Laimantas Jonušys. Kai žodis nelaisvas

Einanti salėje prie mikrofono ji atrodo kaip vaikas. Toks keistas pirmas įspūdis, bet iš tikrųjų visai ne vaikas, o jau trijų vaikų motina – Raifo Badavi žmona. Tai yra akcija Saudo Arabijos tinklaraštininkui ir aktyvistui Raifui Badavi ginti 81-ajame tarptautinio PEN klubo kongrese Kvebeke. Ši istorija daug kam turbūt bent šiek tiek girdėta (ją vėl priminė neseniai paskirta Sacharovo žmogaus teisių premija): Badavi nubaustas milžiniška pinigine bauda, tūkstančiu rimbo kirčių ir dešimčiai metų kalėjimo už tai, kad savo tinklalapyje reiškė nuomonę, jog Saudo Arabija turėtų būti pasaulietinė valstybė. Tokia yra valstybinė barbarybė XXI amžiuje.

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Tarptautinis PEN klubas gina žodžio laisvę ir užstoja persekiojamus rašytojus visame pasaulyje. Iš tikrųjų ne tik rašytojus, bet visus rašančiuosius (žurnalistus, tinklaraštininkus), nukenčiančius dėl savo reiškiamos nuomonės. Į spalio vidury surengtą kongresą Kvebeke atvyko keli Etiopijos PEN centro nariai –­ prieš pat jiems išvykstant jų namuose buvo atliktos kratos ir paimti PEN centro dokumentai. Etiopijos režimas nepakantus laisvai raiškai; dar blogesnė padėtis kaimyninėje Eritrėjoje – ten PEN centro veikla praktiškai neįmanoma (pvz., Eritrėjos PEN centro sekretorius šiuo metu gyvena emigracijoje Ugandoje).

Kambodžoje ir kai kur kitur PEN centras patiria valdžios administracinį spaudimą, o Centrinėje Amerikoje susiduria su kitokiais iššūkiais – ten žurnalistus žudo organizuoti nusikaltėliai, kartais turbūt prisidedant ir korumpuotiems valdžios veikėjams; žudikai ir užsakovai dažniausiai nesurandami. O Bangladeše nužudyti keli tinklaraštininkai, viešai pasisakę prieš radikalius islamistus.

Kiekviename PEN kongrese būna demonstruojama vadinamoji tuščia kėdė –­ vieta negalinčiam dalyvauti represuotam autoriui. Šį kartą per tris kongreso dienas po vieną kasdien buvo paminėti trys asmenys. Badavi, Hondūro žurnalistas Juanas Carlosas Argeñalis (šis nebesėdės ant jokios kėdės – nužudytas 2013 m. gruodį) ir Eritrėjos poetas Amanuelis Asratas, kalinamas jau keturiolika metų.

*

Kaip tik šia proga kongrese nuskambėjo ir lietuvių kalba. Prieš kongresą PEN centrai buvo paprašyti išversti iš anglų kalbos į savo kalbą Asrato eilėraštį. Taip „Karo rykštė“ buvo išversta į keliolika kalbų*, o kongrese šis gana ilgas tekstas buvo dalimis skaitomas keturiomis kalbomis: autoriaus tautietis skaitė originalo tigrajų kalba, Bangladešo PEN centro atstovė – bengališkai, Bolivijos – ispaniškai, o aš – lietuviškai.

Kongrese šiais ir panašiais klausimais priimta įvairių rezoliucijų. Rytų Europa šį kartą daug dėmesio nesulaukė. Užkulisiuose turėjau galimybę pabendrauti su senais pažįstamais – lenkų rašytoja Anna Nasiłowska ir baltarusiu Andrejumi Chadanovičiumi, – su šių šalių PEN centrais bendradarbiaujame jau kurį laiką. Kvebeke buvo gera proga susipažinti su Estijos atstove – šios šalies PEN centras veikė dar tarpukariu, o dabar veikla atgaivinta neseniai.

Rusijos PEN centro atstovė skundėsi, kad jų organizacijoje, siejančioje apie 400 narių, daugumą sudaro gana pasyvūs vyresnio amžiaus literatai. Bent šiame kongrese iš tribūnų apie tai nebuvo kalbama, bet Rusijos PEN centras turi ir kitokių problemų – atrodo, kad galinga putiniška naujojo nacionalizmo banga jeigu ir neužliejo, tai bent dideliais purs­lais apšlakstė ir šią organizaciją, ten jau kilo vidinių konfliktų, iš PEN centro pasitraukė pasaulinio garso rašytoja (versta ir į lietuvių kalbą) Liudmila Ulickaja.

Daugeliui šio kongreso renginių pirmininkavo po šešerių metų savo postą užleidžiantis PEN klubo prezidentas kanadiečių romanistas ir eseistas Johnas Ralstonas Saulas – impozantiška asmenybė, efektingai, supratingai ir net šmaikščiai bendraujanti su kolegomis, auditorija. Kadangi PEN istorijoje visi prezidentai buvo vyrai, šį kartą pos­to siekti buvo paragintos moterys –­ jų pretendavo trys. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad, nesunkiai aplenkusi savo varžoves serbę ir turkę, laimėjo amerikietė Jennifer Clement, gyvenanti Meksike ir atstovaujanti Meksikos PEN centrui.

PEN centrai kuriami ne tik pagal valstybes, bet ir pagal regionus bei kalbas – 142 centrai yra įsikūrę šimte valstybių (į šį kongresą atvyko dalyvių iš 70 šalių). Žinoma, kongresą surengė ne Kanados, o Kvebeko PEN centras. Yra ir savotiškų įdomybių, pvz., aktyviai veikia San Miguel centras, įsikūręs šio pavadinimo Meksikos mieste, turintis užmojį vienyti anglakalbius Lotynų Amerikos rašytojus. Kadangi salėje centrų atstovai buvo susodinti pagal abėcėlę, Lithuanian PEN atsidūrė šalia Langue d’Oc PEN centro. Kaip tik šiame kongrese buvo leista pakeisti šį pavadinimą, mat, kaip aiškino cent­ro pirmininkas, jų organizacija buvo dažnai tapatinama su Langedoko regionu pietų Prancūzijoje, o iš tikrųjų čia esą atstovaujama oksitanų kalbos kraštui, kur kas platesniam nei Langedokas.

*

Kongresas buvo priderintas prie literatūros festivalio. Daug dėmesio sulaukė pokalbių vakaras „Laisvė kurti“ su Kvebeko dramaturgu Robert’u Lepage’u, amerikiečių romanistu Russellu Banksu ir mums gerai žinoma Margaret Atwood. Pastaroji – smulki, žvali, savo 75-erius metus lengvai nešanti moterytė. Kalbėjo ramiai, protarpiais su ironijos gaidele. Sakė, kad lankantis pietinėje kaimyninėje valstybėje jos vis klausia, kuo skiriasi Kanada nuo Jungtinių Valstijų. Ji atsakanti: „Mes į šiaurę nuo savęs turime Rusiją, o jūsų šiaurėje esame mes.“

Atwood yra gyvenusi įvairiose Kanados vietose, tad šios šalies geografinės platybės ir įvairovė jai pažįstamos tiesiogiai. Apie gyvenimo vietų keitimą kalbėjo ir Banksas (jo knygos išverstos į 20 kalbų): vienos vietos (pvz., Liberija) tapo romanų veiksmo vieta, o apie kitas jis iš viso nerašė. Dviejų dalių renginio vedėjas buvo puikiai pasiruošęs ir meist­riškai laikė pokalbio gijas savo rankose. Kaip įprasta Vakaruose, literatūros renginiai yra mokami. Tik kongreso dalyviams buvo duodami nemokami bilietai, o daugeliui kitų teko mokėti po 25 Kanados dolerius (apie 17 €) – koncertų salė „Palais Montcalm“ buvo beveik pilna.

Penkių kalbėtojų iš Europos, Amerikos ir Afrikos diskusija surengta ir pačiame kongrese – apie tai, ar (ir kaip) pasikeitė žodžio laisvės padėtis Prancūzijoje ir pasaulyje po „Charlie Hebdo“ žudynių. Šiuo klausimu buvo tik apsikeista nuomonėmis – jokios rezoliucijos neplanuota, nes požiūriai išsiskiria. Ne dėl paties fakto – tarptautinis PEN klubas žudynes pasmerkė nedelsdamas, bet ar „aš esu Charlie Hebdo“ – vieningo atsakymo nėra. Pavasarį Amerikiečių PEN centras žurnalui skyrė Žodžio laisvės drąsos premiją, ir tai sukėlė daug ginčų ir pačioje organizacijoje, ir pasaulyje. Mat daug kas anaiptol nenori tapatintis su beatodairiškai kandžia „Charlie Hebdo“ satyra ir teigia, kad šitaip neetiškai trypiama religija arba (balsai iš kairės pusės) reiškiama panieka silpnesniems sluoksniams, tautoms, rasėms ir t. t.

Kalbėdamas kongreso diskusijoje Amerikiečių PEN centro pirmininkas Andrew Solomonas pabrėžė, kad premija skirta ne už meninę karikatūrų kokybę ar jų turinį, o už drąsą įtvirtinant žodžio laisvę. Pasak jo, buvo laukta, kad atsiras premijos skyrimui nepritariančiųjų, bet nustebinęs nuomonių kategoriškumas – pasipylusi „moralinio teisuoliškumo retorika“.

*

Kvebekas – maždaug Vilniaus dydžio ir, regis, labai panašaus klimato miestas, 90 proc. jo gyventojų yra prancūzakalbiai. Turi itin gražų (UNESCO pripažintą) senamiestį – vieną seniausių Šiaurės Amerikoje, dar tebejuosiamą gynybinės sienos, su milžiniška Frontenako pilimi, stūksančia ant kalno virš didžiulės Šv. Lauryno upės.

Kartu tai yra to paties pavadinimo prancūziškos provincijos sostinė, o tos provincijos plotas kone tris kartus didesnis už Prancūzijos teritoriją. Bet gyventojų tik aštuoni milijonai. Kvebekas turi didingos klasicistinės architektūros provincijos Parlamento rūmus – ten mūsų kongreso dalyviai kartą buvo vaišinami pietumis, ir iki to malonumo buvo ilga lėta eilė, nes kontrolė – kaip patenkant į lėktuvą, o į lėktuvą per ilgą kelionę teko lipti ne kartą.

Kaip matėsi ir iš Atwood pasisakymo, kanadiečiams, regis, svarbu apibrėžti savo tapatybės savitumą, skirtumą nuo didžiųjų pietinių kaimynų. Kvebeko provincijoje tai turbūt lengviau padaryti vien per prancūzų kalbą. Antra vertus, kai vienintelė sausumos kaimynė yra tokia didelė ir galinga (taip pat ir savo kultūros industrija), panašumų išvengti sunku. Pabuvęs vos kelias dienas viename Kanados mieste jokių išvadų apie tai daryti negaliu. O pats miestas atrodo gana europietiškas ir jaukus. Spalio viduryje, pasitinkant artėjantį Heloviną, visur išstatyti įvairiausių dydžių moliūgai – ne tik viešų patalpų (viešbučių, kavinių) viduje, bet kai kur ir lauke prie slenksčio. Parkuose šmižinėja pilkos voverės.

* http://www.pen-international.org/newsitems/celebrating-international-translation-day.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai