Laikas Roland’ui Barthes’ui. Pokalbis su Almira Ousmanova

2015 m. lapkričio 12 d. minimos 100-osios Roland’o Barthes’o gimimo metinės. Tai vienas žymiausių XX a. prancūzų mąstytojų, literatūros, kino ir fotografijos teoretikų, smalsi, aktyvi, kartais kontroversiška ir labai produktyvi asmenybė, kurios idėjos ir darbai seniai peržengė gimtos šalies ribas. Šiemet įvairiose šalyse viena po kitos įvyko ar yra rengiamos Barthes’ui skirtos konferencijos, įvairūs su jo gyvenimu ir darbais susiję renginiai. Prie šio „bartianos“ traukinio prisijungia Europos humanitarinio universiteto kartu su Prancūzų institutu ir VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centru rengiama konferencija „Roland’o Barthes’o laikas“, kuri vyks spalio 22–24 d. Vilniaus universitete ir Prancūzų institute.

Jurgita Katkuvienė kalbina pagrindinę konferencijos organizatorę filosofę ir kultūrologę, Vizualinių ir kultūros tyrimų laboratorijos vadovę (EHU) prof. Almirą Ousmanovą.

 

R. Barthes’as Milane 1974 m. Carlos Cerati nuotrauka
R. Barthes’as Milane 1974 m. Carlos Cerati nuotrauka

Sekdama Barthes’o šimtmečiui skirtą gausią renginių panoramą, galvojau, ką Barthes’as dabar pasakytų apie deklaruotą „autoriaus mirtį“. Ar nepasirodytų jam tai likimo ironija, kad visa jo asmeniui skirta renginių lavina atkakliai siekia vieno tikslo ‒­ atgaivinti 1980 m. mirusį autorių. Tačiau pats Barthes’as teigė, kad, iš scenos pašalinus autorių, į ją įžengia skaitytojas, jo valioje ir galioje atgaivinti tekstus, o per juos – ir jų autorius. Todėl sekant šiais metais kilusį šurmulį kyla klausimas, kas prancūzų autoriaus tekstuose verčia skaitytojus grįžti prie jų ir skaityti iš naujo, naujai, prasmingai?

Šiais metais Prancūzijos François Mitterrand’o nacionalinėje bibliotekoje parengta didžiulė paroda „Roland’o Barthes’o XX amžius“. Joje eksponuojama ne tik gausi bibliografija, archyvai, bet ir kalbama apie pėdsakus, kuriuos jis paliko ne tik akademiniame, bet ir kultūriniame pasaulyje. O kokia jo reikšmė mūsų regione? Ar mes galime kalbėti apie Barthes’ą kaip apie vieną žymiausių XX a. figūrų, padariusių ir tebedarančių įtaką mūsų akademiniam ir kultūriniam gyvenimui?

Aš neabejoju Barthes’o reikšmingumu tiek globaliame, tiek lokaliame kontekste. Kai prieš dvejus metus nusprendžiau, kad mes būtinai turime paminėti Bar­thes’o šimtmetį (ir taip grąžinti jam simbolinę skolą), pirmoji mano mintis buvo susijusi su bachtiniškąja „transgredientiškumo“ sąvoka: Barthes’as po Barthes’o, Barthes’as už Prancūzijos ribų, Barthes’as po (po)struktūralizmo, Barthes’as anapus Laiko. Nepaisant jo prancūziškos „regist­racijos“ (be jokios abejonės, Barthes’as ‒­ prancūziškojo intelektualizmo įkūnijimas), jis vis dėlto priklauso ne tik Prancūzijai, bet mums visiems.

Verta paminėti, kad Barthes’o idėjos gyvuoja pačiuose įvairiausiuose kontekstuose (jis – visiems savas): šiandien nė vieno mados, reklamos ar fotografijos tyrimo neįmanoma įsivaizduoti be sugrįžimo prie jo paveldo. Labai svarbus ir kitas dalykas – būtent Barthes’ui pavyko sukurti ypatingą tonalumą, emocionalią nuostatą, kurie ne tik atspindi ir padeda neofitams suvokti semiotines, postruktūralistines ir postmodernistines idėjas.

Posovietinėje erdvėje Barthes’as taip pat atrodo savas ir gerai pažįstamas. Kaip tik per jo darbus ir buvo susipažinta su daugeliu prancūziškojo filosofinio avangardo idėjų. Kita vertus, jo darbų patosas ir jų genealoginės ištakos vis dar išlieka tam tikra problema. Ne tik todėl, kad 1968 m. įvykęs prancūziškasis struktūralizmo ir postruktūralizmo pertrūkis – ne „mūsų“ istorija, bet ir todėl, kad Barthes’as visiškai kitoje šviesoje pateikė mums, atrodytų, tokias žinomas idėjas ir vardus: nuo XVII a. prancūzų klasicizmo dramos meistro Jeano Racine’o, markizo de Sade’o ir prancūzų istoriko Jules’io Michelet iki Karlo Marxo, Bertoldo Brechto ir Michelangelo Antonionio. Mano manymu, semiotikos pritaikymas valdžios, ideologijos ir politikos analizei tapo neabejotinu Barthes’o novatoriškumu –­ jis visada siekė demistifikuoti, išaiškinti, kaip veikia valdžios mechanizmas ten, kur mažiausiai jis matomas (tai galėjo būti kasdienybės kalba ar viešai tiražuojama reklama).

Jau supratote, kad pirmojo klausimo potekstėje ‒ Barthes’o politinės ir ideologinės preferencijos. Manau, galima sakyti, kad Barthes’as nėra populiari figūra Lietuvoje. Juo domimasi labai sporadiškai, dažnai „specialybiškai“: kam rūpi jo literatūros kritika – tas skaitė „Nulinį rašymo laipsnį“ ar „Teksto malonumą“, kas domisi vizualiniais menais –­ skaitė prieš pat mirtį išleistą knygą „Camera lucida: pastabos apie fotografiją“. Pastaroji yra vienintelė Barthes’o knyga, visa išversta į lietuvių kalbą. Dar turime 1991 m. išleistą įvairių jo darbų rinktinę, pavadintą „Teksto malonumas“. Savo laiku tai buvo sensacija, palikusi ryškų pėdsaką lietuviškajame Barthes’o pažinime, tačiau nedaugelis suprato ir žinojo, kad skaitė nepilnus jo knygų fragmentus. Manau, knygos vertėjai ir sudarytojai net neabejojo, kad laikui bėgant bus išleistas visas „Teksto malonumas“, „Mitologijos“, pagaliau „lūžinė“ jo knyga „S/Z“ ar labiausiai perkama – „Meilės diskurso fragmentai“. Laikas ėjo, o vietoj jų šiandien turime pavienius „klasikinius“ straipsnius („Realumo efektas“, „Atvaizdo retorika“, „Balso grūdas“, „Nuo kūrinio prie teksto“, „Dar kartą ‒ kūnas“), minėtą paskutinę jo knygą – ir viskas. Sakyčiau, kad neturime nieko...

Lietuvoje panaši vertimų situacija ne tik su Barthes’u. Spėčiau, kad taip pat „kukliai“ vertimuose pristatytas Gilles’is Deleuze’as (nors jis čia populiaresnis už Barthes’ą), tikriausiai panašiai yra ir su akademinėmis knygomis tokių autorių kaip Umberto Eco, Fredricas Jamesonas ar Jeacques’as Lacanas. Lietuva – maža šalis, akademinė bendruomenė – negausi, tiražai – nedideli, vertimai (su autorinių teisių pirkimu) –­ ekonomiškai neracionalūs. Be to, vertimo darbas reikalauja pinigų, aistros ir laiko...

Autorius išpopuliarėti už savo šalies ribų gali dviem atvejais: kai savų autorių vertimų į kitas kalbas politika užsiima valstybė (taip buvo TSRS ir taip yra Prancūzijoje) arba kai atsiranda individualių entuziastų, pasirengusių konkrečiam autoriui paaukoti visą savo gyvenimą ir užsiimančių vertimais, net jeigu už tai negauna pinigų. Be to, akivaizdaus kultūrinio anglų kalbos imperializmo sąlygomis su daugeliu autorių dabar susipažįstame ne iš originalų, bet iš angliškų jų versijų (net jei autorius iš mums artimos šalies). Susiklosčiusi akademinė situacija (Vakarų Europoje taip pat) nelabai motyvuoja skaityti originalo kalbomis: tam, kad angliškoje publikacijoje pacituotume vieną ar kitą autorių, reikia ne pirminio teksto, bet jo „dublerio“ anglų kalba. Kitaip sakant, jūsų minėtas Barthes’o nepopuliarumas Lietuvoje atrodo paradoksalus jo neįtikėtino populiarumo kitose šalyse fone, tačiau jis turi savų priežasčių. Beje, man norėtųsi tikėti, kad jo šimtmečiui skirta konferencija ne tik padidins domėjimąsi šiuo prancūzų teoretiku Lietuvoje, bet sukels ilgalaikį efektą: gal atsiras daugiau vertimų ir bus daugiau pasidomėta įvairiausiais jo tekstais.

Visai kitokia yra pažinties (o kartais ir meilės iš pirmo žvilgsnio) su Barthes’o idėjomis istorija rusakalbėje erdvėje. Pirmiausia, mums labai pasisekė su vertėjais: Barthes’as Georgijaus Kosikovo, Sergejaus Zenkino, Michailo Ryklino vertimuose – nepaprastas! Antra, labai svarbu turėti omenyje laiką ir kontekstą, kada buvo pradėti versti Barthes’o tekstai, kurie praktiškai buvo mums nežinomi iki persitvarkymo. Iki 9 dešimtmečio vidurio į rusų kalbą buvo išversti tik keli tekstai, pasirodę arba kolektyviniuose rinkiniuose (pvz., „Структурализм: „за“ и „против“, 1975; „Строение фильма“, 1984), arba žurnaluose (bene pirmasis išverstas straipsnis – nedidelis Barthes’o tekstelis apie erdvę – pasirodė 1971 m. tarybiniame žurnale „Šiuolaikinė architektūra“). Kodėl taip ilgai pas mus Bar­thes’as buvo nežinomas? Tai susiję ne tik su „geležine uždanga“ ir oficialiu struktūralizmo pasmerkimu (juk ir tada buvo galima pasakyti ką nors įdomaus, pavyzdžiui, apie Lacaną, bet tam reikėjo išmanyti maskavimo meną, tarkim, rašyti straipsnį pavadinimu „Struktūrinės psichoanalizės akligatviai“). Problema greičiausiai buvo ta, kad Barthes’o asmenyje įvyko semiotikos ir marksizmo (per Brechtą) suartėjimas, o tai jau ideologiniame plane buvo sprogstamas užtaisas. Tarybinė semiotika (Tartu–Maskvos mokykla) nuo to stengėsi laikytis kuo atokiau, kiek tai leido nusišalinimas nuo viešos erdvės ir ideologijos kritikos (šis slaptas susitarimas su oficialiuoju mokslu saugojo kastakišką tarybinės semiotikos ramybę). Kai Barthes’as (po pirmojo 1989 m. išleisto rinkinio „Semiotika. Poetika“, kurį vertė Kosikovas) pagaliau įsiveržė į tarybinę akademiją, tai tapo, kaip sako fotografai, „lemiamuoju momentu“: tuo metu humanitariniai mokslai, stengdamiesi išgyventi ant marksizmo-leninizmo dogmatikos griuvėsių, ieškojo naujos kalbos ir naujų intelektualinių paradigmų. Galima sakyti, kad Barthes’as išlaisvino mus, suteikė mums kalbą tokioje situacijoje, kai visos iki tol buvusios teorijos jau nebeveikė. Staiga išaiškėjo, kad semiotika –­­ taip pat erotiškas mokslas, tekstas –­ geismo erdvė, o rašyti galima ne tik dėl pinigų ar slegiamam ideologinės prievartos, bet pirmiausia – dėl malonumo.

R. Barthes’as 1942 m. Nežinomo fotografo nuotrauka
R. Barthes’as 1942 m. Nežinomo fotografo nuotrauka

Mano manymu, vienas įdomiausių ir reikšmingiausių Barthes’o bruožų – jo įvairiapusiškumas: jis pradėjo kaip Sart­re’o egzistencializmo kritikas, netrukus užsuko plačią semiotinę (semiologinę) veiklą analizuodamas įvairius kultūrinius reiškinius, socialines struktūras, rašydamas literatūros kritikos tekstus, vėliau tapo vienas ryškiausių postruktūralizmo atstovų, galiausiai – savotiškas rašytojas. Jį domino tiek daug dalykų: populiariosios kultūros mitai, mada, fotografija, reklama, Eifelio bokštas, realistinis romanas; tiek daug jo sukurtų terminų įsitvirtino ne tik akademinėje, bet ir kasdienėje kalboje: teksto malonumas, autoriaus mirtis, nulinis (rašymo) laipsnis, realumo efektas... Ką tai rodo? XX a. intelektualinės minties intensyvumą? Barthes’o žvilgsnio akylumą ir minties kūrybiškumą?

1960‒1970 m. prancūzų teoretikų plejadoje Barthes’as buvo laikomas „literatūrine žvaigžde“ ir „neteisėta kometa“ (akademiniame akiratyje). Skirtingai nuo antropologo Claude’o Lévi-Strausso, psichoanalitiko Lacano, filosofo ir istoriko Michelio Foucault ir kitų bendražygių, Barthes’ą sunku identifikuoti: jo rašto darbai priklauso įvairių kultūrinių kalbų – literatūros, filosofijos, fotografijos, tapybos, kino, istorijos ir t. t. – pa­ribiams. Be to, Barthes’as paliko įnašą beveik visose svarbiausiose semiotikos kryptyse, o vėliau – postruktūralistinėje kritikoje. Visiškai sutinku, kad dažnai visuotinai įprastiems terminams jis suteikdavo naują reikšmę: rašytojai/rašantieji, raštas, nulinis rašymo laipsnis, ikonoklastija, trečioji prasmė, autoriaus mirtis, tekstas/kūrinys, malonumo tekstas ir t. t. Klasikinis intertekstualumo ir interteksto apibrėžimas taip pat priklauso jam. Manau, toks teorinis „visaapžiojimas“ – išskirtinio gebėjimo išgirsti ir noro mokytis iš kitų pasekmė, taip pat didžiulės savišvietos bei meilės kalbai efektas.

Nepaisant tokios plačios ir gyvybingos teorinės sklaidos, man atrodo, kai kurios Barthes’o idėjos šiandien jau pasenusios, net „primityvios“ (pvz., denotacijos ir konotacijos ideologiniuose diskursuose).

Kiekvienas mūsų turi savo Bar­thes’ą, apie universalų „naudingumą“ kalbėti sunku. Viskas priklauso nuo pirmo susitikimo: kažkam tai bus „Ženklų imperija“ ar „Meilės diskurso fragmentai“, o kažkam – „Mitologijos“ ar „Teksto malonumas“. Man atrodo, tokie tekstai kaip „S/Z“ arba „Camera lucida“ nė kiek nenublanko nuo tada, kai buvo parašyti. Be to, Barthes’as labai metodologiškas, skrupulingas žodžio atžvilgiu (tiek formuluodamas teorinius postulatus, tiek ir dirbdamas su žodžiu), jis –­­ tikras, nors ir neortodoksinis, didaktas. Neatsitiktinai jo tekstams būdingas didžiulis aiškinamasis potencialas: pavyzdžiui, tam, kad suprastum, kuo užsiima kino teorija, būtina perskaityti jo straipsnį „Trečioji prasmė“; kad pamatytum, kaip „dirba“ ideologija, pirmiausia reikia susipažinti su „Mitologijomis“. Jeigu įdomu, kas buvo semiotika kaip interpretacijos metodas „auksiniame struktūralizmo amžiuje“, reikia skaityti jo knygą „Semiologijos pagrindai“ arba „Pasakojimų struktūrinės analizės įvadą“. Kitaip sakant, kolegoms, nežinantiems, nuo ko pradėti studentams pasakoti sudėtingus dalykus, ir norintiems tai daryti neįprastai, bet tuo pat metu aiškiai, siūlau pradėti nuo Barthes’o.

Tačiau kalbant apie Barthes’o darbų vertingumą šiandien, reikia neužmiršti ir jų atsiradimo konteksto: nuo to laiko pasikeitė akademija, teoriniai prio­ritetai, o „ideologijos kritika“, kuri Bar­thes’ui sudarė semiotikos esmę, atsidūrė neopozityvistinių ir pragmatinių diskursų šešėlyje. Barthes’o idėjų recepciją apsunkina ir tai, kad atskirai, po vieną mus pasiekiantys jo tekstai, suprantami kaip laiškai butelyje: labai nedaug kas akivaizdžiai suvokia tas intelektualines aplinkybes, dėl kurių šios idėjos atsirado. O nežinant to konteksto, negalima suprasti Barthes’o perėjimo iš struktūralizmo į postruktūralizmą vidinės lo­gikos, negalima pamatyti, kaip ir kodėl pasikeitė literatūrinio ar vizualinio teksto analizės metodologija 6–7 dešimtmečių sankirtoje. Taip pat negalima suprasti, kokiame sudėtingame poliloge su amžininkais formavosi tos idėjos. Ir man labai gaila, kad universitetinėse programose iš Barthes’o liko labai nedaug, tik trupiniai. O juk jis parašė ir padarė dar daugiau, nei sugebėjome iki šių dienų įsisavinti. Pas­taraisiais metais aš stengiausi daugiau skaityti nežinomus jo darbus, kurių gausu penktame rinktinių raštų tome. Man ypač svarbūs paskelbti jo seminarai „Neutralumas“ ir „Menas kartu gyventi“. Galbūt „nežinomas“ Barthes’as net reikšmingesnis ir aktualesnis už tą, kurį žinome.

Kad suprastume Barthes’o aktualumą šiandien, galima pateikti tokį pavyzdį. Prieš trejus metus kartu su kolegomis Minske rengėme festivalį „Artes Liberales“ (www.artes-liberales.by). Būdama šio projekto kuratore, sugalvojau pavadinimą „Autorius: perkrovimas“. Turėjau galvoje Barthes’o ir Foucault idėjas skaitmeninės kultūros epochoje. Pagalvokime, ką šiandieną reiškia tvirtinimas apie „autoriaus mirtį“, kai originalaus pasisakymo galimybę problemiška paverčia pati kultūrinės gamybos specifika. Plagijavimas, skaitmeninis pi­ra­tavimas, svetimų minčių persiuntimas į socialinius tinklus, remiksų, „atmintinių“ kultūra, didėjantis tekstų ir atvaizdų dauginimas ir t. t. sumenkino „autoriaus žodžio“ vertę visomis prasmėmis. Tačiau atsiveria kitas paradoksas – viena vertus, autoriaus idėjos šiandien kainuoja kaip niekada brangiai (jas saugo leidėjai, autorinės teisės, prodiuseriai ir t. t.), kita vertus, vadinamoji skaitmeninė autorystė – tai tam tikra „baro“ ekonomika, kuri neatneša pelno ir kurios nesaugo autorinių teisių įstatymai, kadangi tokia autorystė susikūrė kaip egzistuojančių autoriaus teisių apsaugos normų pažeidimas. Kaip šios naujos veiklos keičia „autoriaus“ ir „teksto“, „rašto“ sampratas?

Kalbant apie idėjų aktualumą, reikia pasakyti, kad Barthes’as buvo ir yra vienas svarbiausių autorių vizualiosios kultūros teoretikams. Tačiau taip yra ne tik todėl, kad jis sugebėjo užduoti esminius klausimus, liečiančius vizualinio objekto suvokimą ir jo poveikius, bet ir todėl, kad daugelis teoretiko darbų prisodrinti vizualių metaforų ir yra skaitomi kaip „atvaizdiniai“ tekstai. Kartu su studentais eksperimentuodami pabandėme tai parodyti šią vasarą pa­rodoje „Roland’as Barthes’as: raktiniai žodžiai“ Minske. Pagrindinė užduotis buvo vizualizuoti įvairių jo teorinių darbų raktines sąvokas. Šiuos meno projektus pristatysime spalio 22 d. Prancūzų institute Vilniuje.

Ar galėtumėt trumpai pristatyti Vilniuje rengiamą konferenciją?

Konferencija „Roland’o Barthes’o laikas“ – dalis jo šimtmečio minėjimui skirtų renginių. Kėlėme klausimą, kokia Barthes’o recepcijos reikšmė ir poveikis rytų Europoje ir posovietiniame kontekste. Kvietėme apsvarstyti tokius klausimus: kokios Barthes’o sukurtos ir vartotos sąvokos šiandien mums atrodo labiausiai naudingos tiriamajame darbe ir meninėje veikloje? Koks jo idėjų ir intuicijų aidas girdimas tarp menininkų, fotografų, filosofų, kino režisierių, literatūros kritikų ar architektų? Kaip mes suvokiame ir reflektuojame perskyrą tarp struktūralistinių ir postruktūralistinių idėjų mūsų intelektualinės minties istorijoje?

Noriu paminėti, kad padedant Prancūzų institutui konferencijoje dalyvaus žymus prancūzų fotografas, režisierius ir rašytojas Alainas Fleischeris, kino istorikas, menininkas, Pompidou centro kuratorius ir buvęs Prancūzijos nacionalinės filmotekos direktorius Dominique’as Païni. Pridursiu, kad jie abu asmeniškai pažinojo Barthes’ą. Pranešimą skaitys prancūzų sociosemiotikas Ericas Landowskis, kadaise lankęs Bar­thes’o ir Algirdo Juliaus Greimo seminarus Paryžiuje. Jau minėjau garsiuosius Barthes’o vertėjus į rusų kalbą: filosofą ir vertėją Michailą Rykliną ir literatūrologą, vertėją Sergejų Zenkiną.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai