Jūratė Visockaitė. Bulgakovas ar Holivudas?

Prieš kokį pusmetį perskaičiusi patikimos kritikės Agnės Narušytės triuškinančią recenziją žurnale „Kinas“ buvau suklaidinta. Pusantros valandos trukmės dokumentinis filmas „Meist­ras ir Tatjana“, mano galva, paveikesnis ir net meniškesnis nei kuris kitas pastarųjų metų lietuviškas vaidybinis kinas. Publika sėdi užburta, nekvėpuodama. Esu tikra, Agne, ji supranta, „kas toks buvo Vitas“. Ir, be abejo, fotografas V. Luckus (1943–1987) filme yra. Režisierė Giedrė Žickytė išjudina atmintį (ar vaizduotę) paimdama tarsi tik vieną rizikingai piarinę šio žmogaus biografijos liniją –­ ji tai daro akivaizdžiai aistringai įsimylėjusi savo herojų ir užsivertusi gausybe medžiagos apie jį. Daro, šiukštu, ne „komerciją ir sensaciją“, o iš dalies net meninį-vaidybinį dokumentinį filmą ir turi teisę, kaip ir Luckus, kuris kadaise visoje TSRS teritorijoje gaudė luckiškus kadrus, juos laužė, jungė su įžūlia asmenine išmone. Šio žmogaus gyvenimas, pagaliau pripažinkime, ir buvo nuotykinis, sensacingas, tvinpyksiškas, hiperaktyvus visose srityse.

„Meist­ras ir Tatjana“
„Meist­ras ir Tatjana“

Nieko nepagarbaus herojaus atžvilgiu filme nepastebėjau. Net ir tas režisierės „vulgarus“ kadras su niekieno dar nematyta žuvusiojo nuotrauka ant asfalto atitinka ir temą, ir žanrą, ir aukštą filmo įtampą, – manau, ir pats Luckus, fotografavęs mirtį, jos nebūtų davatkiškai atmetęs. (Be to, pati Tatjana prisileido režisierę, atvertė nuotraukas.)

Ir diktatoriaus Antano Sutkaus komentarai filme nėra „vieninteliai ir nemotyvuoti“. Visai kitas Luckaus kolega įvardija tiksliau ir griežčiau: alkoholis buvo jo didžiausias demonas... Apie tuometes represijas ir galios struktūras pasakoja visai kiti filmai, o kokias būtent fotografijas Luckus privalėjo atsiimti, bet neatsiėmė, ir paroda neįvyko, –­ turėtų išsiaiškinti mokslininkai savo sausose disertacijose. Šis filmas ne apie meną, o apie du žmones ir per juos netikėtai ryškiai prasišviečiantį laiką.

Praėjo 28 metai nuo legendinio fotografo mirties. Tas nuskendęs laivas apaugo tokiom vingriom kriauklėm, kad jų daug kam dabar nesinori nė gramdyti. Tačiau filme vis arčiau akių keliami negatyvai ir nuotraukos tampa užtikrintu farvateriu, išplukdančiu talentingą ir daugiaveidę asmenybę. Ir kaip tik gaila, kad šiame filme turėdama galimybę užraukti visas nuogirdas, mandagi Žickytė nedrįso plėšti jos herojui menotyrininkų pritaisytos kankinio auros ir, pavyzdžiui, finale trumpa nuogų faktų eilute nepranešė apie tragišką ir kvailą dviejų žmonių žūtį. Ne vieną tariamai „nepadorų“ klausimą paliko už kadro.

Filmo pavadinimas – M. Bulgakovo knygos parafrazė –­ irgi nėra šventvagiškas, nes Vito ir Tanios ilgas nuotraukų romanas, perskaitomas filme net ir nežiniuko žiūrovo, jį įteisina. (Kažin ar egzistuoja dar kas nors panašaus fotoistorijoje? Kai kuriuose kadruose bulgakoviška Margarita akivaizdi: jauna pora gyvena mažame kambarėlyje, gal net pusrūsyje, ir prie lango nuoga, tik su rankšluosčiu ant šlapių plaukų Tania plauna indus bliūde; senstelėjusi, bet graži ir ori Tania varto Meistro suklijuotus ir išsaugotus „rankraščių“ albumus...)

Kukli Tatjana po ilgų tylėjimo metų vėl tampa mūza. Filmas juk ne tik apie Luckų. Alvydas Šlepikas sako: „Man patinka, kad Tatjana mažai kalba ar Giedrė Žickytė mažai jos teksto naudoja. Tekstas, ko gero, galėtų labai subanalinti kai kuriuos dalykus. Išlieka paslaptis. Ir labai gražiai vis daugiau informacijos atskleidžiama žiūrovui, tarytum praskleidžiant kažkokią užuolaidą. Ir pabaiga – ne žmogžudystė, ne savižudybė, bet Tatjanos žodžiai: aš nepardaviau, nepamečiau, neatidaviau niekam nė vieno Vito darbo.“

Žickytė su operatoriumi Audriumi Kemežiu neverčia Luckienės įeiti į tą butą Komunarų (A. Jakšto) gatvėje –­­­ nedrąsiai pabeldusi į duris, Tania akmenėja ir pasuka atgal. Nespalvotoje pasendintoje juostoje ta pačia laiptine žemyn šviečiančio lango link nušokuoja, vos ne lubomis nupėduoja būrelis tarybinių balandžių, besočių, pilkų, energingų, –­ jie tiesiog akimirksniu sugrąžina aną nespalvotą ir, beje, kur kas fotogeniškesnį laiką. Taip pat, kaip sugrąžina kadrai su M. Tennisono mimų kūnų ir medžio šaknų pynėmis; kaip ir basų kolegų su fotoaparatais įamžintas po liūties šniokščiantis Vilniaus Lenino prospektas (J. Šeduikytės ir G. Puskunigio muzika ir garsas visur gerai liejasi su vaizdu). Pagaliau kaip ir tas žiauriai netikėtas, poetiškas pirmasis filmo kadras: žvilgsnis iš aukštai artėja prie keisto, vos užsnigto ir drėgno žemės ruožo, štai žemė jau čia pat (paskui žvilgsnis kartosis, atsiskleis / prasivers su nukritusiu žmogaus kūnu toje turbūt milicijos užfiksuotoje įvykio fotografijoje), sniegas staiga nučiuožia, ir išvystame šykščią antkapinę plokštę.

Šeimos draugai (ypač tie, kurie prisimena Vitą savo ankštoje virtuvėje, anuomet buvusioje patikimiausia citadele) mini, ką užfiksavo jų subjektyvios atminties juosta, ir jų dabartiniai siluetai, manieros, žodžių nuotrupos irgi tampa Luckaus archyvu, kad ir ne jo ranka tvarkomu.

Režisierė sakė, pradžioje susidėjusi šimtus Meistro nuotraukų, jas visaip maišiusi ir galop pastebėjusi, kad tvarka vis tiek išlieka. Manau, filme Žickytė išsaugojo aną ir sukūrė panašią tvarką. Ji yra tolygiai provokuojanti ir tirštėjanti, kabinanti ir stabdanti, prasiskleidžianti „kaip užuolaida“, dramatiška ir istorinė. Negreit pasirodys lietuviškas vaidybinis filmas, tiksliau atveriantis tą nykų ir spalvingą brežnevinį laiką su tokiais nepaprastais herojais (prašom, vadinkite juos ir holivudiniais).

Komentarai  

 
+1 #1 narrowness 2015-11-11 18:06
niu tai ką, dabar aš privalėsiu žiūrėti ne tik Tvin Pyksą, ania?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai