Virginija Cibarauskė. Post mortem knygos ir strategijos

Po rašytojo mirties draugų, šeimos narių ar leidyklos iniciatyva sudaryta ir išleista knyga – specifinis žanras. Dažniausiai post mortem knygos sudaromos iš nepublikuotų ar perio­dinėje spaudoje pasirodžiusių tekstų ir išleidžiamos per kelerius metus po mirties, kol susidomėjimas rašytoju dar nėra visiškai išblėsęs. Be abejo, šios knygos skaitomos kiek kitaip nei vis dar gyvų kolegų. Liaudies išmintis sako: apie mirusius gerai arba nieko. Taigi kritikuoti mirusiojo ar mirusiosios knygą – prasto skonio požymis. Būtent šiuo faktu rankraščių ieškotojai ir pomirtinių knygų sudarytojai bei leidėjai dažnai pasinaudoja, skaitytojui pasiūlydami meniškai menkaverčius, fragmentiškus, neišbaigtus, ta­čiau mirties fakto įkrautus ir pirmiausia tuo skaitytojus intriguojančius tekstus, su kuriais santykis aktualizuojamas per autoriaus figūrą ir tegali būti emocinis. Kitas specifinis aspektas –­ mirusio autoriaus ar autorės tekstai atrenkami, redaguojami, į knygas dėliojami ne paties, o kitų valia. Tai leidžia „iš šalies“ papildyti ar net pakoreguoti iki tol vyravusią autoriaus ir jo kūrybos sampratą.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Marcelijus Martinaitis. „Kaip katinai uodega peles gaudo“. – V.: „Alma littera“, 2015.

Martinaitis – daugiau nei poetas ir eseistas, tai viena svarbiųjų visų pirma su sovietmečiu ir Atgimimo periodu siejamų lietuvių kultūros figūrų. Įpras­ta teigti, kad Martinaičio kaip rašytojo ištakos – vadinamoji prigimtinė, t. y. kaimiškoji lietuvių kultūra. Tačiau ar nėra taip, kad pats Martinaitis savo talento ir fantazijos dėka gerokai prisidėjo sukuriant tą vertybiškai įkrautų vaizdinių bei sampratų kompleksą, vadinamą agrariškuoju pasaulėvaizdžiu, kurio vienas pagrindinių dėmenų – naivus, geras, pasauliu pasitikintis, todėl, nepaisant visų negandų, išliekantis pusiau mitinis žmogus. Mąstant apie Martinaičio išskirtinumą, nori nenori jį tenka gretinti su kitais svarbiaisiais sovietmečiu debiutavusiais ir subrendusiais poe­tais –­ visų pirma su Justinu Marcinkevičiumi ir Sigitu Geda. Jei pirmasis angažavosi būti poetu-tribūnu, telkti ir išjudinti mases, o antrasis – poetu-vizionieriumi, pranašu, tai Martinaičio kūryba ir viešoji laikysena artimiausia poeto-(iš)saugotojo sampratai. Martinaičio kalbantysis tarsi kreipia dėmesį nuo savęs į regimą pasaulį, žmones, situacijas, taigi siekia atlikti stebėtojo, užrašinėtojo funkciją. Martinaičio kūrybos tyrinėtoja literatūrologė Akvilė Rėklaitytė tokią strategiją vadina poetine antropologija.

b_200_235_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-06_nr._3542_martin2.png

Šiame kontekste esė ir eilėraščius apjungianti paskutinioji knyga „Kaip katinai uodega peles gaudo“ jokių netikėtumų nepateikia. Tekstus knygai rašytojo kompiuteryje rado ir greičiausiai atrinko poeto žmona Gražina Marija Martinaitienė. Šalia rašytinių tekstų publikuojamos ir nuotraukos iš asmeninio archyvo. Strategija derinti nuotraukas ir tekstus apskritai būdinga pomirtinėms knygoms, besiangažuojančioms pateikti bendresnio pobūdžio žvilgsnį į rašytojo kūrybą ir asmenį. Tačiau, skirtingai nei, pavyzdžiui, V. Sventicko sudaryta pomirtinė Just. Marcinkevičiaus knyga „Iš natūros“ (2013), Martinaičio knyga iš tiesų natūrali ir neforsuota. Tai lemia tiek tema – nutikimai iš kačių ir jų mylėtojų gyvenimų, tiek ją papildanti vaizdinė medžiaga – nuotraukose poe­tas ne rimtas ir sustingęs prie darbo stalo, o atsipalaidavęs, „naminis“, glostantis katinus, su jais žaidžiantis. Taigi paskutiniojoje knygoje Martinaitis pasirodo labiau žmogus nei poetas. Ši strategija ir dera su bendruoju Martinaičio įvaizdžiu, ir implikuoja tam tikrą nuoširdumą, pozityvų hierarchijos tarp autoriaus-genijaus ir žemiškojo skaitytojo naikinimą, nesusireikšminimą, kas apskritai kelia simpatiją.

Tiek knygą sudarančios esė, tiek eilėraščiai menine verte įvairuoja – esti išbaigtų, kaip autonomiški kūriniai vertintinų tekstų, tačiau gausu ir fragmentiškų, labiau eskizus, užrašus, bandymus primenančių rašinių. Neišbaigtų tekstų daugėja knygai artėjant prie pabaigos. Istorijas apie įvairias pasakotojo ir jo draugų augintas kates, išsiskiriančias savo išvaizda, charakteriu, gyvenimo būdu ir pasaulėžiūra, galima skaityti ir kaip žaismingas alegorijas –­ katės ar katino tipažas, gyvenimo situacijos netiesiogiai perteikia, o kartais tiesiog leidžia skleistis žmonių pasaulio realijoms. Kačių ir žmonių būdų, gyvenimų palyginimai, baigiamieji moralai neretai naivoki, vienplaniai, bet kačių charakteriai, detalūs situacijų aprašymai, pasakotojo dalyvavimas jose bei komentarai kelia šypseną. Pavyzdžiui, eilinį kartą atbėgęs gelbėti savo mylimo katino Munio, susipešusio su nemėgstamu vagišiumi ir chuliganu kilminguoju Išdvasa, pasakotojas griebia po ranka pasitaikiusią šakę ir jau ruošiasi ją smeigti į „kūliu riedantį, mirtinam glėby susikibusį kamuolį“, bet staiga susimąsto: „Sustok, žmogau! Juk tas Išdvasa, šiaip ar taip, irgi yra gyvas padaras! Ir jis, koks bebūtų tau negražus ir piktas, yra tik katinėlis, kurį myli jei ir ne tu, tai kažkas kitas! Na, o jeigu jis gviešiasi svetimos nuosavybės, tai argi mes, žmonės, elgiamės kitaip?“ (p. 29)

Nors Martinaičio pasakotojas, skirtingai nei lietuvių esė būdinga, daugiau kalba apie kitus, o ne apie save, savo pojūčius bei individualybę, tekstai teikia galimybę rekonstruoti ir tam tikras asmenines sociokultūrinio konteksto sąlygotas patirtis. Pavyzdžiui, žaismingai pasakojant apie „disidento“ katino Pikio likimą, atsiskleidžia sovietmečio intelektualo jausenų gama, kurioje vyrauja nesaugumas, paranojos užuomazgos („Disidentas mūsų namuose“). Esė „Didžioji neteisybė“, „Už ką buvau luptas“ autentikos matmenį teikia vaikystės kaimo gyvenimo atsiminimai, o „Pasaulio įžymybių kapinėse“ pasakojant apie katino likimą taupiai, bet itin įtaigiai išskleidžiama okupacijos patirtis.

Savotiškai žavi ir knygos pabaiga, sutampanti su vieno svarbesnių pasakotojo katinų Munio mirtimi ir autoironišku, šiame kontekste patetikos ir sentimentalumo krūvį eliminuojančiu eilėraščiu-atsisveikinimu „Man labai nusibodęs yra Martinaitis“.

Nors „Kaip katinai uodega peles gaudo“ ir neišvengė tokio tipo knygoms būdingo meniškai mažai vertingų kūrinių įtraukimo, knygos koncepcija, savotiškai intymus, bet nepatetiškas tonas, juokas ir ironija bei katinų nuotraukos ir piešiniai (dailininkė Deimantė Rybakovienė) bendrame pomirtinių knygų kontekste Martinaičio knygą daro išskirtinę.

Vytautas Vilimas Skripka. „Paskutinieji eilėraščiai“. – V.: „Apostrofa“, 2015.

Jei apie Martinaitį girdėję (nebūtinai skaitę) net tie, kuriems Lietuvos poezijos laukas apsiriboja Nėrimi ir Marcinkevičiumi, tai Skripkos pavardė, o tuo labiau eilėraščiai, kaip įsitikinau atlikusi mažą apklausą, menkai girdėti net filologinį išsilavinimą turintiesiems ir poezija besidomintiesiems. Todėl Alfonso Andriuškevičiaus sudaryta plonytė knygutė, kurioje publikuojami pusantrų metų prieš mirtį rašyti eilėraščiai, 2012–2013 m. spausdinti „Šiaurės Atė­nuose“, Skripkos kūrybą atveria ir pristato, o ne užbaigia ir sustingdo. Tuo labiau kad dalis minėtų publikacijų buvo anoniminės. Taigi paskutinioji Skripkos knyga atlieka visai kitą funkciją nei Martinaičio: leidžia susipažinti su literatūros lauke ilgus metus veikusiu, bet centrinių pozicijų nesiekusiu ir todėl daugumai menkai žinomu autoriumi. Šia prasme itin vertingi tiek Andriuškevičiaus įvadas, tiek knygos gale publikuojamas paskutiniųjų metų poetikos ypatumus apžvelgiantis straipsnis „Antjausminė Skripkos poezija“.

b_200_321_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-06_nr._3542_skripka.jpg

1943 m. gimęs, taigi vos septyneriais metais už Martinaitį jaunesnis Skripka ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais sąmoningai laikėsi periferijos – rinkinius leido savo lėšomis, didžiąją dalį tiražo pasiimdavo sau. Pasak Andriuškevičiaus, sunku pasakyti, kiek šių rinkinių apskritai pasiekė knygynus. Poetas debiutavo 1969 metais. Apibendrindamas iki 2005 m. išleistų rinkinių (iš viso 21) pasaulėvaizdį Vytautas Kubilius Skripką vadina gamtovaizdžių poetu, kuriam būdingos egzistencinės refleksijos apie „netesėjusiųjų“, t. y. savąją, kartą. O apibūdindamas paskutiniųjų dešimtmečių kūrybą Andriuškevičius išskiria tokius specifinius jos bruožus kaip antjausmiškumas, mažažodiškumas, talpumas ir žavesys.

Ypatingo paaiškinimo reikalauja antjausmiškumas. Andriuškevičius skiria jausminę ir antjausminę poeziją. Pasak jo, didžioji dalis lietuvių poezijos apskritai ir visi geriausieji lietuvių poe­tai (poetės neminimos) yra jausmingi. Jausmingumas pasireiškia tuo, kad lyrinis subjektas kažko geidžia, ilgisi, myli, nekenčia ir šiais jausmais užkrečia skaitytoją. Kitaip tariant, jausminė poezija yra patetiška poezija. Antjausmiškumas pasireiškia tam tikru lyrinio subjekto nesuinteresuotumu – jis yra ne patiriantis, o blaiviai, ramiai stebintis. Antjausmiškumui perteikti ar, tiksliau, antjausmiškumo efektui kurti reikalinga blaivi, nesuinteresuota, nekonotuota poetinė kalba. Būtent iš čia tokios Skripkos poezijos ypatybės kaip mažažodiškumas ir jo sąlygotas talpumas (išretinus frazę kiekvienas žodis tampa svarbus, pastebimas).

Antjausminė poezija nėra vadinamoji daiktiškoji poezija, kurioje dėmesio objektu tampa ne poeto jausmai, patirtys, bet materialiojo pasaulio objektai, jų medžiagiškumas, fizinės savybės, o jų išskyrimas ir įvardijimas neva leidžia identifikuoti daiktų ar pasaulio reiškinių esmę. Skripkos poezijos objektas nėra nei jausmai, nei materialiojo pasaulio objektai, o tai, ką labai apibendrintai galima pavadinti mistinėmis patirtimis. Nuo tokių į mistiką apeliuojančių poetų kaip, pavyzdžiui, Rimvydas Stankevičius, Skripka skiriasi tuo, kad mistinės patirtys nėra „sukabinamos“ su patiriančiuoju-poetu, taigi nėra traktuojamos kaip tam tikram subjektui priklausančios, nusavintos ir suasmenintos. Dėl to ir dėl tokių poe­tikos ypatumų, kaip dėmesys žodžiui ir dar didesnis dėmesys tylai, lakoniškumas, specifinis muzikalumas, daugia­prasmiškumas, Skripkos kūryba artima hermetinei poezijai*.

Neatsitiktinai kelių eilėraščių išeities pozicija tampa teologo kunigo Česlovo Kavaliausko tekstų apmąstymai („Česlovo Kavaliausko skaitymas“), o poe­zijos tikslas bendriausia prasme – būti nukreiptai į begalybę – „tris tiesiąsias“, visomis kryptimis susijusias su būtimi ir tuo, kas yra anapus jos:

gimimas mirtis gyvenimas
rytas diena vakaras
dievas niekas žmogus
aukštis ilgis plotis

iš vieno taško: trys tiesiosios
dingusi kažkada begalybė (p. 13)

Daugiaprasmio minimalizmo pavyz­dys: pirmą strofą galima skaityti tiek horizontaliai, t. y. iš kairės į dešinę, tiek vertikaliai – iš viršaus į apačią. Vis dėlto būtent „nekonvencinė“, t. y. vertikali skaitymo kryptis yra teisinga, nes leidžia tiesiogine prasme pamatyti ir supras­ti tris tieses, identifikuoti jų reikšminį krūvį.

Į tuštumą, kaip prasmių šaltinį, nukreipti Skripkos tekstai ir patys siekia kuo labiau ištuštėti, atmesti viską, kas perteklinga, kas priklauso paviršiaus, išraiškų, pasirodymo plotmei:

noriu melstis ing tuštumą
noriu melstis ing tuštumą
nenoriu kaip nors priklausyti

noriu melstis ing tuštumą
noriu melstis ing tuštumą
nenoriu kaip nors priklausyti

niekada nenorėjau (p. 21)

Kita vertus, eilėraščiai kaupia specifinę tylią įtampą, kuriai išraiškos suteikia tiek litaniją, užkalbėjimą primenantys pasikartojimai, tiek žaidimas su kultūros atmintimi. Frazė „melstis ing tuštumą“ – aliuzija į LDK baroko „bestselerį“ – Mykolo Olševskio „Bromą atvertą ing viečnastį“. Per šį sugretinimą aktualizuojama įtampa tarp tuštumos ir amžinybės. Taigi skaitant Skripkos tekstus svarbu ne tai, kas sakoma, o tai, kas nėra pasakyta, kas yra už žodžių. Tokia poezija reikalauja laiko. Kita vertus, tai tekstai, kurie, jei priimamas jų siūlomas lėtumo ir dėmesingumo reikalaujantis kodas, atsiveria patys ir atveria suvokiančiojo iki tol neatpažintus, neįsisavintus interpretacinius gebėjimus.

* Julija Snežko. „Hermetinė poezija“, AVANTEKSTAS: lietuviškų literatūros mokslo terminų žodynas: http://www.avantekstas.flf.vu.lt/.

Komentarai  

 
-5 #2 Skirmantė 2015-11-16 23:31
Nekenčiu žodžio "SOVIETMETIS". Turėtų būti "Sovietų okupacijos laikas" mažų mažiausai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+7 -4 #1 Skirmantė 2015-11-12 20:45
"...pomirtinių knygų sudarytojai bei leidėjai... skaitytojui pasiūlydami meniškai menkaverčius, fragmentiškus, neišbaigtus... tekstus". Iš kur tokie apibendrinimai? Jei glostai katiną, tai jau esi "naminis"? O kas čia per ekvilibristika: "Taigi paskutiniojoje knygoje Martinaitis pasirodo labiau žmogus nei poetas."??? Tai poetas ne žmogus? Kategoriška autorė, kažkiek stačiokiška. O toks stačiokiškumas slopina spalvas. Net ir vertininimuose.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai