Kristina Gudonytė: „Svarbiausia nepamiršti, kam rašai“

Kristina Gudonytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kristina Gudonytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Su Kristina Gudonyte – režisiere, teatro ir kino aktore, rašytoja, šiemet išleidusia romaną paaugliams „Jie grįžta per pilnatį“ („Tyto alba“), kalbasi Rasa Milerytė.

Kodėl Vilnius?

Nes Vilnius mistiškas, ypatingas, kaip žmogus, ryte pakylantis vis su kita nuotaika ir sugebantis iš naujo nustebinti. Tai reto grožio, neabejotinai mano sielos miestas. Nemažai keliauju, bet kad ir kur būčiau, tas vietas nesąmoningai lyginu su Vilniumi, be galo jo pasiilgstu, sugrįžusi ilgai vaikštau po senamiestį be jokio tikslo ir kaskart džiaugiuosi vėl būdama čia, savo namuose.

Jūsų knygoje gausu faktų iš Vilniaus miesto istorijos. Tokios istorijos, kokią patiria jūsų personažai (pvz., kur stovėjo seniausia Vilniaus pirtis arba koks buvo vardas moters, Žygimantą Augustą įvedusios į kūniškų malonumų pasaulį), mokykliniai vadovėliai neaprašo. Kur rinkote šias žinias?

Knygos pabaigoje išspausdintas panaudotos literatūros sąrašas – tik menka dalis medžiagos, kurią teko išstudijuoti. Kartais informacijos aptikdavau netikėtose vietose. Pvz., solidžioje architektūros istorijoje –­ apie kai kuriuos karalienės Bonos pomėgius, jos humoro jausmą; įvairių autorių biogra­finėse knygose apie karalienę Barborą – apie buvusias Žygimanto Augusto meiles; knygoje apie Koperniką –­ apie jo bičiulį Paracelsą, jo charakterį, intymų gyvenimą, silpnybes ir potraukius. Neįkainojamos man buvo A. R. Čaplinsko knygos apie Vilnių, jo gatves, pastatus ir ten gyvenusius žmones. Visą šį darbą prilyginčiau savotiškam detektyviniam tyrimui, kai iš užuominų, frazių, laiškų bandomas sukurti „nusikaltėlio“ port­retas. Neapsakomas malonumas.

Kas užtruko ilgiau – informacijos rinkimas ar knygos rašymas?

Informacijos rinkimas užtruko maždaug dvejus metus, parašiau per metus. Jeigu ne nuoširdi pagalba, kurios sulaukiau iš savo draugių A. Mickevičiaus bibliotekos darbuotojų Martos, Svetlanos, Daivos, rašymas būtų užtrukęs daug ilgiau. Visus tuos metus jos kartu su manimi gyveno būsima knyga, pakęsdavo įvairius mano svaičiojimus apie burtus, magiją ir vaiduoklius, ieškodavo reikalingos literatūros arba patardavo, kur galėčiau ją rasti, palaikydavo kovinę dvasią, kai norėdavosi viską mesti. Kai kas nors prabyla apie visuotinį pragmatizmą ir baisų susvetimėjimą, iškart prisimenu jas ir pagalvoju, kad tikrai dar ne viskas prarasta.

Knygoje rašote: „Beje, apie 1520 m. Paracelsas lankėsi Lietuvoje, bet niekur nepasakyta, kad nesilankė ir 1535-aisiais.“ Visos knygoje pasakojamos legendos papasakotos taip, kaip užrašytos šaltiniuose, ar vis dėlto keitėte jas, pynėte tarpusavyje, bandėte išnarplioti jų paslaptis?

Labai norėjau, kad knygą būtų įdomu skaityti (sutinku su išminčiumi, pasakiusiu, kad nėra nykesnio žanro už nuobodųjį), todėl daug galvojau apie intriguojančią istoriją, įdomius personažų charakterius, netikėtus siužeto posūkius. Be to, siekiau, kad mano kūrinys turėtų ir edukacinę vertę – visi faktai jame keliskart patikrinti, legendos nekeistos, bet savaip –­ šiuolaikiškai, paaugliškai interpretuotos. O argi Paracelsas negalėjo apsilankyti Vilniuje ir 1535-aisiais? Jeigu apie tai neparašyta, dar nereiškia, kad nesilankė. Beje, o kodėl jis lankėsi 1520-aisiais? Gal todėl, kad tais metais gimė Žygimantas Augustas ir karalienė Bona norėjo matyti šalia savęs vieną žymiausių Europos medikų? Apie šį datų „sutapimą“ nei istoriniuose šaltiniuose, nei biografinėse knygose apie Boną ar Žygimantą Augustą, nei mano knygoje neužsimenama. Štai ir paslaptis.

Skaitant knygą atrodo, kad jums buvo pasiutiškai malonu ją rašyti. O viename knygos pristatyme kalbėta, kad kartais Gudonytė vaikščiodavo niūri niūri ir neviltingai klausdavo: „Kurgi man dėti tą Tvardovskį?“ Išvargino jus ar praturtino Žygis, Augis, Berta, Tvardovskis ir kiti?

Rašant derėjo ir pasiutimas, ir malonumas. Dar tai galima būtų pavadinti tradiciškai – kūrybinėmis kančiomis. O ponas Tvardovskis mane išties kartais siutino – apie jį istoriniuose šaltiniuose radau labai mažai informacijos, teko tenkintis legendomis ir todėl daug fantazuoti. Kadangi siekiau, jog knyga remtųsi faktais ir būtų įtikinama, nuolat laviravau tarp pasakos ir realybės, tame chaose ieškodama motyvuotų sprendimų kartais rimtai pasiusdavau. Pagalvokite, vienoje legendos išnašoje netgi pasakojama, kad Tvardovskis galop iškeliavo į Mėnulį! Kur tai matyta ir kas tuo patikės? Trys draugai – Berta, Žygis ir Augis – visai kas kita. Jie man savi, paaugliškai suprantami, todėl su jais jokio vargo tikrai neturėjau. Gaila, kad knyga baigta ir teko su jais išsiskirti...

Kitas ryškus įspūdis – skaitant rodosi, kad Gudonytė stovi tau už nugaros ir per petį vis žvilgteli, kuriame puslapyje esi, kur stabteli, ką praverti greičiau. Tokį įspūdį stiprina išnašos, kuriose dažnai atskleidžiate savo asmenybę. Būdingas pavyzdys: „Sprendžiant iš inicialų, žvaigždiškumo ir tinkamumo atlikti šį vaidmenį, galima numanyti, kad tai garsusis Holivudo aktorius Alas Pačinas, nors kas ten žino.“ Juokiasi, kikena ir savo santykį su aprašomais dalykais atskleidžia ne tik istorijos pasakotoja, bet ir jūs, autorė. Jaučiatės artima skaitytojui paaugliui?

Tiesą sakant, net pati nežinau, kaip atsirado toks sprendimas – tasai žaidimas su išnašomis ir noras vis pakikenti... Matyt, dėl informacijos pertekliaus, troškimo ja sudominti, paaiškinti, kad visa tai tikra ir rimta. O tasai mano nelemtas humoro jausmas visą gyvenimą kaišioja koją, niekaip nesugebu surimtėti. Antra vertus, juk psichologiškai tai labai motyvuota ir paaiškinsiu kodėl. Mokyklos laikais labai „užsikabinau“ už Šekspyro. Skaičiau visas jo tuo metu lietuviškai pasirodžiusias tragedijas po kelis kartus, mintinai galėjau skelti ilgiausius monologus ir kartais pati savęs klausdavau, kodėl man tai nenusibosta. Vėliau kur nutvėrusi krimtau mokslines jo kūrybos tyrinėtojų ir biografų knygas, vis stengiausi atsekti, kur slypi ta Šekspyro genialumo paslaptis. Jos taip ir neatskleidžiau, bet kažkieno auksinė mintis giliai įstrigo į atmintį: juk skaitytojas ar žiūrovas – tik žmogus, net būdamas itin empatiškas jis psichologiškai negali labai ilgai ir visavertiškai išgyventi tos pačios rūšies emocijos, jam reikalingas atokvėpis, ilgainiui nesąmoningai „įsijungia“ emocinė savisauga. Tada tragiški dalykai jam pradeda įgyti komišką atspalvį (tampa savotišku juoduoju humoru), ir atvirkščiai – begalinis komikavimas tampa nebejuokingas. Ir išties, net žiauriausiose Šekspyro tragedijose tragizmas kombinuojamas su komiškomis scenomis. Išvada: Šekspyras –­ didis psichologas, nuolat mąstantis, kaip jo kūrinys, šiuo atveju veiksmo eiga veiks vertintoją. Mūsuose dažnai užsiiminėjama grynąja saviraiška, riedama inertiškai ir kuriama tik sau. Yra ko pasimokyti.

Nuskambės labai techniškai, bet kokios, jūsų manymu, yra svarbiausios paauglių literatūros funkcijos? To klausiu, nes knyga „Jie grįžta per pilnatį“ turi vieną labai aiškų tikslą – suteikti konkrečių žinių apie Vilnių. Šalia galima minėti, kad, ko gero, norėjote parodyti, koks žavus, istoriškai turtingas yra šis miestas.

Literatūra paaugliams visų pirma turi būti nenuobodi – juk tiek daug kalbame apie tai, kaip sudominti paauglius skaityti. Joks paauglys neskaitys knygos, kuri po pirmų puslapių jo neužkabins. Kad paauglys skaitytų, reikia, kad autoriui būtų įdomu rašyti ir kad jis nepamirštų, kam rašo. Man patinka Umberto Eco pasakymas apie literatūrą: „Gerai papasakota istorija privalo ne tik mokyti ir šviesti – ji turi ir linksminti.“ Štai kaip. Manau, reikia atmesti bet kokią didaktiką, ilgus moralizavimus, verčiau kurti tokius charakterius ir situacijas, kurie provokuotų skaitytojus, jaudintų, verstų susimąstyti arba nusijuokti. Paaugliai labai savarankiški ir protingi, tikrai sugeba patys padaryti išvadas.

Iš laikų, kai dar pati buvau moksleivė, o paskui studentė ir rašiau eilėraščius, pamenu vyresniųjų vis kartotą patarimą: norint rašyti gerą poeziją, reikia skaityti daug geros poezijos. Ar jūs, Kristina, skaitote paauglių literatūrą?

Skaitau labai įvairią literatūrą, paauglių taip pat. Per susitikimus su skaitytojais jie man pasiūlo, ką verta perskaityti. O kur dar nenurimstančios Martos Rudytės sudaryti sąrašėliai, o dar vienintelis, nepakartojamas „Rubinaitis“ su rekomendacijomis!

Kęstutis Urba šiuos metus pavadino paauglių literatūros metais – esą išleista kaip niekad daug gerų knygų paaugliams. Ir tikrai – būta metų, kai renkant Metų knygą paaugliams net nepavykdavo sudaryti penketuko; šiemet, ko gero, ekspertų komisija turi daug darbo, mėgindama atrinkti penkias geriausias knygas. Kaip paauglių literatūros situaciją Lietuvoje matote jūs?

b_200_292_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-10-23_nr._3540-3541_jie-grizta-per-pilnati-1.jpg

Jeigu šiais metais galų gale užderėjo gausios literatūros paaugliams, reikia tik džiaugtis. Neįtikėtina, bet galų gale! Norėtųsi, kad tai nebūtų „vienkartinė akcija“, nes iki šiol šios rūšies literatūros situacija Lietuvoje išties buvo vargana. Jokio džiaugsmo, kai Metų knygos rinkimuose dalyvauja tik dvi knygos – kartą tokiuose dalyvavau ir, prisipažinsiu, man buvo gėda, jaučiausi kaip nusikaltėlė, kad laimėjau tokiame menkame konkurse...

Daug kalbama apie tai, kad auga neskaitanti karta. Ar jums irgi atrodo, kad skaitymo kultūra tarp paauglių nyksta?

Tai labai priklauso nuo skaitymo tradicijų šeimoje, nuo mokyklos, nuo pačių paauglių individualybės. Turi reikšmės ir socialinė aplinka, ir technologijos, ir autoritetai, ir mada... Žinoma, jie skaito daug mažiau nei mes tokiame amžiuje (mes juk nė nesvajojome apie internetą) ir tai jaučiama, o mūsų reikalas juos skaitymu sudominti.

Kaip yra mažesniuose miesteliuose ir kaimuose? Ar juos pasiekia naujausios knygos?

Ten situacija išties nepavydėtina. Aš paprastai bent po vieną savo knygą nuvežu į susitikimus su paaugliais, į jų mokyklas, globos namus, bibliotekas ir pan. Jie teisingai piktinasi, kad negali balsuoti Metų knygos rinkimuose, nes neturi galimybės jų perskaityti. Kiekvieną kartą apie tai girdžiu... Mes daug pliurpiam apie paauglių neskaitymą, bet nesuteikiame jiems galimybių skaityti. Pvz., šią vasarą savaitę praleidau Trakuose, buvau susiplanavusi perskaityti kelias knygas, kurias tikėjausi nusipirkti vietoje ir be galo nustebau sužinojusi, kad mano mylimo knygyno, kuriame anksčiau rasdavau, ko man reikia, paprasčiausiai nebėra. Dabar Trakuose nėra nė vieno knygyno. Radau krūvelę knygų, bet kaip suverstų „Iki“ parduotuvėje, atsirinkinėjau kaip bulves...

Bendraujate su savo skaitytojais. Kokie, be to, kad protingi, yra šiuolaikiniai paaugliai?

Aš be jų kaip be oro – imu kerpėti, apaugti pelėsiais ir dusti. Be to, kad protingi, jie dar labai natūralūs (ypač, kai nestebi vyresnieji – aš nesiskaitau), be galo išradingi (ypač, kai pribręsta reikalas iškrėsti kokią nors šunybę – žinoma, tik tiems, kurie to nusipelnė), drąsūs (kai reikia tai įgyvendinti, netgi žinant, kad paskui gailėsies), pareigingi (prieš egzaminus, atsiskaitymus ir pan.), kartais savotiškai diplomatiški (su tais, nuo kurių yra labai priklausomi, bet žino, kad vis tiek nesupras – tada labai praverčia saikingas humoras), klaikiai mėgsta juoktis (dėl vitamino C trūkumo).

Galbūt pasidalytumėte kokiu komplimentu iš susitikimų su skaitytojais?

Komplimentu? Na neee... O „savas bičas“ tinka?

Komentarai  

 
-1 #1 nms 2015-11-07 14:01
Ekskliuzyvinis depardjo portretas!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai