Paulina Nalivaikaitė. Multistilistinis ir teatrališkas, kibirkščiuojantis ir kuoktelėjęs

Rudenį šlapia ir niūru, bet Vilniuje rudenį atsiranda džiazas, išsprogdinantis niūrumą. Spalio 14–18 d. festivalis „Vilnius Jazz“ kvietė susišildyti ir pasišviesinti ilgėjančius vakarus.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Užsukus į festivalio pirmąjį koncertą – tiesa, dar neoficialų – šmėkštelėjo mintis apie uždarą draugų susibūrimą: glaudžiai sėdi vos keliasdešimt klausytojų jaukioje ir kamerinėje „Rūdninkų knygyno“ erdvėje, neatribojančioje atlikėjo nuo publikos. Bet šis neformalus formatas ir neturėjo būti pakeistas jokiu kitu: tai buvo aplinka, vienišam Dominique’o Pifarély smuikui leidusi nuskambėti rafinuotai ir gurmaniškai. Smuikas nėra tipiškas džiazo instrumentas, juo labiau – solo smuikas. Neparankus šis instrumentas dėl savo melodinės prigimties, tad džiazinė harmonija čia skleistis neturi didelių galimybių. Tačiau Pifarély tai netrukdė dosniai skleisti džiazo dvasios: improvizacijose išnaudojantis nekonvencionalias smuiko sonorines galimybes, smuikininkas per nepilnos valandos džiazo seansą pagriežė penkis kūrinius, kurių kiekvienas, nors ir nepaprastai laisvos eigos, vis dėlto turėjo specifinį siejantį elementą – tai buvo ir mikrotonų virpesiais paspalvintos sekundos aimanos, ir specifinis garso išgavimo būdas griežiant ant / už tiltelio ar ant postygio, ir net klasikos reminiscencijų sviedusi harmonija – griežimas akordais, aiškiai užsimenančiais apie tradicinį tonalumą. Tad 28-ojo „Vilnius Jazz“ festivalio pradžią įkvėpė Pifarély vidinė energija, stygomis plūstanti laisvė ir avangardas.
Ketvirtadienio vakaras – jau oficialus festivalio atidarymas; laimei, nuobodžioms kalboms džiazo fiesta – ne vieta, ir neilgai trukus išgirdome italo Roberto Ottaviano (saksofonas) ir brito Alexanderio Hawkinso (fortepijonas) duetą. Sopraninio saksofono ir fortepijono draugystė paremta akivaizdžiai apgalvotomis, sinchrono nestokojusiomis kompozicijomis su virtuoziškai vingriomis improvizacijomis. Saksofonininkas užėmė dominuojančią poziciją, tačiau fortepijono solo epizodai stebino pianisto rankų šokiu – regis, visiškai atpalaiduotas riešas tarsi gimnastas mitriai sukinėjosi po klavišų parketą.

Michelio Reiso (fortepijonas), Marco Demutho (kontrabosas) ir Paulo Wiltgeno (perkusija) trijulė į gana klasiškai prasidėjusį vakarą įnešė draivo: jų šou lydėjo pastovus, tolygus ritmas. Kai kurie fragmentai dėl harmonijos ir ritmikos derinio kėlė asociacijų su popmuzika, o vyraujanti įtaka neabejotinai patirta iš minimalizmo. Priešingai nei ankstesniame pasirodyme, dominuojantis personažas čia buvo fortepijonas, savo valdžioje turėjęs melodiją, harmoniją, ritmą, ir neabejotinai buvęs pagrindiniu minimalistinės estetikos iniciatoriumi. Kontrabosininkas ir perkusininkas – ypač pastara­sis –­ džiazo rėmuose gana griežtą fortepijono ritmiką gerokai pabarstė aštresniais laisvės ir ekspresijos prieskoniais.

Alexanderis Hawkinsas ir Roberto Ottaviano
Alexanderis Hawkinsas ir Roberto Ottaviano

Kantriausieji vakaro pabaigoje išgir­do avangardinį japonų sekstetą –­ scenoje išdykavo grupė „Hikashu“ su trimitininku Itaru Oki. Koncerto kontekste jų pasirodymas išsiskyrė, sakykime, kaip akibrokštinis „Vamzdis“ gana tvarkingoje Neries pakrantėje, ir abejingų vargu ar buvo. Tradicinį džiazo instrumentarijų papildęs egzotiškais japonų hičiriki ir šakuhači, vintažiniu termenu bei kornetu, kolektyvo lyderis Makigami Koichi chaotišką garsovaizdį dar paspalvino ir gerkliniu dainavimu. Muzikos tėkmėje kilo asociacijų su akademiniu avangardu, roku, folkloru… O ar visa tai buvo džiazas? Kodėl gi ne: šeši keistuoliai džiazavo pirmiausia teigdami visokeriopai laisvą, berėmį muzikavimą.

Penktadienio vakarojimą su džiazu pradėjo „Tree Stones Quartet“. Visų trijų Pabaltijo šalių atstovus jungiantis kolektyvas vakarą pradėjo palyginti santūria gaida, džiazavo klasiškai, be didesnių eksperimentų, tačiau kiekvienas narys gavo ne vieną progą bent minutei šlovės –­ erdvę atskleisti virtuoziškumą, fantaziją, laisvę.

Itaru Oki
Itaru Oki

Visiškas kontrastas šiam kolektyvui buvo Nyderlandų ir Senegalo muzikantus sujungęs Ernsto Reijsegerio (violončelė), Harmeno Fraanje (fortepijonas) ir Molos Syllos (vokalas, m’bira, xalam, kongoma) trio. Keturis tvarkingus, švarkuotus Baltijos brolius pakeitė eklektiško įvaizdžio trijulė: ant violončelininko Reijsegerio kaklo pakabinta margaspalvė skara buvo niekai, palyginti su Syllos šviesiai mėlyna pižama-chalatu. Įsiklausius girdi, kad trys atlikėjai tiesiog gyvena stilistiškai skirtingose trajektorijose: violončelininkas hipnotizuoja minimalizmu, pianistas laisvai improvizuoja, o perkusininkas-vokalistas netikėtu metu ir netikėtose vietose (pvz., balkone ar visai šalia žiūrovų) muziką inkrustuoja afrikiečių folkloru. Kaip paveikiai šios skirtybės jungiasi į vienovę! Drąsa sintezuoti skirtingos prigimties muzikos elementus ir teatrinius inkliuzus trio pasirodymą pavertė kone mini spektakliu.

Šeštadienio vakaras buvo dedikuotas švedų saksofonininkui Martinui Küchenui – jį girdėjome trijuose amplua: kaip solistą, nebylųjį filmą įgarsinančio trio narį ir kolektyvo „Angles 8“ lyderį. Klausytis Kücheno saksofono solo buvo gana neįprasta patirtis, turint omenyje džiazo muzikos ypatybes: atlikėjo instrumentas suskambo netikėtai prislopintas įvairių surdinų, tylus ir verčiantis įsiklausyti. Daugybe skambesio raiškos ir išgavimo būdų žongliravęs Küchenas padovanojo galimybę panirti į džiazui ne itin būdingo, nešabloniško garsovaizdžio būvį.

Po tokio suklusti privertusio intro laukė festivalio koncertų formato ribas praplėtęs nebyliojo kino seansas, tarsi to vasarą pradėto ciklo „Nebylaus kino muzika“ tąsa – improvizuodami filmą gyvai įgarsino Küchenas, Markas Tokaras (bosas) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija); pastarasis prieš pat pasirodymą buvo pagerbtas apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui. 1925 m. fantastinė nuotykių juosta „Prarastas pasaulis“ („The Lost World“, rež. Harry Hoytas) kėlė publikos kikenimą, vos ekrane šmėsteldavo dinozaurai. Dar kitos dalies atrakcija, matyt, nežavėjo, nemažai žmonių ėjo iš salės. Po teisybei, panašiame renginyje tikrai reikia sutelktesnio dėmesio, vaizduotės pastangų, čia skambanti muzika gali svariai prisidėti prie stebėtojo aktyvinimo ir tapti vienu iš esminių dėmesio išlaikymo katalizatorių. Šiuo atveju iš trio norėjosi greitesnės reakcijos ar tiesiog didesnės įvairovės įgarsinant rodomus įvykius ir nuotaikas, nes kartais kiek pritrūkdavo atitinkamos emocinės kaitos, atliepiančios filmo vyksmą. Tačiau neabejotinai būta ir daugybės taikliai perteiktų įvaizdžių, nestokota bendro muzikinio aktyvumo.

Mola Sylla
Mola Sylla

Užtat po pertraukos išgirdau kai ką, dėl ko būtų buvę verta kasvakar po keturias valandas sėdėti „Vilnius Jazz“ festivalyje. Net jei – utopiniu atveju –­ visi kiti vakarai būtų nykiausios pasaulyje muzikos pelkės. Skandinavų improvizuotojų kolektyvas „Angles 8“, iš pradžių nusiteikęs kone meditatyviai ramiai (prie to nemaža dalimi prisidėjo vyravęs vibrafono tembras), netrukus kaip reikiant įsismagino ir visiškai įtraukė į pučiamųjų (trijų rūšių saksofonų, trimito, trombono beigi kartais –­­ ir fleitos) sodrų garsinį universumą, kuriame, be minėtų narių, savus vaidmenis turėjo bosas, perkusija ir fortepijonas. Kolektyvo džiazavimas ryškiai paveiktas minimalizmo – pianistas palaikė derminį-funkcinį pastovumą bei ritmo pulsaciją, o pučiamieji, pagrindiniai melodijos vedliai, išrutuliodavo kūrinį iš vieno motyvo. Daug aktyvaus kulminacinio triukšmo, kibirkščiuojanti ir muziką elektrizuojanti energija bei minimalistinės stilistikos sukeltas draivas toli gražu ne mane vieną salėje privertė entuziastingomis ovacijomis atsidėkoti muzikantams.

Muzika ramiam sekmadienio vakarui, poilsiui po smarkiai džiazavusio savaitgalio – toks buvo paskutinis „Vilnius Jazz“ koncertas, kuriame išgirdome Billą Frisellą su trimis bendražygiais. Laukiamiausiu pavadintas festivalio renginys suteikė galimybę pasiklausyti vieno iš originaliausių ir kūrybingiausių pasaulio gitaristų. Žinoma, nepaneigsi Frisello ir kitų narių meistriškumo bei profesionalumo, savito stilistinio originalumo. Tačiau nesu tikra, kiek šis koncertas derėjo festivalio kontekste... Kad džiazuoti galima smuiku, mums įrodė Pifarély; Frisello kolektyvas sudėties atžvilgiu taip pat netipiškas – išvien su gitara skambėjo smuikas, altas ir violončelė. Tačiau minėtas smuikininkas – džiazo avangardistas, laisvės ir eksperimentų manifestatorius, o Frisello kolektyvas veikiau primena akademinės muzikos koncertą: kvartetas visąlaik tvarkingai grojo iš natų, improvizacijai vietos neatsirado, net nuotaika išliko santūri. Tai intravertiškas, kuklus džiazas – o galbūt tik sąlyginai džiazas, greičiau įvairių stilių samplaika; jų kūryboje gausu country muzikos priemaišų, yra minimalizmo ženklų, o labiausiai abejonių kelia tos džiazo laisvės, kurią girdėjome viso festivalio metu, stygius.

Martinas Küchenas
Martinas Küchenas

Šių metų „Vilnius Jazz“ kaleidoskopas sunkiai bendravardiklinamas, nepasiduodantis įrėminimams, kaip ir pats džiazas. Tai buvo multikultūrinis džiazo maratonas – beje, net atskirų kolektyvų lygmeniu: trijų Pabaltijo šalių atstovų kvartetas, Nyderlandų ir Senegalo trio, italo ir brito duetas ir kt. Taip pat –­ multistilistinis: japonų roko-folkloro-džiazo-etc. lydinys, džiazo pasaulėvaizdį plečiantis Pifarély smuiko solo, popmuzikos įtakos neišvengęs liuksemburgiečių trio, nuo džiazo nutolęs Frisello kvartetas etc. Dar – teatrališkas ir žaidžiantis: ypač išskirčiau olandų-senegaliečio trio bei japonus. Išgirdome ir tokių fenomenų kaip japonai, Frisellas, kurie kėlė klausimą „Ar tai – džiazas?“ Ir, be abejonės, vienas iš maloniausių festivalio atributų – asmeniniai atradimai, kurių „objektams“ džiazuojant scenoje viliesi, kad laikas yra sustojęs. Tie atradimai, žinoma, kiekvienam vis kitokie (jokių atradimų – irgi savotiškas akstinas tolesniems ieškojimams), o šių eilučių autorei tokiais tapo lengvai kuoktelėjęs Reijsegerio, Fraanje ir Syllos trio bei dinamitiniai „Angles 8“.

„Angles 8“. Vytauto Suslavičiaus nuotraukos
„Angles 8“. Vytauto Suslavičiaus nuotraukos

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai