant balsų pirkimui tai, ką mano vyras uždirba konsultuodamas, Jūs išlaikėte regėjimą, kai visi buvo akli, ir iki šiol nesugebėjote arba nenorėjote paaiškinti, kodėl, Ir tai dabar mane daro kaltą dėl sąmokslo prieš pasaulinę demo­kratiją, Tai aš ir bandau ištirti, Tuomet tirkite, o kai pabaigsite tyrimą, ateikite man čia pasakyti, o iki tol iš mano lūpų neišgirsite nė žodžio. Taigi kaip tik šito komisaras nenorėjo. Ruošėsi sakyti, kad šiuo metu nebeturi daugiau klausimų, bet kitą dieną grįš tęsti kvotos, kai į duris paskambino.

Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas

José Saramago. „Ensaio sobre a Lucidez“, José Saramago and Editorial Caminho SA, Lisbon, 2004.

unnamed.png

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-16_nr._3539_2015-10-16_nr._3539_virselis.jpg

2015-10-16 nr. 3539

|
Dalia Bozytė. manipuliacija.lt nuotraukaDalia Bozytė. Baltas lapas
Vienas eilėraštis


Gytis Norvilas. manipuliacija.lt nuotraukaGytis Norvilas. pasienis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Tūla
Poezija. PDR konkursų laureatai


Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotraukaMarius Burokas. Lapkritis
Poezija. PDR konkursų laureatai


Sara Poisson. manipuliacija.lt nuotraukaSara Poisson. Gatvė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Greta Ambrazaitė. manipuliacija.lt nuotraukaGreta Ambrazaitė
Poezija. PDR konkursų laureatai


Donatas Petrošius. manipuliacija.lt nuotraukaDonatas Petrošius. Kovos klubas
Poezija. PDR konkursų laureatai


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai