Elena Gasiulytė-Dautartienė. „Išgyvena tik mylintys“: muzikinis vampyrizmas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Jimo Jarmuscho filme „Išgyvena tik mylintys“ (2013) esama įvairiausių nuorodų į muzikos mediją. Didelė dalis jų mezga intensyvų dialogą su roko muzikos lauku ir leidžia kalbėti apie filme rodomą ypatingą santykį tarp Detroito ir Tanžero, Vakarų ir Rytų kultūrų bei muzikos tradicijų.

Roko istorija ir ateitis

Vakarus filmo muzikos lauke reprezentuoja amerikietiškoji tradicija ir roko muzika. Ją nurodo dainos, vizualinės priemonės ir veikėjų dialogai. Adomas rodomas kaip tipiškas roko muzikantas: ilgi, tamsūs, netvarkingi plaukai, išblyškusi oda, padėrusios akys, odiniai drabužiai (ir pomėgis pasirodyti apnuogintu torsu mūvint vien juodas odines kelnes), akiniai nuo saulės, nešiojami net esant viduje, etc. Stereotipinę išvaizdą papildo stereotipiniai asmenybės ypatumai: priklausomybė nuo narkotikų (šiuo atveju – kraujo), depresinės būsenos, suicidinės tendencijos.

Filmo kūrėjai Adomo figūrą siūlo laikyti nuoroda į konkrečius roko muzikantus: „Pink Floyd“ įkūrėją Sydą Barrettą, Davidą Bowie ar Micką Jaggerį. Tačiau pats filmas pateikia gerokai daugiau nuorodų į kitą šiuolaikinį muzikantą (Adomo, kokį mes jį matome filme, amžininką), žymiausią dabartinį Detroito rokerį Jacką White’ą. Ryškiausia užuo­mina – pasivažinėjimo po Detroitą epizode Adomas Ievai parodo White’o vaikystės namą, kaip vieną įspūdingiausių miesto įžymybių. Namas atlieka cameo vaidmenį – vaidina pats save.

Vizualinė filmo plotmė kartoja atpažįstamą White’o grupės „The White Stripes“ atributiką – dryžius ir juodos, baltos ar raudonos spalvos drabužius bei instrumentus: visa Adomo išorė reprezentuoja juodą spalvą, Ievos – baltą, o raudonasis elementas, žinoma, yra kraujas. Be to, Adomo kambaryje gerai matomas kitos Detroito grupės „The Dirtbombs“ vinilas – su šia grupe „The White Stripes“ ne kartą koncertavo. Galiausiai Adomo ir Ievos ryšys, labiau primenantis ne įsimylėjėlių, o brolio ir sesers, laikytinas roko pasaulyje sklandančios legendos apie Jacko ir Meg White’ų santykius paralele (karjeros pradžioje jiedu buvo susituokę, tačiau iki pat grupės išsiskyrimo tai neigė ir apsimetė esą brolis ir sesuo). Dar viena intertekstinė nuoroda atsiranda veikėjų dialoge. Adomo frazė „Vakar čia buvo keletas rokenrolo vaikių. Skambino man į duris“ yra ne kas kita kaip „The White Stripes“ dainos „My Doorbell“ žodžių kartotė („Mąstau apie savo durų skambutį, kada paskambinsi man į duris?“).

Tačiau glaudžiausias ryšys tarp Adomo ir White’o reiškiasi per nostalgiją vintažinei muzikinei technikai. White’as yra bene žinomiausias šiuolaikinis muzikantas, besižavintis senovinėmis gitaromis – Adomas filme užsisako 1959 m. „Supra“, 1960 m. „Hagstrom“, 7 deš. pradžios „Silvertone“ ir „Gretsch Chet Atkins 6120“, pradėtą gaminti 6 deš. viduryje. Instrumentų gamintojų vardai atitinka White’o prioritetus. Adomas, kaip ir White’as, pirmenybę atiduoda vinilinėms plokštelėms. Be to, White’as naudoja dabar nebeįpras­tą analoginę įrašymo techniką, – filme taip įrašinėjama Adomo daina „Spooky Action at a Distance“.

Filmo „Išgyvena tik mylintys“ kadrai
Filmo „Išgyvena tik mylintys“ kadrai

White’as ir „The White Stripes“ kūryboje grįžo prie roko muzikos šaknų. Jie yra populiariausia „garažinio roko atgimimo“ (garage rock revival) grupė, kai, praėjus glam roko, disko muzikos, sintezatorių ir įmantrių kostiumų madoms, 2000 m. roko muzika ėmė gręžtis į tradicinį gitaros ir būgnų derinį, grubesnius garsus. Tai galima laikyti savotišku roko renesansu. Adomas nuosekliai siejamas su White’u, grįžimo prie ištakų įsikūnijimu. Taip filme užšifruojamas ir „finalinis“ momentas, ir priešistorė, o tarp jų – visa roko muzikos evoliucija.

Klasikiniam rokui milžinišką įtaką padarė juodaodžių muzika, kurios variacijos reprezentuojamos filme. Į vieną nurodo veiksmo vieta (Detroitas) ir akcentuojamas laikotarpis – 6–7 dešimtmečiai. Kaip tik 6 deš. Detroitas suklestėjo dėl išplėtoto kelių tinklo ir automobilių pramonės, tačiau miesto pravarde tapo ne vien „Motor City“, bet ir „Motown“ – muzikos įrašų kompanijos pavadinimas. 1959 m. įkurta „Motown“ kompanija išgarsėjo vadinamuoju „Motown“ garsu – juodaodžių soul muzika su popmuzikos prieskoniu. Iki šių dienų Detroite egzistuoja „Motown“ muziejus, kurį Adomas ir pasiūlo pamatyti Ievai. Ši atsisako: „Man labiau prie širdies „Stax“.“ Tai kita žymi to paties laikotarpio soul muzikos įrašų kompanija, tik įkurta ne Detroite, o Memfyje. Adomas, išgirdęs Ievos repliką, pritariamai šypteli, nes „Motown“ dainos yra švelnesnės, saldesnės, aiškesnių ritmų, pasakojančios nesudėtingas istorijas, labiau nudailintos, gyvai atliekamos su kruopščiai parengta choreografija, o „Stax“ – aštresnės, agresyvesnės, spontaniškesnės, savo esme ir siužetais panašesnės į bliuzinį sielos išrėkimą (tam tikra prasme, labiau „rokeriškos“, kas, be abejonės, patinka Adomui).

Soul muzika išaugo iš afroamerikietiškojo gospelo, džiazo ir ritmenbliuzo, o šiuos stilius įvaizdina ant Adomo sienos matomi muzikantų atvaizdai (Johno Coltrane’o, Theloniouso Monko, Billie Holliday, Bo Diddley ir Screamin’ Jay Hawkinso). Garso takelyje soulą reprezentuoja Denise LaSalle daina „Trapped by a Thing Called Love“, skambanti Ievos ir Adomo šokio scenoje.

LaSalle vadinama ne tik soulo, bet ir bliuzo karaliene – šis stilius yra padaręs didžiulę įtaką roko muzikai. Vizualiojoje filmo plotmėje reprezentuojamos jo ištakos. Ievai ir Adomui kalbantis telefonu jo kambaryje gerai matoma Misisipės deltos bliuzo – vienos iš ankstyviausių bliuzo muzikos atmainų – vinilinė plokštelė, o herojų atvaizdų galerijoje galime pastebėti XX a. pirmosios pusės bliuzmenus Charley Pattoną ir Robertą Johnsoną. Žaismas tarp bliuzo tradicijos ir tikros White’o šeimos istorijos sukuriamas Adomui pasiteiraujant Ievos, ar ji žinanti, kad White’as tikrai yra septintasis motinos sūnus. Magiškos septintojo sūnaus galios yra ne tik populiarus anglosaksiško folkloro siužetas, bet ir pasikartojantis motyvas bliuzo dainose, tam tikra jų epinė formulė. Užuomina apie septintąjį sūnų aktualizuoja bliuzo stiliumi parašytą „The White Stripes“ dainą „Ball and Biscuit“, kuri savo ruožtu nurodo platų klasikinių bliuzo dainų lauką, pavyzdžiui, Willie Dixono atliekamą „Septintąjį sūnų“.

b_600_325_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-06_nr._3542_Isgyvena_tik_mylintys_3.jpg

Taigi Jarmuscho kino tekstas įtraukia įvairius juodaodžių muzikos stilius. Juos „suplakus“ su baltaodžių country (šį stilių filme reprezentuoja Hanko Williamso nuotrauka) ir hillbilly muzika, gauname rokabilį – dar vieną svarbią filmo muzikinę liniją, artimiausią klasikinio roko protėvį. Rokabilis pasižymi greitu tempu, nosiniais garsais, aido naudojimu – dažniausiai jis vadinamas ankstyvuoju, „tikruoju“ rokenrolu. Į šį stilių filme daugiausiai nurodo garso takelyje skambančios dainos. Į filmo erdvę mus įveda rokabilio karalienės Wandos Jackson 1961 m. hito „Funnel of Love“ sulėtinta versija, o vėliau Adomas Ievai duoda klausytis rokabilio atstovo Charlie Featherso 1956 m. dainos „Can’t Hardly Stand It“.

Tolimesni roko muzikos istorijos etapai į filmą inkorporuojami per atvaizdus ant sienos. Psichodelinio roko erą re­prezentuoja Jimi Hendrixo ir Franko Zappos nuotraukos, protopunką – grupės „The Stooges“ lyderio Iggy Popo, o į 8 dešimtmečio punko judėjimą, glaudžiai susijusį su feminizmu ir moterų įsiveržimu į sunkiosios muzikos sceną, nurodo Patti Smith ir Chrissie Hynde atvaizdai.

Visos šios nuorodos pateikiamos su neslepiama nostalgija ir susižavėjimu: Adomas (ir drauge filmavimo kamera) labai atidžiai tyrinėja vintažines gitaras. Tačiau „odės roko muzikai“ idėja slepia kur kas gilesnę problemą – kokiu keliu toliau pasuks alternatyvioji Vakarų muzika? Atsakymas taip pat įrašomas į filmą: vienas įmanomas tolesnio gyvavimo būdas –­ vampyriškai maitintis jau sukurta muzika, nuolat cituoti ir perdarinėti senuosius hitus. Tokią galimybę įkūnija filmo pradžios daina: Wandos Jackson hitas –­­ sulėtintas, stilistiškai modifikuotas, papildytas elektrinės gitaros efektais –­ tapo panašesnis nebe į rokabilį, o į postroką. Modifikacijos kelia kūrinio originalumo klausimą, iškeliamą dainos autorystės žymėjimu: į filmo titrus „Funnel of Love“ įrašoma kaip Wandos Jackson kūrinys, o albumu išleistame garso takelyje randame, kad dainą sukūrė Jarmuscho grupė SQÜRL ir pateikiama versija su vokaliste Madeline Follin.

Tačiau hipertekstinis vampyriškas mai­tinimasis kuriant perdirbinius nėra vienintelė roko muzikos išgyvenimo galimybė. Nurodomas ir kitas kelias –­ muzika gali atsinaujinti semdamasi įkvėpimo iš kitų šaltinių, nebe iš savo pačios praeities, t. y. „maitintis kitokiu krauju“. Tokią idėją įkūnija siužetas ir originalusis filmo garso takelis.

Kultūrų apykaita

Beveik visą originalųjį filmo garso takelį sukūrė olandų liutnininkas Jozefas van Wissemas kartu su Jarmuscho grupe SQÜRL. Dainos „In Templum Dei“ vokalo partiją įrašė amerikiečių elektroninės, industrinės, indie muzikos atlikėja Zola Jesus, o dainą „Hal“ (arabiškai – išeitis, sprendimas) specialiai šiam filmui sukūrė arabiškojo pasaulio pogrindinės muzikos pradininkė libanietė Yasmine Hamdan.
Garso takelyje, išleistame dvigubo vinilo formatu, dainos sudėliotos ne ta tvarka, kuria skamba filme. Pirmoji plokštelė prasideda daina „Detroito gatvės“, o antroji plokštelė – „Tanžero gatvėmis“, vadinasi, viena plokštelė skirta Detroito garsams, kita – Tanžero. Tokia struktūra atspindi vieną iš muzikos funkcionavimo filme būdų. Pradžioje pakaitomis rodomos vienalaikės scenos iš Adomo gyvenimo Detroite ir Ievos Tanžere yra atskiriamos ne tik vizualiai, bet ir muzikaliai – kiekvieną miestą reprezentuojanti muzika skamba griežtai tik toje erdvėje, kur jai ir priklauso. Vadinasi, filmo muzikos funkcija – apibrėžti, atriboti erdves, atskirti miestus, atstovaujančius dviem skirtingoms (Vakarų ir Rytų) civilizacijoms. Tačiau drauge muzika yra ir vienas pagrindinių įrankių tas erdves įsteigti, nes šio filmo Detroitas ir Tanžeras kuriami juos priešinant toli gražu ne vien vizualioje, bet ir muzikinėje plotmėje: skirtinguose miestuose skamba skirtingo stiliaus muzika (Detroite girdime daugiau instrumentinio postroko, Tanžere –­ daugiau rytietiškų motyvų).

b_600_325_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-06_nr._3542_Isgyvena_tik_mylintys_4.jpg

Analogiškai garsinėje plotmėje supriešinami ir instrumentai – kuriama opozicija tarp liutnios ir elektrinės gitaros. Gitara dominuoja Detroito erdvėje (pirmoje plokštelėje), liutnia –­ Tanžere (antroje). Tiesa, iš pradžių atrodo netikėta, kad liutnia siejama su Rytais: Vakarų pasaulyje ji geriausiai žinoma kaip XVI a. Europos sekuliariosios muzikos instrumentas. Bet tiek liutnia, tiek jos atitikmuo arabų šalyse oudas (būtent jį Ieva nuperka Adomui Tanžere) yra kilę iš to paties rytietiško protėvio. Manoma, kad į Europą liutnios prototipą atgabeno arabai.

Gitaros ir liutnios priešprieša grįsta ne vien erdviniu principu. Pasakojime joms suteikiamos visiškai skirtingos konotacijos. Elektrinės gitaros garsai susiję ne vien su Detroito erdve ir roko muzika, bet ir su nerimu, pavojumi, nykimu, mirtimi. Liutnia – atvirkščiai, daugumoje dainų turi pozityvią konotaciją.

Tiesa, opozicija numato ir paralelės galimybę. Ji akivaizdi filmo pradžioje rodant Adomą ir Ievą kaip vienas kito paralelę / atspindį. Jiedviem pabudus iš miego, tolesnės Detroito ir Tanžero scenos konstruojamos kone identiškai. Panašus atspindėjimo principas naudojamas ir garso takelio plokštelėse: abi prasideda miestą reprezentuojančiomis dainomis, abiejose yra po septynias dainas, abiejų antrosiose dainose girdime moterišką vokalą ir kt.

Šis paralelės principas leidžia ne tik skirti, bet ir jungti erdves. Jau pradžios scenoje, kurioje skamba daina „Funnel of Love“, pateikiama nuoroda į tokią galimybę – iš gerokai vėlesnių kadrų sužinome, kad patefonas, iš kurio sklinda muzika, yra Adomo kambaryje (todėl logiška, kad daina įkūnija roko muzikos istoriją ir jos transformacijas), tačiau grojant šiai dainai rodomi abu įsimylėjėliai. Analogiškai kraujo gėrimo scenoje, skambant dainai „Sola Gratia Pt. 2“, rodomas tiek Detroitas, tiek Tanžeras. Adomui grojant „Spooky Action at a Distance“ Ieva tarsi girdi tą pačią muziką savo erdvėje ir pagal ją šoka. Šios dainos pavadinimas nurodo, kad scena tarsi iliustruoja ne kartą filme kartojamą Einsteino kvantinio susietumo teoriją kaip meilės santykių metaforą* – šiuo atveju galima kalbėti ne vien apie dalelių / mylimųjų, bet ir apie erdvių susiejimą. Dar svarbiau, kad ši daina yra paskutinė Detroito plokštelėje –­ jei po jos iš karto klausome antrosios, „Spooky Action at a Distance“ susieja abu vinilus (ir erdves). Analogiškai Tanžero plokštelėje paskutinė daina yra „Wilderness“ („Dykvietė“), kurioje dominuojanti gitara, pavadinimas ir nykimo konotacija verčia mus grįžti atgal į Detroitą ir klausytis pirmosios plokštelės.

Šis jungimas realizuojamas kelionėmis iš vienos erdvės į kitą, per kurias skambanti muzika turi ypatingą reikšmę. Atvykusi į Detroitą Ieva važiuoja taksi skambant arabų kalba atliekamai dainai: taigi atsiveža dalelę rytietiškos muzikos į Ameriką. Be to, atvykus Ievai, Detroito erdvėje pagausėja liutnios skambesio. O Adomui su Ieva atvykus į Tanžerą, girdime Billo Las­wello dainą. Šis atlikėjas įkūnija filme plėtojamą apykaitos tarp kultūrų idėją: būdamas vakarietis, Laswellas įrašinėja daug muzikos su Afrikos, arabų kraštų grupėmis.

Filme rodomi įvairiausio pobūdžio judėjimai ratu – besisukantys vinilai ir šokantys žmonės – interpretuotini kaip nuolatinės apytakos metonimija. Arabų iš Rytų atgabenta liutnia tapo kanoniniu Vakarų renesansinės muzikos instrumentu; dabar labiausiai su amerikietiškąja kultūra siejama roko muzika išsivystė iš juodaodžių (taigi afrikietiškos) muzikos.

Prie roko istorijos bei Rytų ir Vakarų dialogo prisideda ir siužeto plotmėje kuriama mirties ir atsinaujinimo (išgyvenimo) istorija. Roko muzikos išsikvėpimą ir net mirtį siužete atitinka tragiški įvykiai vakarietiškoje filmo erdvėje. Jaunėlė Ievos sesuo Eiva nužudo Ianą, įkūnijantį alternatyviąją Amerikos muziką, ir sulaužo Adomo instrumentus bei vinilus. Tačiau pasiūloma atsinaujinimo galimybė per inspiracijų paiešką Tanžere. Nepaisant to, kad Tanžere miršta Marlou, jis po savęs palieka rašytoją Bilalą, kuris yra įsisavinęs Marlou įkūnytą Vakarų literatūros tradiciją, tačiau savo darbus tęsia jau Rytų literatūros lauke. Analogiškai Ieva už paskutinius pinigus nuperka Adomui naują rytietišką instrumentą – oudą – juo grodamas jis tarsi tęsia Detroite pradėtus darbus. Kaip tik pasigirdus naujojo instrumento garsams atrandama galimybė išgyventi.

Atsinaujinimo poreikis akivaizdžiausias Yasmine Hamdan cameo pasirodymo kontraste su grupės „White Hills“ cameo Detroite. „White Hills“ filmo veikėjų įvertinami kaip puiki grupė, tačiau dėl jų pasirodymo veiksmas nesustoja – kamera fiksuoja tiek grupę, tiek šokančią publiką, tiek prie staliuko sėdinčią pagrindinių veikėjų kompaniją. „White Hills“ tam tikra prasme telieka fonine muzika, kadangi jų stilius yra amerikietiškas – vadinasi, jau girdėtas. O Yasmine pasirodymas Tanžere absoliučiai sustabdo laiką ir veiksmą, Adomas tarsi užhipnotizuotas garsų pamažu slenka į jų pusę ir net pamiršta kraujo troškulį, filmo žiūrovai ir žiūrovės turi išklausyti dainą nuo pradžios iki galo, visos scenos metu kamera fiksuoja vien dainininkę. Po to Adomas nauju instrumentu vėl ima groti dainą „Our Hearts Condemn Us“, pranašaujančią, kad ne vien vampyrai, bet ir roko muzika nemirs, jei tik ieškos naujų raiškos būdų.

Taigi siužetas pristato muzikos atsinaujinimo procesą, o filmo garso takelis yra šio proceso rezultatas. Roko muzika jame jau atsinaujinusi. Originaliųjų dainų kūrybos procese pritaikyti abu filme pasiūlyti keliai: panaudota rytietiška muzika, grojama nors ir senoviniu, tačiau tradicinei roko muzikai alternatyviu instrumentu – liutnia. Žvelgiant dar plačiau, dėl aptarto intertekstų tinklo Jarmuscho filmas yra šis tas daugiau nei tiesiog dar vienas filmas apie vampyrus ir vampyres – visų pirma tai filmas apie muziką.

* Pažodžiui lietuviškai dainos pavadinimas skamba taip: šiurpus poveikis per atstumą. Taip Einsteinas vadino savo kvantinio susietumo teoriją. Teorijos esmę išdėsto pats Adomas: jei atskiri dvi susijusias daleles ir pakeiti ar paveiki vieną iš jų, kita, net būdama kitame visatos gale, savaime identiškai pasikeis.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai