Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė: „Streikuoti reikia sa­vo kūriniais ir talentu“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Pauliaus Gasiūno nuotrauka
Pauliaus Gasiūno nuotrauka

Lietuvos literatūroje – sveiko maišto prieš iš esmės besitęsiančią sovietinės literatūros tradiciją, intelektualumo, idėjų istorijos išmanymo, gelminio (o ne skysto ir eklektiško) filosofavimo. Gerai sukonstruoto pasakojimo – kine, literatūroje. Gyvenant Londone didelis meno pasirinkimas ne tik patenkina mano lūkesčius – aš fiziškai nespėju perskaityti visų knygų, kurias norėčiau perskaityti, pamatyti visų meno kūrinių ir parodų.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Sukrėtė Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“, Michelio Houellebecqo distopija „Submission“ („Pasidavimas“), Adamo Zamoyskio revoliucijų istorija „The Holy Madness“ („Šventoji beprotybė“). Gilų estetinį įspūdį paliko Pao­lo Sorrentino kinematografinė poema „Didis grožis“, naujasis Davido McVicaro pastatymas Glyndebourne operoje „Pagrobimas iš Seralio“ su Edgaru Montvidu, atlikusiu pagrindinį vaidmenį, Amsterdamo Rijksmuseum Aukso amžiaus ekspozicija, Berninio „Apolonas ir Dafnė“ (vėl ir vėl), Šv. Petro bazilika Romoje – septintą valandą ryto, tuščia, be turistų. Šiuo metu nekantriai laukiu Francisco Goyos retrospektyvos Londono nacionalinėje galerijoje ir kasmetinės šiuolaikinio meno mugės „Frieze“.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Streikuoti reikia savo kūriniais ir talentu. Kūryba yra pats geriausias streikas prieš gyvenimo, valstybės ar visuomenės neteisybę. Žmonės – skaitytojai, žiūrovai, klausytojai – nėra atbukę, jie atpažįsta, kas tikra, kas skaudžiai užgauna, atspindi jų egzistenciją, ir šitai įvertina. Jeigu jau visiškai, absoliučiai niekas nevertina – gal tai rimtas signalas menininkui keisti profesiją?

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Į jūsų klausimą atsakysiu iš asmeninės patirties – turbūt kuriu tikrai nekontroliuojamą, nepatogią, neimitacinę ir labai gyvą literatūrą, nes jõkios valstybės institucijos manęs ne tik nefinansuoja ir neremia, bet dar ir dažnokai pakaišo pagalius į ratus kūrybos sklaidai užsienyje. Situacija, švelniai tariant, šizofreniška ir primenanti šaudymą sau pačiam į koją, nes nesena romano „Silva rerum“ sėkmė Lenkijoje parodė, kaip gimtosios Lietuvos vardą galiu garsinti užsienyje tuomet, kai valstybė vertimus paremia.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Be akivaizdžių geopolitinių neramumų? Neramina žmonijos fizinio, realaus, apčiuopiamo gyvenimo nykimas simuliacinio skaitmeninio būvio plėtros sąskaita. Įsigalinti virtuali simuliacija – informacijos, žinių, bendravimo, artumo, netgi kūniškumo ir intymumo – lemia, kad po truputį prarandame įgūdžius mąstyti, skaityti, rašyti, analizuoti, sklandžiai kalbėti, bendrauti, mylėtis, netgi – judėti, justi ir valdyti savo kūną. Vis daugiau žmonių kamuoja dėmesio stokos sindromas, negebėjimas susikaupti ilgesnei, pastangų reikalaujančiai intelektinei veiklai ar tekstui. Nejauku, kai restorane matau į pasimatymą atėjusią porą, kuri sukniaubusi veidus į smartfonus „atnaujina statusą“, instagramina pačius save ir maistą savo lėkštėse. Įsivyrauja ekshibicionistinė tendencija, noras atrodyti virtualiai vietoje noro tiesiog būti tikrovėje ir atsiduoti jos akimirkoms – su visais tembrais, skoniais, kvapais, potyriais, garsais, atskiriant tai, kas vieša, ir tai, kas asmeniška. Įdomu, nes ši simuliacija yra tapusi naująja religija, diktuojančia kasdienį elgesį. Kitais metais mūsų laukia dar viena technologinė inovacija – virtualios tikrovės platforma „Oculus Rift“. Jei jos neištiks „Google Glasses“ likimas, bus įdomu. Tokias atbukusias, lengvai prognozuojamas, surežisuotais paveikslėliais tikinčias mases yra labai lengva valdyti. Taigi šiuo atveju technologijos mus tiesiog grąžina į viduramžius, tik varguolių biblija šiandien yra internetas. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, – makiavelišką gyslelę turintys protingi žmonės (tie, kurie, perfrazuojant „Matricą“, yra suvalgę raudoną piliulę) tuo būtinai pasinaudos. O džiugina tai, kad apokaliptinės pranašystės dažniausiai nepasiteisina.

Komentarai  

 
-3 #2 niekada daugiau 2015-11-11 17:55
mums su Skirmante nenurodinėkit, ką mes turim daryti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-5 #1 Skirmantė 2015-11-11 17:37
Neskaičiau aš Silvos rerum (Vieną pastraipą tik). Ir neketinu to daryti. Spindinti tuštybė su S prieskoniu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai