Jūratė Visockaitė. Kazlas, Cholina ir kt.

D. Banionį, R. Adomaitį, J. Budraitį galima vadinti Tarybų Lietuvos kultiniais aktoriais. Šiandien toks yra Rolandas Kazlas (žinoma, dar V. Masalskis, nors jis transliuoja tamsią ironišką energiją). Neblėstanti aura virš Kazlo galvos stebina, nes jis ją užsidirbo beveik nevaidinęs kine, tik televizoriuje juokavęs, bet tai vyko seniai. Kazlas – totaliai teatro artistas, na, ir dar kažkas. Visuomenės veikėjas? Juokingi ir banalūs tai žodžiai, tačiau šiuo išimtiniu atveju jie teisingi. Manau, į šį artistą ir viešą žmogų publika (netgi toji, kuri retai eina į teatrą) sudeda paskutines savo viltis (tas, kurios kadaise tradiciškai buvo dedamos į pranašą poetą ir kt.). Atsakomybės naštą Kazlas turi jausti didžiulę.

„Atrask mane“. Dainiaus Labučio nuotrauka
„Atrask mane“. Dainiaus Labučio nuotrauka

Vilniaus „Lėlės“ teatre ir per ankstesnį Kazlo spektaklį apie Donelaitį, ir per dabartinę premjerą „Atrask mane“ mačiau išskirtinę publiką, kurios nepamatysi niekur kitur, tuo labiau trijų Lietuvos nacionalinių teatrų spektaklių premjerose. Dinastinė inteligentija, humanitarinė aukštuomenė, taip pat dalis mokslo elito juk seniai atsiribojo nuo atradimų / praradimų naujų formų ir naujo turinio Lietuvos teatre.

Bet staiga (inscenizacija pagal V. Šim­kaus eiles – 2009 m.) aktorius ir režisierius Kazlas sutveria keistą alternatyvą, ir šviesių veidų publika – cha, vos ne nūdieniai masonai, „išnykėliai“ –­ be kažin kokios reklamos ima traukti į teatrėlį Arklių gatvėje. Į lėlių ir vaikų (sic!) teatrą. Čia siūloma, kaip sako teatro kritikai, sena forma ir senas turinys, „stovintis vanduo“, „sustojęs laikas“, „sukramtytas atsakymas“ (M. Brukštutė, A. Jevsejevas). Tačiau post factum suošia šilti aplodismentai (jie juk būna ir šalti, garsūs, skambūs, kai delnai greitai ir mechaniškai atšoka vienas nuo kito). Ir namo išeini – kaip iš Teatro...

Štai toks fenomenas, gal literatams šiek tiek granauskiškas? Man, kaip kino žmogui, vidury šio naujo spektaklio (pasirodžius senoms medinėms durims) tapęs kažkiek noršteiniškas. Tuo lėtai rūke prasišviečiančiu ežiuku, ark­liu, pasaka, visata.

Ir juk didelę spektaklio dalį sėdi pasyviai „vyniodama siūlą į kamuolį“ –­ ko sąmoningai ir siekė režisierius, ką ir mato jauni kritikai. Tiesiog stumk trauk. Ogi – ne! Pasitikėk autoriumi, nusileisk nuo savo aukštybės, imk spręsti būtent šitą galvosūkį ir galbūt atrasi mane! Finale (kuris įvyksta praktiškai po vienos vienintelės valandinės etiudinės scenos kaimo kapinaitėse) tarsi „na jau, virš visko“ paleidžiami dar sentimentalesnis B. Gorbulskio ir V. Noreikos dainos „Ten, kur dingo vasara“ įrašas ir fotografų Černiauskų gailių kaimiečių portretų serija.

Tiesiog gūsiai naiviojo meno – ir ką naujo jis gali tau ištarti lyginant su kokiu nors 3D formatu sukurtu „Išvarymu“? Juk „Atrask mane“ erdvė keičiasi juokingai įtipenant ir įnešant į sceną tautinį divoną, už kurio pasislėpęs tuokart reikalingas personažas. O mirusiam Audėjui pakasti vietos ieškoma tokiu ilgu punktyru (tiesą sakant, pusę spektaklio), kad jį vertėtų įrašyti įdomiojon teatro istorijon.

Demonstruojama pamiršta, pabrėžtinai elementari animacija. Seniokiškai rūsčiu balsu kapojami elementarūs pamokslai (akt. S. Mikalauskaitės Teta). Tol, kol galiausiai ir tu pataikai (arba ne) į taktą, pajunti, kad šita animacija tave animuoja, kelia širdį į viršų, kad ta paprastai audžiama tiesa šiandien gali būti vadinama avangardu.

Ne visiems išmaniesiems pasiseka sudalyvauti šiame seanse. Bet, tikiu, pasiseks.

Kažin, kas atsitiktų mūsų kultūroje, jei įvyktų neįmanoma ir kurio nors nacionalinio teatro kelrodžiu taptų visuomenės veikėjas R. Kazlas?

*

Choreografė Anželika Cholina (g. 1970) nutarė priminti apie save Lietuvai – ryžtingai pranešė, kad ji švenčia jau 25 darbo metus ir švenčia būtent čia, savo tėvynėje, o ne Maskvoje, kur „gerai įsitaisė“ J. Vachtangovo teatre, prabangiame Arbate, visai šalia R. Tumino. Esu patriotė, bet manęs Lietuvos teatrai nekviečia, prašau, pakvieskit, –­ girdėjau ją kalbant per radiją.

„Otelas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Otelas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Cholinos baletinė karjera kiek primena jos bendraamžės D. Ibelhauptaitės operinę. Amžina kova dėl teisės kurti! Nepalaužiamieji kritikai tuoj pat čia įsiterptų: nes vienos baletas pernelyg gražus, o kitos pernelyg graži opera –­ žodžiu, tai komercinis ir todėl neteisingas, mūsų nepalaikomas teatras.

Tačiau laikas eina, tobulėja net komercija, taigi daug ir sunkiai dirbančio menininko kūrybą galime pamėginti pažinti ir vertinti jau ne kaip atsitiktinių išsišokėlių, tuo labiau ne kaip entuziazmo kupinų, kietų moterų, kurios pas mus tradiciškai apeinamos iš tolo (beje, visai kitaip yra Latvijos kultūroje). Ir leisti tai kūrybai tekėti natūralia vaga.

(Tiesa, gal galite įvardyti kitą realų lietuvių baleto ir operos režisierių, – atėjusį ne iš dramos teatro, – kurį šioms moterims derėtų praleisti į priekį, ugdyti ir visaip mylėti? LNOB teatre – vien tik laisvosios rinkos pasiūlyti užsieniniai vardai, po premjerų paliekantys spektaklius likimo valiai ir vietiniam dirigentui.)

Cholina į savo didelę programą (kurioje yra ir jos vienintelis baletas LNOBT „Barbora Radvilaitė“) įtraukė ir prieš dvejus metus Maskvoje pastatytą „Otelą“. Į Vilnių atvažiavo rusų aktorių ir masines scenas vaidinanti dramos studijos studentų trupė. Išskyrus Dezdemonos vaidmens atlikėją Olgą Lerman, kuri vaikystėje mokėsi baleto, visi atlikėjai pusmetį iki premjeros buvo intensyviai mokomi šokti – režisierė norėjo įskelti efektingų kibirkščių, suteikdama dramos aktoriui galimybę persikūnyti plastiškai. Kitaip tariant, šokantį atlikėją priversdama išgyventi savo personažo jausmus „pagal Stanislavskį“.

Žinoma, praktiškai viena Lerman šoka / kelia scenoje ne tik Dezdemoną, bet ir viso choreografinio spektaklio skliautą. Neprofesionalų šokėjų fone jos profesionali tobulybė tampa dar iškalbingesnė, tarsi ne šio pasaulio dovana. G. Antipenkos Otelas – toli gražu ne hamletiškas V. Bagdono mauras. Šis narsus saldofonas – medinis ir nesubtilus prasčiokas, jis nužudo, nes yra pripratęs tai daryti, vos atsiradus įtarimams, kad šalia išdavikas, priešas vardu Dezdemona. (Šioje vietoje įdomu prisiminti, kad E. Nekrošius, kadaise į „Otelą“ šalia Bagdono pasikvietęs E. Špokaitę, vis dėlto neperžengė visai skirtingų meno žanrų rubikono –­ balerina savo profesiniais privalumais spektaklyje galėjo naudotis ribotai.)

Labiausiai prie turbūt utopinės dramos ir baleto teatrų sintezės priartėja topinės Cholinos scenos su masuote, kuri atsidavusi vaidina bangas, turkus, jūreivius, mintis. Ir nėra beveidė, nors veidus dažnai užsidengia. Kai kur net ima pulsuoti gyvas jūros ar mūšio organizmas, viduramžių apšvietimo prieblandoje suseki pasikartojančią spiralę. Masuotės kuriamą lemtį palaiko M. Jacovskio scenografija: nuskendusio laivo griaučiai, Otelui grįžus iš mūšių, virsta sietynu, ant kurio jau tyko krankliai. Nors retsykiais ima atrodyti, kad scenografija okupuoja pernelyg daug erdvės – juk taip ir nesiryžta to sietyno apgyvendinti, ieškoti smulkesnių būtent draminio veiksmo elementų ir junginių.

Deja, tik retsykiais šis sceninis kentauras pagimdo kokią nors viltingą sintezės užuomazgą: vyksta herojų meilės / neapykantos scena ir staiga galinės uždangos tarpuose, sūpuoklėse, čia ir dabar ima suptis Jagas... Gal kelių sluoksnių susijungimui šiame rizikingame teatre (kaip atsitiko Tumino „Onegine“, kuriame choreografiją kūrė Cholina) reikėtų pašalinės dramos režisieriaus akies, savotiško „montažo režisieriaus“?

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai