Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (VII)

„Laike glūdi raginimas interpretuoti praeitį, kuri liko neužbaigta.“
Ulf Peter Hallberg

 

Gal apie 1960-uosius nusistovėjo pokariu pakitęs Palangos vasarų gyvenimas. Po ūksmingais Basanavičiaus gatvės kaštonais vyraudavo Kauno dvasia, jungdavusi iš abiejų sostinių suvažiavusius dykinėtojus, bet podraug formavosi ir jų atskirties ženklai. Saulei palydėti skirti įmantrūs Kauno ponių nertinukai, šukuosenos, kalbėsena jas skyrė nuo „naujosios“ sostinės atskalūnių. „Girdiejot? Aš jai jau „draugie“, sakau „sudiev“, o ji man „viso gero“, pasižurėtu i veidrodi, susišukotu, a to ejna i žmonies... Mies kaip visada „Komodoj“, užsukit.“ Taip, pasivaikščiojimai pajūriu (neperžengiant uždraustos zonos ir būtinai grįžtant iki vienuoliktos vakaro) „laikyti fasoną“ įpareigodavo panašiai kaip apsilankymai Valstybės teatre. Į Švedijos pusėj nusileidžiančią saulę žvelgdamos ponios pamodavo paskutiniam spinduliui. „Pamosok, pamosok ir tu...“ – sako sutrikusiai anūkėlei.

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Iš Basanavičiaus gatvės ūksmės dešinėn grakščiu žingsniu pasuka liauna figūrėlė, eina Ronžės tiltu. Pala! Nejaugi... Paspartinu žingsnį, tuoj ją aplenksiu, ji žvilgteli, nusišypso. Aišku! Nuo vaikystės pažįstamas Natos natūralumas ir nuo jo neatsiejama egzotika, kadaise artimųjų akyse ją dariusi bjauriuoju ančiuku. Pamenu, kaip jai skambinant kažkurį „Mažąjį preliudą“ klausiausi sėdėdamas supamojoje kėdėje, o Nata man teištarė: „Bachas...“, nutaisiusi miną lyg po ką tik išgerto šaukšto ricinos. Suprask – tėvas reikalauja (Juozas Dragūnas iki „antrųjų rusų“ vargonavo Kauno katedroje). O dabar einame gatve pro Dvarionų vilą, aš aiškinu – ten už jos Uogintai, kairiau Gudaičiai, meno žmonės, dar priduriu: „Kaip ir tu.“ Nata kažką nutyli, o aš po pauzės (iš tų nejaukiųjų) tęsiu sakydamas, jog pas Dvarionus vasaroja mano bendramokslis iš „Aušros“, jų tolimas giminaitis, lenkai tokiam saitui turi žodį powinowactwo. „Žiūrėk tu man...“ –­ „Taip, žiūriu į tave ir galvoju, kad lenkiškus žurnalus tikrai patyrinėji.“ – „O ką?“ –­ „Nieko, bet matau „plika akim“, bent kol kas...“ – „Geriau sakytum: „jau“. Atėjom, mano anas langas, viršuje. Nebijok, Bacho tau neskambinsiu.“ Esame kaimynai – buvau apsistojęs kitoje Jūratės ir Smilčių sankryžos pusėje, Pedagoginio instituto darbuotojams vasarai nuomojamame nedideliame name.

„Nemėgsti restoranų?“ – kitą dieną pasiteiravo Nata, čia pasigendanti vakarų „Metropolyje“ arba „Versalyje“. Nebent toji „Jūra“, kurios orkestrėlis ir Kaune galėtų groti. Ilgai nedelsiant telkiama kompanija – tiktų buvęs mano bendramokslis daktaras, gal neatsisakytų ir Maskvoje studijuojantis Dvarionų sūnus Jurgis... Man darosi įdomu, nujaučiu Natą pasiilgus scenos, publikos ir sėkmės.

Ir štai mes keturiese jau „Jūroje“, ties „Gamzos“ raudoniu tviskančiomis taurėmis. Smagiai sutrinksi būgnas, vakaras prasideda, įsisuka šokiai. Atmosferai kaistant, Nata skelia solo numerį. Genovaitės Sabaliauskaitės jai įskiepyta baleto klasikos leksika virsta afrikietiška rankų, kojų ir viso lankstaus kūno kalba, egzotiškas šypsnys ir žaižaruojantys žvilgsniai verti ne bet kokio kino kadrų. Federico Fellini, prieš porą metų – 1960-aisiais – sukūręs „La dolce vita“? Jis (dar ir dabar taip manau) deramai to šokio akimirkas būtų įvertinęs.

Sovietmečiu pas mus stipriai vėlavęs ir vos iš kelių cenzūros iškarpytų filmų pažintas neorealizmas... Tos ekrane matytos kitokio kino dozės (kurias galėtume vadinti homeopatinėmis) skatino smalsumą ir nuojautą, jog ši meno kryptis lenktyniauja su literatūra. Lenkų spaudoje aptiktiems straipsniams ir nuotraukoms kaitinant vaizduotę pasijusdavau taip, tarsi pats tuos filmus būčiau žiūrėjęs, tad jų ekstraktas pasiekdavo smegenis, veikdamas anaiptol ne homeopatiškai.

Dabar, 2015-ųjų spalį, skaitydamas švedo Ulfo Peterio Hallbergo knygą „Europos šlamštas“, aptikau skyrių „Neorealizmo pėdsakais“. Autorius rašo: „Man pavyko išsaugoti savo jaunystės dievukus ir atsinešti juos į šitą šaltą, metalinį pasaulį. Salinos kunigaikštį Fabricijų iš „Leopardo“ arba senąjį romietį meno mėgėją iš Visconti filmo „Šeimyninis portretas interjere“. (...) Mano herojus abiejuose Visconti filmuose vaidina Burtas Lancasteris. Jųjų pasipriešinimas kyla iš nepaaiškinamo atkaklumo, iš pagarbos išnykusiems pasauliams.“

Gal 1970-ųjų vasarą su Nora iš parko nuskubėjome prie liepsnojančios „Jūros“. Jos beregint nebeliko. O ir Natos šiame pasaulyje nebebuvo. Vešlieji Basanavičiaus gatvės kaštonai dar ilgokai tvėrė, bet ir jų ūksmę pasiglemžė „šaltas, metalinis pasaulis“.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai