Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (VIII)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ar kinas, kaip mąstymo apie praeitį būdas, turi šansą?

„Klausimas: kodėl istorikai nepasitiki istoriniu filmu?

Atsakymas (kuris girdimas nuolat): filmai yra klaidingi ir klaidinantys. Jie iškraipo praeitį. Filmai beletrizuoja, subanalina, romantizuoja žmones, įvykius ir procesus. Jie klastoja praeitį.
Atsakymas (kuris dažniausiai lieka neišsakytas garsiai): istorikai negali kontroliuoti filmų. Filmai parodo, kad praeitis mums nepriklauso. Filmai kuria istorinį pasaulį, su kuriuo knygos negali konkuruoti. Filmai yra gluminantis ir nerimą keliantis pasaulio, kuriame raštas nebėra dominuojanti informacijos perteikimo forma, simbolis.“

Robert A. Rosenstone. „Visions of the Past. The Challenge of Film to Our Idea of History“

„Kas kontroliuoja filmų istorinį turinį ir šių filmų auditorijai siunčiamą žinutę? Kodėl istorikai lieka nuošalyje, nors filmai teikia naujų istorinių duomenų, siūlo naujų laiko ir erdvės reprezentavimo būdų, teikia naujų galimybių istorijos didaktikai?

Filmai yra galimybė atnaujinti istorijos studijas ir aktualizuoti istoriją.“

Richard C. Raack. „Historiography as Cinematography. A Prolegomenon to Film Work for Historians“

 

I. Didžioji dalis istorijų dabar yra pasakojama vaizdais

Šiandien didžioji dalis istorinės žinijos, prieinamos ir intensyviai vartojamos visuomenėje, yra susijusi su vizualinėmis medijomis, kurių istorikai negali nei kontroliuoti, nei kaip nors esmingiau paveikti. Intensyvi šių medijų sklaida ir paveikumas verčia kelti klausimą – kaip ir ką apie praeitį visuomenei pasakoja nejudančių ir judančių vaizdų kūrėjai? Ar jie sugeba mums apie istoriją pasakyti šį tą naujo ne tik formos, bet ir turinio atžvilgiu? Kaip į šiuos novatoriškus pasakojimus turėtų reaguoti istorikai? Ar įmanomas, tarkim, kino režisieriaus ir praeities tyrinėtojo dialogas? Ką mokslininkas ir menininkas galėtų vienas kitam įdomaus pasakyti per tokį pokalbį?

Šiame tekste, susitelkdamas į vaidybinio kino ir istorijos mokslo sąveikos erdvę, pamėginsiu ieškoti atsakymų į užduotuosius klausimus.

II. Kinas ir istorikai: argumentai „už“ ir „prieš“

Mąstant apie kino galimybes istorijos (re)konstravimo ir reprezentavimo sferoje, išryškėja aiški nuomonių tako­skyra.

Istorijos perkėlimo į kino ekraną šalininkai (dažniausiai atstovaujantys postmoderno epochoje susiklosčiusioms istoriografinėms mokykloms, teorinėms prieigoms ar intelektualinėms madoms) teigia, kad mokslininkai istoriją ne tik rekonstruoja, bet ir konstruoja, todėl akademinio pasaulio žmonės turėtų nustoti baimintis kino režisierių pastangų pateikti savąjį, meninės interpretacijos erdvėje subrandintą, požiūrį į praeitį. Anot moks­lininkų, pasisakančių už kino ir istorijos sąveiką, teksto plotmėje pasakojama istorija yra pernelyg vienpusiška. Todėl garso ir vaizdo dermė gali padėti išreikšti kažkada egzistavusį pasaulį, nes kino kalba padeda suprasti, kaip konkrečios epochos žmonės gyveno, mąstė, jautė ir stengėsi įprasminti savo egzistenciją.

Kinas leidžia mums patirti ir išgyventi istoriją, kitaip sakant, filmo peržiūroje mes tiesiog prarandame bet kokią galimybę išlikti nuošalyje, išlaikyti distanciją, nedalyvauti istorijoje, teigia istorikai postmodernistai.

Kritiškai kino atžvilgiu nusiteikę moks­­lininkai (savotišku skeptikų manifestu laikytinas Iano C. Jarvie 1978 m. žurnale „Philosophy of the Social Sciences“ publikuotas tekstas „Seeing Through Movies“) laikosi nuomonės, esą filmai kenčia nuo „diskursyvinio silpnumo“ ir todėl istorijos pasakojimas kine jokios prasmės neturi. Anot skeptikų stovyklos atstovų, istorikai yra sukūrę ištisą šaltinių verifikavimo, teiginių pateikimo, argumentavimo ir diskutavimo sistemą. O kino kalba yra absoliučiai nepritaikyta atlikti šiuos veiksmus.

Kokią „žinią“, klausia I. C. Jarvie, gali pasiųsti kino filmas auditorijai, jeigu jis kuriamas tam, kad jį pažiūrėtų kuo didesnė žmonių auditorija? Kinas yra komercija, todėl intelektualinėms pratyboms čia tiesiog ne vieta! Kine mes galime išvysti, tačiau mąstyti ir suprasti padeda rašymas – šiuo metu pati adekvačiausia diskursyvinė terpė praeičiai pažinti!

III. Kodėl skeptikų yra daugiau nei optimistų?

Akivaizdu, kad istorikai vis dar ieško modus vivendi su kino pasaulio žmonėmis ir jų kuriamais filmais. Tikriausiai niekas neprieštaraus dar vienam apibend­rinimui – pasisakančių prieš is­torijos ir kino sąveiką praeities tyrinėtojų yra daugiau nei šią sąveiką įvairiais būdais palaikančių ir skatinančių akademikų.

Šią tendenciją nulemia keturi mąstymo iššūkiai, su kuriais tenka susidurti istorikams, besidomintiems filmuose pateikiamais istorijos vaizdiniais:

1. Išankstinės nuostatos kino atžvilgiu iššūkis;
2. Žiūrovų vertinimo iššūkis;
3. Egzistencinis (požiūrio į save) iššūkis;
4. Amato iššūkis.

Kino iššūkį vienu sakiniu galima apibūdinti taip: istorikų bendruomenėje vyrauja nuostata, jog kinas supaprastina ir subanalina istoriją. Tokio požiūrio susiformavimą lėmė daugybė priežasčių, iš kurių visų pirma paminėtini mainstreaminiam kinui būdingi istorijos pasakojimo / reprezentavimo ypatumai.

Kalbant apie istorikų bendruomenėje vyraujantį požiūrį į vaidybiniais istoriniais filmais besidominčią auditoriją, tenka fiksuoti nuostatą, kad suprasti tokį filmą reikia minimalių pastangų. Taigi mokslininkų skepticizmas nukreiptas ne tik į kino kūrėjus, bet ir į žiūrovus, visų pirma kuriant „vidutinio statistinio žiūrovo, reikalaujančio pramogų“ paveikslą.

O mąstant apie kiną, kaip apie egzistencinį iššūkį istorikų bendruomenei, tenka pripažinti, jog mokslininkams šiuo atveju nejauku dėl daugybės priežasčių. Tačiau, kaip teigia puikią knygą „The Film in History. Restaging the Past“ parašęs Pierre’as Sorlinas, pagrindinė yra tokia – praleidę daugybę valandų archyvuose ir bibliotekose istorikai dažnai galvoja, kad jų (re)konst­ruotas istorijos vaizdinys yra vienintelis teisingas ir įmanomas. „Tad kokią teisę turi kino režisieriai pasakoti savąją istorijos versiją?“ – kaip įprasta, suirzę klausia mokslininkai.

Amato iššūkį sukuria kelios aplinky­bės: įpratę dirbti su tekstais istorikai nesėkmingai bando taikyti savuosius, ne vieną šimtmetį tobulintus metodus judančių vaizdų „skaitymui“ ir (paprastai) patiria nesėkmę; o pradėję mąstyti apie naujas teorines ir metodines prieigas kinui analizuoti, praeities tyrinėtojai tuoj pat pasijunta besą jau seniai prasidėjusio proceso ariergarde, kur jiems tenka ne idėjinių lyderių, o besi­vejančiųjų tolstantį traukinį vaidmuo.

A. Germano filmo „Sunku būti dievu“ kadras
A. Germano filmo „Sunku būti dievu“ kadras

IV. Kiek pagrįstos išankstinės skeptiškos istorikų nuostatos kino atžvilgiu?

Kaip minėta, praeities tyrinėtojų bendruomenėje vyrauja nuostata, jog nieko gero iš vaidybinio kino kūrėjų tikėtis neverta. Kiek tokia nuomonė pagrįsta? Į šį klausimą padeda atsakyti JAV istoriko Roberto A. Rosenstone’o atliktas tyrimas (tekstas „The Historical Film as Real History“ lengvai randamas interneto tyruose). Šis nuoseklus praeities tyrinėtojų ir kino kūrėjų dialogo iniciatorius yra siūlęs istorinius filmus suskirstyti į keletą kategorijų:

1. Istorija-drama;
2. Istorija-dokumentas;
3. Istorija-eksperimentas.

Analizuodamas mainstreamui (istorijai-dramai) atstovaujančius vaidybinius filmus R. A. Rosenstone’as išskyrė 6 jų savybes, iš kurių svarbiausios, mano nuomone, yra šios:

1. Istorija tokiuose filmuose pateikiama kaip pasakojimas su moralu. Šis moralas dažniausiai teigia vieną dalyką –­ „reikalai gerėja“.

2. Filmai istoriją visų pirma paro­do kaip individų istoriją. Žaidžiant pagal mainstreamo taisykles, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišskirtinis žmogus (dažniau vyras nei moteris) filme atlieka kokius nors žygdarbius arba patiria daug kančių patekęs į sudėtingas situacijas. Tokie žmonės „iš gatvės“ yra priešpriešinami jų gyvenimą laužančiam negailestingam istoriniam procesui. Filmo veikėjų asmeninių problemų sprendimas tampa ir globalių istorijos problemų sprendimo raktu.

3. Mainstreamo filmai parodo praeitį kaip paprastą, uždarą ir užbaigtą. Pasakojimas yra sujungtas į aiškią, nuoseklią priežasčių ir pasekmių seką, pagimdančią linijinę istoriją. Tokiuose filmuose nėra vietos ir laiko abejonėms, klausimams „O kas būtų, jeigu?..“, istorijoje siautėjančioms ir žmonių gyvenimus sujaukiančioms force majeure.

4. Filmai suteikia istorijai emocinį pagrindą, todėl ji tampa triumfo, džiaugsmo, nuotykio, kentėjimo, heroizmo išraiška. Tam, kad filmo žiūrovas išgyventų šias emocijas, kino filmų kūrėjai pasitelkia visą poveikio priemonių arsenalą – pradedant montažu, baigiant muzika.
Akivaizdu, kad susidūręs su šiomis istorijos pasakojimo / reprezentavimo schemomis dažnas istorikas tik skeptiškai šypsosi ir paklaustas, ar jau matė naują „istorijos-dramos“ rūšiai priskirtiną vaidybinį filmą atsako: „Nemačiau ir nežiūrėsiu, nes žinau, kad man tai nepatiks!“

V. Ar šiuos iššūkius galima įveikti?

Atsakyti nelengva. Kita vertus, akivaizdu, jog esama tam tikrų mąstymo slenksčių, kurių neperžengę istorikai vaidybinius filmus ir toliau interpretuos tik kaip (geriausiu atveju) „pagalbinę edukacinę priemonę“, kurios kartais prisireikia mokyklų ir universitetų auditorijose.

Ar galima mąstymo apie kiną (ir tuo pat metu – istorikų savivokos) kaita? Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju reikėtų pradėti nuo keleto esminių prielaidų įsisąmoninimo:

1. Istorikai neturi mąstymo ir kalbėjimo apie praeitį monopolio. Kino kūrėjai, lygiai kaip ir rašytojai, kompozitoriai ar teatro spektaklių režisieriai, turi teisę konstruoti savuosius pasakojimus apie praeitį, spręsdami jiems aktualias egzistencines, visuomenines, pažinimo problemas.

2. Kino režisierių (ir kino filmų kūrybinių grupių) naudojama vizualinė kalba esmingai skiriasi nuo mokslininkų pasaulyje dominuojančios tekstų kalbos. Siekiant perprasti vaizdais ir garsais kuriamas istorijos reprezentacijas, reikalingi nauji teoriniai bei metodiniai „instrumentai“, kuriuos istorikams prireiks tiek skolintis iš kitų socialinių bei humanitarinių mokslų, tiek ir patiems atrasti.

3. Kinas pajėgus su didžiule įtaiga ir kokybiškai kitaip nei istorikų monografijos paliudyti istorinę tikrovę (tai gali sėkmingai daryti ir šiame tekste paminėta mainstreaminio, ir neaptarta eksperimentinio kino tradicija). Taigi kinas kuria savąją istorijos versiją ir konkuruoja su kitais pasakojimo apie praeitį būdais, tuo pat metu esmingai prisidėdamas prie visuomenės istorinio kapitalo formavimo.

4. Istorikų pamėgtas faktinių netiks­lumų paieškų vaidybiniuose filmuose „metodas“ yra prasmingas tik tuo atveju, jeigu šie netikslumai, faktinės klaidos ar nuo istorinės tiesos nukrypstančios meninės interpretacijos visuomenės sąmonėje įtvirtina klaidingus bendruosius praeities vaizdinius.

5. Konstruktyvų istorikų ir kino kūrėjų dialogą turėtų inicijuoti akademikai, kuriems rūpi XXI a. visuomenės kultūrinės atminties formos, rengdami diskusijas apie istorinei atminčiai aktualių temų interpretavimo kine poreikį ir aktyviai reflektuodami (recenzuodami) kino ekranus pasiekusius filmus. Šios pastangos leistų atsirasti tam tikram „kanonui“, kuris reikalingas formuojant visuomenės bei kino kūrėjų nuostatas, kas yra (ir kas nėra) geras vaidybinis istorinis filmas.

VI. Kinas kaip galimybė prisiminti tai, kas svarbu

Išvardytus žingsnius, griaunant įsisenėjusius stereotipus, praeities tyrinėtojams reikia atlikti dėl daugelio priežasčių. Kita vertus, nereikėtų užmiršti ir dar vieno dalyko. Mąstymas apie istorijos reprezentacijas kine yra ne tik darbas, bet ir nemažas intelektualinis malonumas. Todėl istorikai, stebėdami, kaip savąsias istorijos versijas pasakoja tokie „istorijos apsėsti“ kino režisieriai kaip Roberto Rossellini, Andrzejus Wajda, Bernardo Bertolucci, Akira Kurosawa, Aleksejus Germanas ar Aleksandras Sokurovas, turi puikią galimybę prisiminti labai svarbią (tačiau vis užmirštamą) tiesą – istorijos (re)konstravimas yra nuolatinis bandymas išsiaiškinti egzistenciškai svarbius dalykus. Siekiant šio tikslo, analitiniai gebėjimai ir istorinė vaizduotė yra vienodai svarbūs.

 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai