Dainora Pociūtė. „Padorios lūpos, begėdės sielos“: Mikalojus Radvila Juodasis ir Katalikų bažnyčios kritika

Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), kurio 500 metų jubiliejų šiemet minime, pirmasis Lietuvos didikas, taip aštriai ėmęsis Romos katalikų bažnyčios kritikos, kad tapo pirmuoju ir žymiausiu Lietuvos autoriumi, įtrauktu į Visuotinį uždraustųjų knygų sąrašą (Index librorum prohibitorum). Ir šiandien jo kritika skamba nuožmiai ir žeidžia daugelio Lietuvos katalikiškąją tradiciją gerbiančių ir puoselėjančių žmonių sąmonę. Gal dėl to ir Lietuvos istorijoje, be teiginių, jog tai žymiausias, galingiausias, įtakingiausias XVI a. LDK didikas, turime nedaug atidžiau jo religines nuostatas tyrinėjančių darbų. Vis dėlto šiandienos Vakarų Bažnyčios ir religinės minties istoriografija yra vertinga ir įdomi ne dėl savo angažuotumo, bet dėl pastangų atverti religinės sąmonės eigos bei pokyčių ištakas ir aktualizuoti gyvos religinės minties vaidmenį ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje.

Radvila Juodasis, gimęs Trakų kašte­liono, LDK žemės maršalkos Jono Radvilos ir antrosios jo žmonos Onos Kiškaitės šeimoje 1515 m. vasario 4 d. Nesvyžiuje, jau septynerių neteko tėvo, o 1528 m. motinai ištekėjus antrą kartą už Stanislovo Kęsgailos, su broliu ir seserimis atiteko dėdės, Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos globon. 1533 m. jauniesiems Radviloms buvo atiduotos motinos valdos, tarp jų Nesvyžiaus ir Olykos pilys, ir aštuoniolikmetis Radvila Juodasis pradėjo savarankišką gyvenimo kelią.

Juodajam neteko studijuoti užsieny. Kaip ir dauguma XVI a. pradžios LDK diduomenės atstovų, jis negavo universitetinio humanistinio išsilavinimo, tačiau buvo išmokytas vartoti dvi rašto kalbas – lenkų ir rusėnų. Manytina, kad jaunystėje įgijo ir šiokių tokių lotynų kalbos pradmenų, kuriuos vėliau tobulino savo iniciatyva. 1547 m., mirus karalienei Elžbietai, siunčiamas į Austriją deryboms su imperatoriškuoju dvaru dėl vedybinės sutarties finansinių klausimų, Juodasis prašė gerai lotynų kalbą mokančio padėjėjo, nurodė „ex tempore dar negalįs kalbėtis lotyniškai“, tačiau po aštuonerių metų Vilniuje pas Radvilą viešėjęs italų humanistas Lelijas Socinis nurodė Radvilą puikiai mokant lotyniškai. Tiesa, visi likę jo vardu pasirašyti lotyniški tekstai (tai daugiausiai religinės tematikos poleminiai darbai), neabejotinai buvo parengti su padėjėjais.

Juodojo ankstyvą politinį iškilimą nulėmė artima bičiulystė su penkeriais metais jaunesniu karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnumi Žygimantu Augustu. Juodasis buvo ir pagrindinis LDK didikų grupės, nepatenkintos Žygimanto Senojo valdymo sąstingiu ir inicijavusios projektą dėl Lietuvos valdymo atidavimo jaunajam karalaičiui, atstovas. 1544 m. Brastos seime patvirtintas rugsėjo 6 d. aktas, kurio valia Lietuva atiteko dvidešimt penktuosius metus einančiam Žygimantui Augustui, žymėjo ir Radvilos, jo giminių ir rėmėjų įsitvirtinimo aukščiausiose valstybės pareigose pradžią. Juodasis tapo įtakingiausiu valstybės politiku bei artimiausiu LDK valdovo bičiuliu ir iki pat mirties, apie 20 metų, išlaikė neabejotiną ir visų amžininkų pastebėtą valstybės lyderio poziciją (tiesa, paskutiniaisiais gyvenimo metais jo įtaka silpo). Per šį laikotarpį Lietuva pasuko kultūrinių reformų keliu ir įgijo radikaliai naują kultūrinį veidą.

Radvilos reformų procesas buvo greičiau spontaniškas, heterogeniškas, diktuojamas aplinkybių nei nuoseklus, kryptingas ir strategiškai apgalvotas. Iki XVI a. vidurio Lietuva turėjo menką kultūrinį įdirbį ir tik pradines edukacinio intelektualinio tinklo užuomazgas. XVI a. pirmoje pusėje ėmę reikštis kūrėjai, tokie kaip Mikalojus Husovianas, buvo visiškai priklausomi nuo bažnytinio elito rėmimo ir karštai gynė jos idealus. Romos bažnyčia Lietuvoje, šiuo laikotarpiu Europoje susidūrusi su Reformacijos iššūkiais, pasuko ne dialogo su evangelikais, bet radikalios opozicijos keliu. Pagrindinis Romos bažnyčios ginklas buvo „tradicija“ ir „tėvų papročiai“, o visi reformų šalininkai buvo gana isteriškai vadinami, anot Husoviano, „pragaištingais naujovininkais“, vedančiais šalį į pražūtį.

Nepaisant to, iškilus į politinio elito viršūnę, Juodajam pavyko suburti reformų šalininkus ir imtis jas įgyvendinti galynėjantis su didžiuliu Šventojo sosto pasipriešinimu ir tėvynainių ginamais Bažnyčios tradicijos idealais.

Kad yra nusiteikęs imtis reformų ir netęsti konservatyvios Žygimanto Senojo politikos tradicijos, Juodasis pademonstravo jau 1545 m., vos tik jaunajam valdovui iš tėvo perėmus sostą Vilniuje. Kaip žinia, nedidelis lietuvių būrelis, kultūrinių reformų trokštantys LDK Reformacijos atstovai – daugiausia bajorijos vaikai – nuo 1542 m. Žygimanto Senojo politikos priversti turėjo pasitraukti į emigraciją Prūsijoje. Lietuvių raštijos pradininkai, Vokietijos, Italijos universitetų auklėtiniai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis ir kiti, neradę veiklos galimybių Lietuvoje, kultūrinei veiklai buvo pasitelkti Prūsijos kunigaikščio Alb­rechto. Dalis jų siekė veiklos tėvynėje. Būtent Juodasis ėmėsi tarpininkauti, kad Žygimanto Senojo ediktu dėl erezijos pasmerktas ir piliečio teisių netekęs Kulvietis 1545 m. grįžtų į Vilnių.

Po staigios Kulviečio mirties Juodojo kultūrinės veiklos politika keletą metų neįgavo aiškesnės krypties dėl įvairių peripetijų jo paties ir valdovo Žygimanto Augusto gyvenimuose. 1545–1548 m. Juodojo veikla buvo susijusi su Lietuvos politinio gyvenimo veidą keitusių mirčių ir vestuvių grandine, kurioje Juodasis atliko svarbų vaidmenį. Vilniuje 1545 m. birželio 15 d. mirus karalienei Elžbietai sparčiai ėmė rutuliotis karaliaus ir Barboros Radvilaitės istorija, pasibaigusi slaptomis vedybomis 1547 metais. Nuo 1545 m. Juodasis buvo centrine figūra tiek sprendžiant finansines sutartis su imperatoriškuoju dvaru (kelionė į Vieną 1547 m.), tiek įteisinant karaliaus santuoką. Pagaliau 1548 m. vasarį ir pats Juodasis Sandomire atšventė vestuves su Elžbieta Šidlovecka ir tų pačių metų ko­vą parsivežė žmoną į Vilnių, kur 1549 m. jiems gimė pirmasis sūnus Mikalojus (Našlaitėlis). Iš karto po vestuvių Juodajam teko įsijungti į politinių problemų, susijusių su Žygimanto Senojo mirtimi 1548 m. balandžio 1 d., sprendimą. Kad Žygimantas Augustas tapo Lenkijos monarchu ir kad buvo įveiktas didžiulis pasipriešinimas karūnuojant Barborą Radvilaitę, tai Radvilos 1548–1549 m. veiklos nuopelnai. Galiausiai 1551 m. birželio 23 d. Vilniaus katedroje palaidota Barbora Radvilaitė, tačiau Juodojo politinė įtaka dėl to nė kiek nesumenko. Atvirkščiai, iš karaliaus, šalia LDK kanclerio pareigų, jis gavo ir Vilniaus vaivados postą ir įsitvirtino kaip neginčijamas lyderis.

1553 m. vasarį antra Juodojo diplomatinė kelionė, trukusi iki pat liepos, į imperatoriškąjį dvarą Austrijoje (buvo priimtas Grace, po to Vienoj). Ten susitarta dėl Augusto ir Kotrynos vedybų. Kaip vėliau išaiškėjo popiežiaus nuncijaus Luidžio Lipomano laiške, būtent per šį vizitą buvusi pastebėta „eretiška“ (katalikų žodyne XVI a. tai buvo nuoroda į protestantizmą) Radvilo elgsena.

1553 m. pabaigoje Juodasis grįžo į Brastą, o 1554 m. birželį buvo Vilniuje. Būtent tuo laikotarpiu šių miestų savo dvaruose jis pradėjo evangeliškas pamaldas ir įkūrė pirmąją Lietuvos spaustuvę Brastoje, aktyviai veikusią iki pat jo mirties. 1553–1554 m. ten išspausdinta pirmoji LDK teritorijoje knyga lotyniškais rašmenimis – evangeliškasis Brastos katekizmas. Visa ilgus metus veikusios spaustuvės produkcija buvo protestantiška, kaip žinia, jos darbą vainikavo prabangiausias LDK XVI a. spaudinys – 1563 m. Brastos Biblija. Modernus Biblijos vertimas buvo Juodojo projektas, kuriame dalyvavo apie 15 vertėjų ir redaktorių.

Radvilos polemika su popiežiaus nuncijumi Lipomanu

Savo konversiją į evangelizmą Radvila Juodasis pradėjo nuosekliai, vystydamas bažnytinę bei literatūrinės spaudos veiklą ir ne itin rūpindamasis oponentų kritika. Tačiau Šventojo sosto mėginimas susigrąžinti kunigaikštį į savo rankas ir sustabdyti įsibėgėjančią valstybinę Bažnyčios reformą išprovokavo viešus radikalius pareiškimus. 1555 m. pabaigoje į Vilnių katalikybės gelbėti popiežius pasiuntė nuncijų Lipomaną, pradėjusį antireformacinę veiklą, ir Lietuvos visuomenė tapo intensyvios religinės konkurencijos įkaite.

Tuo pačiu metu aktyvaus liuteronizmo propaguotojo darbo Lietuvoje ėmėsi į protestantizmą perėjęs kitas italas, buvęs aukštas bažnyčios hierarchas ir vyskupas Pjeras Paolas Vergerijas, po pabėgimo iš Italijos tapęs Vokietijos Viurtembergo kunigaikščio Kristupo patikėtiniu. 1556 m. jis pirmą kartą atvyko pas Juodąjį į Vilnių ir Prūsijoje (Karaliaučiuje) pradėjo plačią leidybinę veiklą, nukreiptą prieš Šventąjį sostą ir popiežių.

Būtent Vergerijas inicijavo Radvilos tekstų viešinimo misiją, po kurios kunigaikštis tapo pirmuoju atvirai popiežiui ir Šventajam sostui oponuojančiu lietuviu. Iš tiesų, 1555–1556 m. Radvilos kova su Romos bažnyčia reiškėsi taip intensyviai, jog pagrįstai atrodė, kaip pastebėjo ir Vergerijas, kad po poros metų LDK taps protestantiška šalimi. Popiežiaus nuncijų į Vilnių atlydėję pirmieji jėzuitai, artimi Ignaco Lojolos bičiuliai, konstatavo žlungančią Romos bažnyčios padėtį šalyje, o jėzuitų įsikūrimo galimybes turėjęs įvertinti Alfonsas Salmeronas Lojolai pranešė apie jėzuitų misijos beprasmiškumą šioje šalyje.

Po keleto susitikimų su karaliumi ir Juoduoju, praleidęs Vilniuje apie du mėnesius, Lipomanas persikėlė į Lenkiją, kur jautėsi saugesnis ir labiau gerbiamas. Savo detaliose ataskaitose apie vizitus Vilniaus valdovų rūmuose ir pas Radvilą Juodąjį Lipomanas pabrėžė, kad Juodasis daro įtaką karaliaus sprendimams ir kad valstybė krypsta religinių reformų bei erezijų pusėn. Lipomanas itin stengėsi, kad sužlugtų Radvilos ir valdovo planas suorganizuoti oficialų nacionalinį religinį sinodą, kuriame būtų atvertas kelias religinėms reformoms. 1556 m. vasario 21 d. iš vyskupo rezidencijos Lovičiuje Lipomanas išsiuntė privatų laišką, jo nuomone, labiausiai Romos katalikų bažnyčios žlugimą Lenkijoje ir Lietuvoje lemiančiam asmeniui lietuvių kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam. Šis laiškas ir tapo Radvilos Juodojo ir Vergerijo plano viešos polemikos būdu diskredituoti popiežiaus nuncijų Europoje dalimi.

Menininkų grupė „Akla valtis“ („Blind Boat“). „Juodas rombas“, 1996
Menininkų grupė „Akla valtis“ („Blind Boat“). „Juodas rombas“, 1996

Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui Lipomanui buvo parašytas 1556 m. vasarą ir išspausdintas kaip viešas atsakymas į jam privačiai siųstą nuncijaus Lipomano laišką. Pirmasis leidimas lotynų kalba „Duae Epistolae“ („Du laiškai: vienas Venecijos piliečio Aloisijaus Lipomano, Veronos vyskupo, Romos popiežiaus legato Lenkijoje, šviesiausiajam kunigaikščiui ponui Mikalojui Radvilai, Vilniaus vaivadai ir t. t., o antras –­ to paties šviesiausiojo pono Radvilos tam vyskupui ir legatui. Laiškai labai verti perskaityti: tokių vargu ar buvo mūsų amžiuje“), kurio pagrindą sudarė popiežiaus nuncijaus Lipomano kreipimasis į Mikalojų Radvilą Juodąjį ir pastarojo atsakymas nuncijui, buvo paskelbtas Karaliaučiaus Johaneso Daubmano spaustuvėje 1556 m. spalį. Tai buvo vienintelis publikuotas Juodojo autorystei priklausantis religinis tekstas. Netrukus po lotyniškojo „Duae Epistolae“ leidimo pasirodė jo variantai tautinėmis kalbomis. Vokiškas variantas – „Zwen Sendbrieff“ – 1557 m. išleistas Karaliaučiuje, toje pačioje Daubmano spaustuvėje. 1559 m. parengtas ir lenkiškas vertimas – „Dwa Listhy ná Polski iezyk własnie wyłożone“ –­ išleistas Radvilos Juodojo lėšomis jo s­paustuvėje Brastoje.

Radvilos atsakymas Lipomanui buvo paremtas nuncijaus nenuoširdumo kritika, kurią nulėmė pati Lipomano laiško meilikaujanti strategija ir prašymas paneigti „sklindančius gandus“ apie kunigaikščio protestantiškumą. Pašiepdamas Lipomano diplomatiškumą Radvila nurodė, kad visko, ką nori sužinoti, nuncijus galėjo paklausti tiesiai:

Jei Gerbiamoji Tavo Valdystė būtų geidavusi, galėjo iš manęs paties viską vietoje, kol buvo čia, plačiau ir patikimiau sužinoti, nieko nebūčiau slėpęs, bet, kaip sakoma, ligi panagių viską, kaip man dingojasi, kuo laisviausiai ir mieliausiai būčiau išpylęs.

Atviras ir aštrus Juodojo manifesto žodynas buvo organizuojamas kaip speciali nuncijaus (kuris nemėgo Juodojo, bet savo laiške jį vadino garbingiausiais vardais) dviveidiškos retorikos opozicija. Vargu ar taikliau galima nusakyti Lipomano laiško dvasią, nei tai padarė Juodasis. Nuncijaus laiško argumentaciją ir metodą Juodasis apibendrino kaip visos Romos bažnyčios normą: „padorios lūpos, bet visiškai begėdiška siela“.

Panašiai Juodasis išjuokė ir mestus kaltinimus erezija dėl pasninko nesilaikymo (mėsos valgymo) penktadienį ir šeštadienį:

Tačiau iš tiesų neįžvelgiu, kiek tai turi reikšmės visuotiniam tikėjimo atskleidimui ar įtvirtinimui, ar stiprinimui. Juk pats Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Mokytojas, savo Šventosios Bažnyčios galva ir Popiežius, aiškiai pareiškė: „Žmogų suteršia ne tai, kas patenka į burną, bet tai, kas iš burnos išeina.“
Krikščionišką moralę, anot kunigaikščio, pažeidžia ne valgymas, bet godumas:

Todėl valgiau mėsą tuo metu (...) ir dabar ramia sąžine (...). Nemanau (...), kad dėl to esu eretikas, ar krikščionių visuotinio tikėjimo išdavikas.

Romos bažnyčios laikyseną ir tradicijas Juodasis veikale apibūdino tokiais epitetais kaip „kerėtojiškas akių dūmimas“, „miglos pūtimas“, „šventvagystė“, „susapnuoti kliedesiai“, iškeldamas naujas –­ atvirumo, asmens laisvės, ištikimybės gyvajam Evangelijos žodžiui –­ vertybes, kaip modernizuojamos Lietuvos gaires.

Juodojo veikalas buvo ne tik privatus Bažnyčios kritikos tekstas, bet ir pirmasis pareiškimas visuomenės lyderio vardu. Šiuo pareiškimu pabrėždamas, kad ne tik nebijo Romos bažnyčios ekskomunikos, bet savo noru palieka šią „pražūties katedrą“, Lietuvos evangelizmą Radvila Juodasis išvedė iš pogrindžio ir disidentizmo. Prieš Romos bažnyčią nukreiptas Radvilos veikalas atliko svarbų vaidmenį Rytų ir Vidurio Europos Reformacijos istorijoje. Europoje jis reprezentavo aukštą valstybės politiką kaip šalies Reformacijos lyderį, o Lietuvoje morališkai legalizavo Reformaciją ir susikūrusią Evangelikų bažnyčią kaip krikščioniškojo mokymo ir tikėjimo bendruomenę. Radikali Juodojo kova su Romos bažnyčia Lietuvoje sustabdė besąlygišką evangelizmo, kaip erezijos, persekiojimą, ir ne tik sukūrė sąlygas protestantiškosios kultūros plėtrai, bet ir pagimdė gilią kritinės religinės minties tradiciją.

Komentarai  

 
+1 #3 Skirmantė 2015-11-19 22:18
prof. Dainora Pociūtė yra prirašiusi straipsnių. Dar tokia stambi knyga "Maištininkų katedros" yra (irgi jos parašyta). Imkit ir skaitykit, mielieji.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+9 #2 vilius 2015-11-13 11:34
Puikus geros ir, svarbiausia, mokančios pasakoti istorikės straipsnis, ačiū. Jei tokie žmonės parašytų populiarias knygas, būtų daug geriau, nei išgalvoti istoriniai romanai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+7 -1 #1 Edita 2015-11-12 10:32
Labai vertingas straipsnis aktualia tema. Ir šiandien reikėtų perkratyti savo sąžinę, kodėl mūsų Lietuvoje tiek daug dviveidystės veik visose gyvenimo sferose. Lietuvoje gyventi būtų daug maloniau, jei vieni neturėtų didelio godumo sau ir savo šutvei, o stengtųsi gyventi kukliai, taupiai ir neskriaustų kitų. Visi garsiai kalba, (net mokyklos direktorius) kad yra sumaišytos vertybės, o kas imsis jas atmaišyti? Dauguma menininkų atvirai ir garsiai to kratosi. Kas šiandien imsis tų didžiųjų reformų, kai bus vertinama žmogaus sąžinė, padorumas ir darbas, kuris sukuria žmonių gerovę.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai