Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Regina Kuzmaitė-Norkevičienė. Gerbiamasis

LM_pastas.png

Pasirodžius knygai apie vadinamuosius vilko vaikus, gana dažnai sulaukdavau skaitytojų skambučių, elektroninių laiškų, kartais ir kokių pasakojimų. Ponia Regina Kuzmaitė-Norkevičienė paskambino telefonu, papasakojo keletą pokario prisiminimų. Vėliau sulaukiau ir laiško. Ponia Regina leido naudoti laišką, kaip man atrodys tinkama. Tad nusprendėme išspausdinti šį dar vieną liudijimą laiškų redakcijai skiltyje.

Alvydas Šlepikas

Gerbiamasis,

skaičiau Jūsų knygos „Mano vardas Marytė“ pirmąją laidą. Džiaugiaus, kad Jūs – kitos kartos žmogus – labai įdomiai atkūrėte tai, ką mano kartai teko matyti ankstyvoje jaunystėje.

Interviu „Respublikai“ Jūs pasakojote apie knygos tolesnį kelią, apie besikaupiančią medžiagą šia skaudžia tema, pabrėždamas, jog „kalbėti reikia ne taip pat, ne tą patį“.

Nenoriu savo prisiminimų – ką matėme, kaip suvokėme mes – išsinešti su savimi. Gal tie fragmentai – mūsų požiūris – bus kam nors įdomūs?

*

Buvo 1945–1946 metai. Mano gimtasis Rėklių kaimas – 7 km į šiaurę nuo Panevėžio, prie Lėvens. Nuo Panevėžio geležinkelio stoties suvargusios vokietės su vaikais pasukdavo į kaimus. Vidurio lygumos kaimai po karo daug nenukentėję, vokiečių ir tarybinės okupacijos dar visiškai nenustekenti, tačiau juose jau siautėjo skrebai, pavojingi ir miškui, ir kaimui, ir čia atklystantiems „vilko vaikams“.

Vieną vasaros popietę mūsų Mama ištraukė iš krosnies šešis ūkiškus kepalus duonos, sudėjo ant medinio suolo, pašlakstė vandeniu. Tokio duonos kvapo visą gyvenimą nepamirši.

Netikėtai iš Piniavos užgriuvo į namus būrys skrebų. Duona jų nedomino –­ duok samagono, lašinių. Iš kitos pusės, nuo kaimo atėjusi, nedrąsiai į duris pasibeldusi, įslinko vokietė su kelerių metų mergyte. Pamačiusi ginkluotus skrebus, moteris išsigando, šoko atgal pro duris. Mergytė didžiulėm akim žvelgė į kepalus, uodė kvapą. Motina jėga ją ištempė su savimi. Mes – namiškės – sutrikusios stebėjome šią sceną, bet erzinti skrebų nesiryžome. Mūsų Motina, lyg to būtinai reikėtų, ėmė nešti kepalus į kitą kambarį. Atriekusi gerą duonos gabalą padavė man – penkiolikmetei: šok pro langą, vykis, jei tam vaikui duonos neduosim – Dievas mums nedovanos...

Pasivijau vokietes jau einančias lankos keliuku link Lėvens. Paaiškinau, jog duoną joms turėjau nešti paslapčia, iššokusi pro langą. Šiaip taip graibiaus vokiškai – juk Panevėžio gimnazijoje mums dėstė labai gera mokytoja Miliušienė. Padėjau surasti brastą, pasiekti kitą upės pusę – kuo toliau nuo skrebų, tarsi kitam krante neslankiotų kiti būriai. Dėkojo vokietė už duoną, o dar labiau už tai, kad šokau pro langą, kad pasivijau. Tokių pat ginkluotų vyrų bijojom ir mes – dar turinčios namus, ir jos – jau viską praradusios.

*

Buvo žvarbi rudens diena. Atėjo vokietė su berniuku – sušalę, šlapi. Pasidžiovę apavą, kažkokius viršutinius drabužėlius, susėdo prie stalo. Mama iš krosnies ištraukė šilto viralo, įpylė į metalinius dubenėlius – moliniai seniai išdaužyti. Pavalgė, prigulė pailsėti. Mama atkreipė mūsų dėmesį: ar pastebėjome, kaip valgo berniukas? Jokio garso, jokio trakštelėjimo metaliniu šaukštu į metalinį dubenėlį. Kaip gražiai vaikas sėdi prie stalo, kaip kramto? Inteligentų vaikas... Po to paro­dė vokietės sijoną: pilkas vilnonis audinys daugybėje vietų suadytas, bet taip meistriškai, kad specialiai neįsižiūrėjęs ir nepastebėtum. Kai pakeleivingieji pailsėjo, mama per mane – „vertėją“ – bandė aiškintis, ką veikė, kaip gyveno vokiečių šeima iki karo. Gyveno jie Karaliaučiuje, moteris buvo juristė, tvarkė kažkokius popierius, o kokius – „vertėjai“ jau pritrūko žodžių. Supratom: vokiečių inteligentų našlės ir našlaičiai tą rudenį elgetaudami brido ir Rėklių palaukėm.

*

Didžiojo Ketvirtadienio vakarą atėjo vokietė su berniuku. Mama žinojo – Didysis Penktadienis liuteronams bene svarbiausia šventė, o šitie žmonės priversti elgetauti svetimam krašte. Pašildė vandens nusiprausti, davė pasninko valgių, paklojo švarią patalynę atskirame kambaryje. Bene tai labiausiai vokietę sujaudino. Tyliai, ramiai praleido Didįjį Penktadienį, o šeštadienio vakarą ilgai turškėsi pirtyje. Ėjo paskutinė –­­ po moterų, nes pas mus nepriimta kelerių metų berniukams maudytis su moterimis –­ juos į pirtį vedasi vyrai.

Po Velykų vokietė su berniuku išėjo savo keliais. Dėkojo už pirtį, už švarią patalynę, už tai, kad buvo priimti kaip žmonės – ne kaip elgetos. Išeidama vokietė apkabino mūsų motiną ir pabučiavo į petį – toks paprotys taip pat mums nematytas.

Mūsų apylinkėse į vokietes su vaikais žiūrėta pagarbiai, su užuojauta – juk jos nekaltos dėl žudynių, baisių nelaimių, o ir apie rusų kareivių žiaurumą Rytprūsiuose žmonės jau buvo girdėję.

Regina Kuzmaitė-Norkevičienė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai