Juozas Šikšnelis. Būti... Ėjimas

Antano Stanevičiaus nuotrauka
Antano Stanevičiaus nuotrauka

BŪTI...

Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Būti ar tik dėtis, juk anokia paslaptis, kad kas antras žemės gyventojas tik dedasi esantis protingas, gražus, dainingas, talentingas, geras, paslaugus, mylintis, geranoriškas ir taip toliau. Ir jeigu apsimetinėjimas lengvai išaiškėja jo veikloje, tai artimuose santykiuose išryškinti, ar jis yra, ar tik dedasi draugu, praktiškai labai sunku. Iš čia, drąsiai galima teigti, kyla daugelis nelaimių ir nesusipratimų. Tad geriau būti savimi, būti su visais, ne vienam, būti ne pirmam, bet ir ne paskutiniam, būti žmogumi, juk taip dažnai tenka girdėti: būk žmogus, tarsi būtum keturkojis; būti būtyje ir nebūtyje, tarsi kas galėtų paaiškinti, ką tai reiškia. Būti su kolektyvu, su šeima, su draugais, būti čia, bet ne kitur. Būti tam, kad nebūtum, nors niekas nežino, kiek skirta būti ir kas bus pas­kui, kai nebūsi. Spekuliacijos, ir tiek. Kaip ir šis paistaliojimas apie buvimą, nes buvimas, vienų teigimu, yra tik tarpinė būsena tarp to, kas yra mirksnis, ir to, kas bus. Atleiskite, čia taip slidu, kad posūkiuose užneša. Galima būti socialdemokratu, galima konservatoriumi ir krikščioniu demokratu, bet ne atskirai, o kartu paėmus (ir kaip tai panešti ant savo vienos kupros), kuo dar galima būti: liberalu, darbiečiu (tam nebūtina turėti darbą), dar tvarkiečiu ir teisingiečiu, kartu paėmus, kediečiu, venckiečiu ar drąsiečiu, sunku susigaudyti, galima būti tautininku ir dar daug kuo. Įdomiausia, kad norint būti kuo nors iš ką tik išvardytų, nereikia juo gimti, augti tam tikroje aplinkoje (pavyzdžiui, konservatoriškoje krikščioniškoje demokratiškoje su Landsbergio, Kubiliaus ir Juknevičienės portretais ant sienų), ne, užtenka sulaukus tam tikro amžiaus parašyti laisvos formos pareiškimą ir pažadėti laikytis partijos įstatų. Na, nežinau, gal dar yra kokių formalumų, kaip antai, dvi partijos veteranų rekomendacijų ar kažkokių magiškų ritualų, bet šiuo atveju užtenka dėtis, nes būti socialdemokratu ar liberalu nei fiziškai, nei dvasiškai neįmanoma, tik formaliai. Kiek sudėtingiau dėl tikėjimo. Ar galima ne būti, o tik dėtis musulmonu? Kataliku? Vėlek reikia lįsti į vidų, nes tradicijų laikymasis, kaip antai kiaulienos nevalgymas pirmiesiems, pasninko paisymas antriesiems, tėra formalumas, galintis virsti net būtinybe, bet neliudijantis dvasinių dalykų. Galima būti tautos priešu, tėvynės išdaviku, bet galima (ir reikia) būti patriotu. Bet dar galima būti ir dėtis patriotu. Atskirti vieną nuo kito be galo sunku. Galima būti sąžiningam ir galima kitaip, bet dėtis antraip. Galima būti drąsiam, bet galima ir nelįsti į priekį, nes drąsa retai baigiasi medaliu už drąsą, greičiau kalba prie kapo duobės, joje, beje, vardijamos vien dorybės ir nė vienos ydos. Būti padėties šeimininku ar įkaitu. Kas geriau? Būti nereikalingam ir tai suprasti. Arba manyti, kad esi nereikalingas, ir visomis kūno poromis tai demonstruoti. Galima būti pilkuoju kardinolu, kai tavo patarimai neša auksinius kiaušinius, o garbė tenka kitiems. Galima būti auka, galima budeliu, tik kuo geriau? Ar šis klausimas retorinis? Kažkada visi berniukai (ir ne tik) norėjo būti kosmonautais, bet ir tas laikas negrįžtamai praėjo. Beveik visos mergaitės norėjo būti Sofi Loren, dabar niekas nenori ja būti. Kažin ar yra norinčių būti niekšais? Jeigu niekas neprisipažįsta, tad iš kur jie randasi? Tikriausiai ir kaliniu niekas nenori būti, o kalėjimai prigrūsti nekaltųjų. Neteko girdėti, kad daugelis svajotų tapti išminčiais, vedančiais tautą į šviesią ateitį. Visų norai apsiriboja Seimo nario kėde. Neteko girdėti, kad yra daug norinčių prisiimti atsakomybę, greičiau atvirkščiai, naudą ir garbę be atsakomybės. Daug kuo norisi būti, juk norėti neuždrausta. Tik galėjimas stabdo norus.

 

 ĖJIMAS

 Ėjimas – tai veiksmas, o eiti galima į ir iš, pavyzdžiui iš ir į darbą. Į namus (jei kas laukia) ir iš namų (jei namiškiai įgriso ir turi kur prisiglausti). Galima eiti iš proto, nors iš pastarojo paprastai kas nors varo. Pavyzdžiui, valdžios sprendimai, žmonos pamokymai, politikų tauškalai, kaimynų nešertas šuo. Dar milijonas priežasčių lyg milijonas raudonų rožių Paulo ir Pugačiovos dainoje. Bet tai su ėjimu nieko bendro neturi, nebent tai, kad ta daina padėjo jiems išeiti į platų sovietinės estrados pasaulį, bet tik tarp kitko. Eiti galima į kairę ir į dešinę, beje. Šio ėjimo krypties pasirinkimas ir politinės pažiūros nieko bendro neturi tik iš pirmo žvilgsnio, nes, patys pagalvokite, kas geriau jus supras, padės paslėpti galus, jei ne politinis partneris, aišku, jei jis nėra konkurentas siekiant politinės karjeros. Šioje situacijoje liūdniausia yra centristams, nes iš esmės jie neturi kur sukti – tik pas politinius oponentus. Dar gerai, jei tuo metu su kairiaisiais ar dešiniaisiais yra sudarę koaliciją, o jei ne? Belieka gyventi tvarkingą šeiminį gyvenimą ir nesidairyti į šalis. Eiti galima į valdžią, jei jau prie jos priartėjome. Kaip į ją eiti, patarimų nedalysiu, nes jie nieko nekainuoja tik dalytojui, o ne tam, kuris bando jais pasinaudoti ir... sudega be ugnies, dūmų ir varinių dūdų, gal reikia sakyti triūbų? Bet dūda po prezidento rinkimų Lenkijoje lietuviui kur kas aktualiau. Eiti galima (ir reikia) į tikslą, nes jeigu tu suabejosi, kitas iš po nosies nujos visą tikslą. Ir liksi it musę kandęs. Eiti galima, kur karaliai pėsti vaikšto, bet geriau ten eiti spiriamam reikalo, nei kieno nors pasiųstam. Ten siųsti daug parankiau kitus. Eiti galima pirmyn ar atgal arba, kaip rašė liūdno atminimo proletariato vadas, du žingsnius pirmyn ir du atgal. Eiti galima į šlovę ar pražūtį, istorija rodo, jog tai viena kitos tąsa. Eiti galima nenoromis ar su dideliu entuziazmu, žiūrint kur, žiūrint kam. Eiti galima į užtarnautą arba ne visai užtarnautą, greičiau priverstinį poilsį. Pirmuoju atveju gauni gėlių ir kuklią atminimo dovanėlę, kitu atveju vilko bilietą, kuris ieškant darbo visur užtikrina stabilų atsakymą: ačiū, mes jums pranešime. Eiti galima su kuo nors, bet geriausia vienam, nes niekas negali užtikrinti, kad tas anas nėra Ivanas Susaninas, pasirengęs nuvesti tave į neišbrendamus pelkynus. Eiti galima paskui ką nors, bet pravartu įsitikinti, kad vedlys ne aklas ir jo žingsnių plotis atitinka tavuosius. Kitaip bus nemenka gaišatis derinantis prie vedlio. Nebūtina eiti ten, kur niekas nevaikšto, gal nevaikščioti ten turi svarių priežasčių. Eiti galima noriai ir varu verčiamam, tai priklauso nuo tikslo. Eiti galima sparčiai, galima lėtai – viskas priklauso nuo tikslo. Beje, eiti be tikslo irgi galima, tik kur tai nuveda? Nepatikėsite, bet taikosi, jog būtent į tikslą. Eiti galima tiesiai, zigzagais, aplinkui ir trumpiausiu keliu. Eiti galima suderinus maršrutą ir gavus leidimus arba savavališkai patylomis, niekam nesakius, rizikuojant. Ėjimą galimas ištęsti iki begalybės lyg malonumą, galima trumpinti lyg skausmą, jei pastarasis duodasi sutrumpinamas, greičiau atvirkščiai. Einant galima dairytis į šalis ir matyti nuolatos augantį bendrąjį šalies vidaus produktą, galima žiūrėti tik į priekį lyg su arkliniais akidangčiais. Dairantis į šalis galima išklysti iš kelio. Eiti galima įsitempus, bet galima ir atsipalaidavus – tai priklauso, su kuo prieš eidamas bendravai. Eiti galima plačiai mosuojant rankomis, lyg eitum su nūnai madingomis šiaurietiško ėjimo lazdomis, bet eiti galima ir prispaudus delnus prie šonų. Eiti galima atkreipiant į savo veiksmą viso aplinkinio pasaulio dėmesį, bet eiti galima taip, kad nė lapė nesulotų, nei artimiausi kaimynai nepajustų tavo judesių sukeltos oro bangos. Eiti galima taip lyg niekur neitum. Bet geriausia iš viso niekur neiti.

 

Gizela Mickiewicz. „Savitumo įjungimas“ iš ciklo „Atėjimo laikas“, 2015.  Iš XII Baltijos trienalės. gyčio norvilo nuotrauka
Gizela Mickiewicz. „Savitumo įjungimas“ iš ciklo „Atėjimo laikas“, 2015. Iš XII Baltijos trienalės. gyčio norvilo nuotrauka

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai