B. J. Friedman. Juodi angelai

JAV rašytojas Bruce’as Jay Friedmanas (g. 1930) – plataus diapazono kūrėjas. Ypatingas rašytojo nuopelnas – žymiausios pasaulyje satyrikų grupės „Black Humor“ sukūrimas. 1965 m. rašytojas sudarė ir išleido grupės narių antologiją tuo pačiu pavadinimu.

Į grupę „Black Humor“ B. J. Friedmanui pavyko suburti 12 pasaulinės literatūros žvaigždžių: T. Pynchoną, J. Hellerį, V. Nabokovą, C. Simmonsą, J. Retchy, E. Albee, T. Southerną, J. Purdy, C. Knickerbockerį, L. F. Céline’ą, J. P. Donlevey’ų ir J. Barthą.

Apsakymas „Juodi angelai“ iš rinkinio „Juodas humoras 2“, kurį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Spaudžiamas skolų ir paliktas vienas, nes žmona pabėgo, pasiėmusi ir vaiką, Stefano tvirtai laikėsi įsikibęs savo užmiesčio namo, kuris jam buvo gelbėjimosi ratas nevilties jūroje. Tik neapleisti jo, važinėti čia kiekvieną dieną, iki tol, kol žmona ateis į protą ir sugrįš. Dar jį baugino artėjantis pavasaris, kai reikės samdyti dideles sodininkų brigadas, kurios už sodo priežiūrą drėbtels žvėrišką sąskaitą.

Mažiausiai imdavo „Broliai Andželuciai“, nors ir jie praėjusį pavasarį kaip reikiant apšvarino, pateikę dviejų šimtų penkiasdešimties dolerių sąskaitą už sklypo išvalymą, paskui dar kiekvieną mėnesį, nuo balandžio iki spalio, traukė po devyniasdešimt dolerių už „tvarkingą sodo užlaikym“, o galiausiai pareikalavo dar šimto dolerių už vėjo nuplėštų lapų sugrėbimą ir išvežimą. Skrupulingai ėmęsi darbo balandį, keturi Andželuciai greitai pradėjo dirbti atbulomis rankomis: už pirmus devyniasdešimt dolerių Stefano gavo tik kelias skubiai apskustas vejas ir kur ne kur sukastas gėlių lysves.

Buvo pavasaris, įstaigoje sunku išsėdėti, dar tas apdraskytas gyvenimas, todėl Stefano stengėsi kuo daugiau laiko praleisti sode. Žolė jau užaugo iki kelių, ir vieną dieną jo artimiausias kaimynas Svonsdaunas, už savo medetkas gavęs prizą gėlių konkurse ir tik apie tai postringavęs, prašneko kita tema: kad reikėtų jau nupjauti žolę ir patręšti žemę. Stefano surinko Andželucių numerį, bet, kažkokio impulso pagautas, numetė ragelį, čiupo vietinį laikraštį ir, vesdamas pirštu, peržiūrėjo buitinių patarnavimų skyriaus skelbimus. Jo dėmesį patraukė sodininkų, pasivadinusių „Išbandykite mus“ skelbimas. Jis surinko numerį, ir vos kitame gale atsiliepė sodrus balsas, paprašė kuo skubiau atvykti ir sudaryti sąmatą. Kitos dienos pavakary jie paskambino.

– Aš apžiūrėjau jūsų sklypą ir viską apskaičiavau, – pasakė stiprus sunkokas rezonuojantis balsas.

– Kiek jūs paimsite už sklypo išvalymą? – paklausė Stefano. – Pradėsim nuo to.

Ilgoka pauzė. Lūpų čepsėjimas. Galų gale:

– Trisdešimt dolerių.

– Kokiu adresu jūs buvot atvažiavęs? Aš gyvenu Pavasario 42. Didelis namas Pavasario ir Rūterio gatvių kampe.

– Tiksliai taip. Už patręšimą papildomai dar aštuoni doleriai – iš viso bus trisdešimt aštuoni.

– Baisiai daug darbo čia, – ištarė sutrikęs Stefano, virptelėjęs kaltai ir kartu jausdamas palengvėjimą. – Gerai, kada jūs galite pradėti?

– Rytoj iš ryto. Aštuntą valandą.

– Sutarėm.

Kitą dieną, sekmadienį, Stefano sutiko juos. Ketvertą stambių juodaodžių, atvažiavusių dviem sunkvežimiais ir dviem blizgančiais automobiliais. Dusinančiame karštyje jie dirbo, apsirengę languotais marškiniais ir storos medžiagos džinsais, du iš jų ant didelių skustų galvų buvo užsidėję minkštas fetrines skrybėles, kažkaip balansuojančias ant viršugalvio. Stefano, sudarinėjantis pagal užsakymus techninius žinynus, grįžo prie savo darbo; retsykiais žvilgčiojo pro langą, kad galėtų patikrinti, kaip dirba juodaodžiai. „Ir kaip jie gali pragyventi, dirbdami už trisdešimt aštuonis dolerius?“ – stebėjosi jis mintyse. Padalijus dar iš keturių, kiekvienam beveik nieko neišeina. Jau vien benzinas, reikalingas tai jų automobilių flotilei, kainuotų kiekvienam po devynis su puse dolerio. Duos jiems keturiasdešimt penkis dolerius, kad jo sąžinė būtų ramesnė, bet ir taip dar neaišku, kaip jie užmokės sąskaitas bakalėjininkui, buto nuomą...

Pavakary jis iššoko iš namo, nešdamas kiekvienam po alaus skardinę.

– Daug lapų, ar ne? – kreipėsi jis į Koteną, didžiausią iš jų, vadovą, žiūrintį bereikšmiu žvilgsniu pro elegantiškų metaliniais rėmais akinių stiklus.

– Viskas užims dvi su puse dienos, –­ atsakė juodaodis.

– Užmokėsiu jums keturiasdešimt penkis dolerius, – pasakė Stefano, – ką čia kalbėt.

Iš tikrųjų darbas prarijo visas tris dienas: dvi – valymas, o trečią – vejų pjovimas ir lysvių tręšimas. Paskutinė diena Stefano buvo sunkiausia. Jis stebėjo pro langą, kaip juodieji milžinai pjauna žolę, matė, kaip jie, apsivilkę storomis žieminėmis kelnėmis, šliaužioja ant kelių po vejas, meiliai rankiodami kiekvieną neklusnią žolelę, kad nė vienos neliktų ne vietoje. Jis norėjo išbėgti ir pasakyti jiems, kad taip nesistengtų, jau tik ne už tokį užmokestį. Bet kartu jį ir tenkino tokia kaina. Jis galėjo viską užmokėti iš pinigų, atidėtų einamosioms išlaidoms, neliesdamas reguliariai gaunamo atlyginimo.

Baigiantis dienai, jis priėjo prie Koteno, išsiėmė piniginę ir pasakė:

– Moku jums grynais. Nereikės dar gaišintis su čekiais.

Jam atėjo į galvą mintis, kad juodaodžiai tikriausiai užsiima tik sklypų valymu, kad priežiūra ne jų specialybė. Jeigu tokio darbo jie turi pakankamai, tūkstančius sklypų, gal ir geba kažkaip išsisukti, užsidirbti pragyvenimui.

– Kaip dėl priežiūros? – nusprendęs pasitikslinti, paklausė jis vyriausiojo sodininko.

Vyras pasikasė ausį, palingavo galvą... Galų gale atsakė:

– Jūsų sklypo pigiau kaip po aštuoniolika dolerių per mėnesį negalėsim.

– Vyrai, daug darbų jūs dirbat! – riktelėjo Stefano, drebėdamas iš džiaugsmo. – Geriausi darbininkai, kokius kada nors esu matęs. Aš manau, kad per pigiai paprašėt. Duosiu jums dvidešimt du...

Juodaodžiai važinėjo du kartus per savaitę ir po kiek laiko Stefano sklypą padarė pavyzdinį: iškirto nudžiūvusius medžius, jų vietoje pasodino naujų, dirvonuojančius plotus sukasė ir padarė klombas, gerai patręšta žemė juodavo ir atrodė derlinga. Svonsdaunas, kuris paprastai leisdavo Stefano pirmam išbandyti naujus sodininkus ir kviesdavo juos pas save tik tada, jeigu šie pasirodydavo esą geri, šį kartą ilgai su pavydu stebėjo juodaodžių darbą, bet vis dėlto neiškentęs vieną dieną paskambino ir pasakė:

– Aš niekada neleisčiau kokiam spalvotajam net prisiliesti prie savo sklypo.

– Mano sklype jie dirba labai gerai, –­ atsakė Stefano.

„Galbūt tai ir paaiškina viską“, – pagalvojo jis. Tokie žmonės kaip Svonsdaunas nenori samdyti juodaodžių sodininkų, todėl jie ir dirba už tokį mažą užmokestį. Kitaip jiems tektų badauti. Stefano gerai pasijuto, kad elgėsi liberaliai. Ir kodėl jis negali sutaupyti kiek pinigų?

Gegužės pabaigoje Stefano užmokėjo juodaodžiams dvidešimt du dolerius ir dar paskyrė keturis sumuštinius su amerikietišku sūriu. Trys Koteno pavaldiniai nusinešė juos prie automobilių, nes kažkuris ten turėjo majonezo.

– Ar jūs, vyrukai, dirbat ir kitus darbus? – paklausė Stefano pasirėmusio ant kauptuko Koteno. – Dažymu ar užsiimat? Namą?

Sodininkas permetė akimis Stefano kolonijinio stiliaus namą.

– Dažom, – atsakė.

– Kiek paimtumėt?

Pigiausia kaina už tokio didelio dešimties kambarių namo nudažymą buvo septyni šimtai dolerių.

– Penkiasdešimt aštuonis dolerius, –­ tarė juodasis milžinas; puikūs akiniai jam teikė rimtumo.

– Už pusę dažų moku aš, – skubiai pasiūlė Stefano.

Kai kitą dieną Stefano prabudo, keturi juodaodžiai, įsikūrę ant ilgų išlinkusių kopėčių, jau buvo nudažę pusę namo. Šalia stovėjo kibirai su tirštais tamsiai rudais saulėje gurguliuojančiais dažais, jais buvo aptaškyti ir dažytojų drabužiai. Stefano iš karto nusprendė, kad už valymą mokės jis. Taip bus teisingiausia.

– Gerai atrodo! – riktelėjo jis, prišokdamas arčiau prie Koteno, kuris, papūtus vėjui, sunkiai lingavo ant kopėčių.

– Bus kaip reikiant, kai pertrauksiu keturis kartus!

Iki birželio vidurio keturi juodaodžiai už tris dolerius išvalė visą namo aukštą, už šešiolika atliko rūsio hidroizoliaciją, detaliai apgalvoto drenažo tinklo išvedimas atsiėjo dvylika su puse. Vieną dieną grįžęs į namus, jis rado išvalytas, ištrintas smėliu ir nulakuotas grindis, nublizgintą sekreterą, o sieninės spintos baltumas taip spindėjo, kad net akys raibo. Iš pradžių jis susierzino, – aš neliepiau to daryti, – bet, pamatęs sąskaitą, greitai suminkštėjo. Ant siauros popieriaus juostelės, gulinčios prie duoninės, perskaitė: „Jūs mums skolingas 2,80 dolerio.“ Paveiktas tokios žemos kainos, Stefano nepagailėjo jiems premijinių, apkrovė sumuštiniais, atidavė visus savo senus sportinius kostiumus, nuimtas nuo aukšto žaliuzes ir palyginti neseniai išleistas brošiūrėles apie turizmą Naujojoje Škotijoje. Niekada per visą jo vedybinį gyvenimą namas ir sodas neatrodė taip nepriekaištingai. Žmonės, pravažiuojantys pro šalį, pristabdydavo automobilius ir žavėdavosi išraiškingai nudažytu namu bei gaiva alsuojančiais krūmais, augančiais gerai patręštoje žemėje. Tik įeikite į bet kurį kambarį, ir nuo spindinčios švaros jums pradės suktis galva. Veikiamas neįsivaizduojamai pigių buitinių paslaugų, Stefano kartais pajusdavo, kad laimė grįžta pas jį. Bet vienišumo našta vis dar slėgė pečius, o gerklėje stovėjo kartėlio gumulėlis. O, kad jis dabar galėtų nekęsti tos, su kuria jam taip nepasisekė, – savo žmonos, jaunos, gražios moters, zujančios dabar po visą žemės rutulį su meilužiu, dieninės TV laidos režisieriaus asistentu. Laikraščiuose Stefano aptikdavo nuotraukų: ji –­ geidulingomis pozomis nufotografuota viešbučiuose, kajutėse, ant mažų užsieninių automobilių užpakalinių sėdynių. Neteko jis ir sūnaus, jau ūgtelėjusio dešimties metų berniuko, dar nešiojančio kelnes su petnešomis. Vienas Dievas žino, kiek ir kokių sukrėtimų jam skirta. Porelė paspruko paskubomis, palikusi neklotą išgulėtą lovą, išverstus iš stalčių drabužius, lentynose stovėjo išrikiuoti žaislai. Stefano staiga suseno, dingo pasitikėjimas savimi, jo mėginimai paskirti telefonu pasimatymus jaunoms merginoms baigdavosi nesėkmingai, nes kalbėdavo su jomis neužtikrintai, nerasdamas reikiamų žodžių. Ką jis galėjo padaryti? Gali, aišku, kai tokios žemos kainos, itin gražiai užlaikyti namus. Bet ar dėl to viskas susitvarkys? Ar sugrąžins tai į namus nepatenkintą žmoną ir vaiką?

Vieną kartą jis apsunkusia širdimi grįžo iš šokių vakaro „Tiems, kuriems per 30“ ir rado tvirtuosius juodaodžius, baigiančius darbą. Dirbdami išprakaitavę iki vėlumos jie išvedžiojo po visą sklypą apšvietimo tinklą, taigi talentingai susodinti arbatinių rožių krūmai ir žemaūgiai vaisiniai medžiai dabar puikiai matėsi ir sutemus. Bendra kaina už tai – penki doleriai penkiasdešimt centų.

– Iš tikrųjų puikiai, – kalbėjo Stefano, apžvelgdamas savo valdas ir skaičiuodamas pinigus.

– Prašau, – tarė jis vadovui. – Paimkit dar porą. Mano padėty pinigai nieko nereiškia.

Didysis juodaodis nusišluostė rankšluosčiu išrasojusią kaktą, susirinko įrankius.

– Klausyk, – kreipėsi į jį Stefano, –­ užeikim į vidų alaus. Tokia nuotaika, atrodo, sprogsiu, jeigu nepakalbėsiu su kuo nors...

– Reikia važiuoti, – atsakė Kotenas. –­ Dar turim darbo kitur.

– Užeikim, užeikim, – įkalbinėjo Stefano. – Ką dar dirbti tokiu metu. Išklausyk žmogų.

Juodaodis pakratė abejodamas galvą ir nužingsniavo nerangiai namo link; Stefano, draugiškai plekšnodamas per pečius, ėjo šalia.

Įžengus į vidų, Stefano pasuko prie šaldytuvo, o juodaodis įsitaisė svetainėje, įdubdamas visu didžiulių gabaritų svoriu giliai sofoje. Tik pamatęs jį ten, Stefano susirūpino, kad darbiniai drabužiai – ir dar juodaodžio – liečiasi su jo svetainės baldais, bet paskui nusprendė – tiek to tuos baldus, kas dar gali skųstis dėl tokio nieko.

– Mane spaudžia patys didžiausi rūpesčiai, – prisipažino Stefano, patogiai remdamasis nugara į madingo daniško suolo atkaltę. – Kartais naktimis galvoju, kad neištrauksiu iki ryto. Mano žmona pabėgo. Jūs tikriausiai ir patys jau supratote...

Juodaodis, sukryžiavęs savo ilgas kojas, siurbčiojo alų. Akinių stiklai blizgėjo, todėl Stefano negalėjo įžiūrėti jo akių išraiškos.

– Ir dar vaiką pasiėmė su savim, –­ pridūrė Stefano. – Tai turbūt pats blogiausias dalykas. Jūs nežinote, ką reiškia dešimt metų girdėti čiauškantį, bėginėjantį po namus vaiką, o paskui – staiga tyla.

O gal ir žinote? – su viltimi, paklausė Stefano. – Tikriausiai jūs irgi turite savo rūpesčių.

Juodaodis tylėdamas palinko į priekį, įsikišo ištrauktą iš kišenės drobės skiautę už savo flanelinių marškinių ir išsišluostė krūtinę.

– Šiaip ar taip, – tęsė Stefano, – tegul aš būnu prakeiktas, bet nežinau, ką toliau daryti. Laukti?

Ar suvokti, kad ji niekad negrįš? Nežinau, kaip, po velnių, elgtis. Gal išvažiuoti kur nors iš čia.

– Ar seniai ji išvažiavo? – pasiteiravo svečias, dabar jau šluostydamas sprandą.

– Koks skirtumas, nesvarbu – atsakė Stefano. – Atrodo, kad maždaug keturi mėnesiai. Prieš pat jūsų atvažiavimą. A, supratau, dėl ko klausiate. Galvojat, kad jeigu ji per keturis mėnesius negrįžo, tai, ko gera, niekada ir negrįš. Reikėtų man pradėti kurti naują gyvenimą. Gera mintis.

Juodaodis pasidėjo drobės gabalėlį šalia ant sofos, užkėlė koją ant kojos ir, sunėręs savo storus šiurkščius pirštus, apkabino kelį.

– Viskas įvyko taip netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – kalbėjo toliau Stefano. – Ai, ką čia slėpti. Niekad itin gerai nesutarėme.

Ir Stefano papasakojo juodaodžiui apie tai, kaip jie draugavo, apie tariamą jos nėštumą, dėl kurio jis buvo „priverstas ženytis“. Tada iš tikrųjų užsidegė ir prikalbėjo apie savo žmoną ką tik prisiminė: apie jos neišsenkamą aistrą naujiems drabužiams, apie tūkstantį atvejų, kai privertė jį pavyduliauti, apie jos gimines, kuriems reikėjo padėti. Visos tos smulkmenos išsiveržė iš jo kaip oras iš padangos. Stipriai susijaudinęs ir įtūžęs, jis malė nė sekundei nesustodamas, kol pats staiga nepajuto, jog tai tęsiasi jau dvidešimt minučių, gal net pusvalandį. Juodaodis klausėsi kantriai, net neprisiliesdamas prie alaus, kad jam netrukdytų. Galų gale, kai Stefano, norėdamas atgauti kvapą, trumpam nutilo, sodininkas įterpė vieną klausimą:

– Ar jūs manote, kad esate ko vertas?

– Ką turit omeny? – paklausė nustebęs Stefano. – Aišku, kad vertas. A, supratau, kur jūs sukate.

Jeigu aš manyčiau, kad esu ko vertas, tada neleisčiau, kad visa tai taip slėgtų mane. Kažkaip susikaupčiau, išsiveržčiau iš to visko ir tikrai susikurčiau sau visai puikų gyvenimą. Keista, kaip jūs taip tiksliai paklausėt. Tiesiog nuostabu. Žinote, aš ir į psichoanalitikus kreipiausi, nors niekada jais itin netikėjau. Tarp jų buvo ir malonių, ir griežtų – visokių. Bet su jumis išėjo kitaip: leidote man išsikalbėti, o paskui paklausėte vienintelio dalyko. Gal tai nuskambės ir keistai, bet aš noriu paklausti, ar mes negalėtume taip susitikti ir kalbėtis, sakykim, porą kartų per savaitę. Jūs atvažiuotumėt, kaip visada, su savo mašina, atsisėstumėt čia, ir aš iškločiau viską, kas guli man ant širdies. Tiesiog dėl įdomumo, kiek jūs paimtumėt iš manęs? Už valandą, kiek?

– Keturis šimtus, – pasakė juodaodis.

– Keturis šimtus!? Jūs ką – juokaujate? Tikriausiai išėjot iš proto. Ar visai pamišot? Nejaugi nesuprantat, kad aš tik pajuokavau.

Juodaodis nugėrė gurkšnį alaus ir atsistojo, rengdamasis išeiti.

– Klausykit, vieną sekundę! – šūktelėjo Stefano. – Luktelėkit minutę. Baikim nors tą valandą, gerai. Dėl kito karto susitarsim. Šitas juk nesiskaito, ar ne?

– Skaitosi, – atsakė juodaodis, sėsdamasis ant sofos.

Išsitraukė iš kišenės bloknotą ir pieštuką.

– Žinot, tai nesąžininga, – užkaito Stefano. – Įskaityti ir šitą valandą. Na gerai, kad ir kaip ten būtų, pagalvosim... Gal pamėginti vis dėlto nors trumpą laiką. Suma tai nemaža... Krūva pinigų... Ką aš norėjau pasakyti? Ta mergelė elgėsi kaip kalė jau nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą pamačiau ją. Atvėrėt man akis šiandien. Ir dar taip daug kuo panaši į mano motiną...

Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai