Rasa Kavaliauskaitė. Tarp Paryžiaus šešėlio ir svirplių čirpimo aido

 

Kristinos Inčiūraitės paroda „Šešėlio aidas“, veikusi lapkričio 6–8 d. galerijoje „Malonioji 6“

Žvėryno galerijoje „Malonioji 6“ vyko Kristinos Inčiūraitės paroda „Šešėlio aidas“, kurioje buvo pristatyti naujausi menininkės darbai, sukurti Kinijoje. Menininkės kūrybai būdingi šešėlio ir aido motyvai, saugantys atmintį, asmeninę ir kultūrinę istoriją, būdingą specifinei vietai, ir šioje parodoje tampantys pagrindiniais motyvais.

Vaizdai iš parodos „Šešėlio aidas“. K. Inčiūraitės nuotraukos
Vaizdai iš parodos „Šešėlio aidas“. K. Inčiūraitės nuotraukos

Tris savaites Kinijos Hangdžou priemiestyje netoli Šanchajaus praleidusi menininkė parodoje pristatė du sukurtus filmus, kuriuose lygiomis dalimis rodomos scenos iš Pary­žiaus simuliakro – teminio Tianduchengo gyvenamojo rajono ir Šanchajaus gyvūnų turguje parduodamų svirplių gyvenimo.

Dviejų dalių filme „Birželis“, viename iš ekranų rodomas apmiręs viešbučio amfiteatras tarsi ataidi iš ankstesnių menininkės kūrinių, vaizduojančių tuščias koncertų sales. Čia nėra nei publikos, nei veiksmo, tik šiaudinę skrybėlę dėvinti senyva moteris mėgina atkovoti sceną iš užžėlusių žolių. Sizifiškam moters darbui kitame ekrane priešpriešinamas garsą sustiprinančiame indelyje įkalintas svirplys. Menininkei pasirinkus filme garso nenaudoti, svirplys nebeatlieka pagrindinės funkcijos, o žiūrovui lieka stebėti nerangius vabzdžio judesius mažyčiame permatomame kalėjime, iš kurio nėra vilties ištrūkti. Beprasmiško darbo ir gyvenimo vaizdiniai retsykiais papildomi kinų poezijoje vartojamais žodžiais ligos požymiams apibūdinti.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_k6.jpg

Ligos poezija sujungia ir pagrindinio parodos filmo „Šešėlio aidas“ elementus. Paryžiaus simuliakras su pelkėje mirkstančiu Eifelio bokštu, tuščios, vos vieno kito praeivio sulaukiančios gatvės nė iš tolo neprimena savo vakarietiško pirmtako ir stipriai kontrastuoja su gyvūnų turgaus gyvybe. Turgaus scenoje matomi kovoms ir giedojimui auginami svirpliai, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžiantys hermetiškose dėžutėse, vakariečio akiai atrodo taip pat dirbtina, kaip ir tuščias Paryžiaus klonas Kinijos pelkėse. Iracionalius vartotojiškumo pavyzdžius menininkė susieja fragmentais iš specifinio moterų poezijos žanro, išimtinai skirto savo ligos patirčiai aprašyti. Pasirinkti poezijos fragmentai apie vaiduoklius vyrą, katę bei svirplį filme vizualiai asocijuojami su gatvių ir turgaus vaizdais. Moteriška ligos patirtis perkeliama iš individualios į miesto dimensiją. Taip supinamos asmeninė ir kultūrinė istorijos, vietinės tradicijos bei dūžtančios geresnio vakarietiško gyvenimo svajonės. Tarp Paryžiaus šešėlio ir svirplių čirpimo aido įterpta ligos tema suvokiama ne tik kaip skaudi patirtis, bet ir nauja savivokos galimybė, viltis sustiprėti dvasiškai. Tačiau ar du netikri dalykai gali susijungti į vieną tikrą?

Svirplys minėtoje poezijoje atlieka sielos gelbėtojo vaidmenį. Šio vabzdžio vaiduoklis apsigyvena ir kituose paro­doje pristatomuose objektuose, įsikūnijęs į ilgaamžiškumo simbolį moliūgą. Menininkės fantazijoje svirpliais tapę moliūgai nusėda ant „Cosmopolitan“ žurnalų iškarpų ar panardinti į tušą atsispaudžia ant ryžių popieriaus, palikdami naujus šešėlius.

Aidų ir šešėlių paroda subtiliai kritikuoja miesto planuotojų ir svirplių augintojų iracionalią būtį, tačiau kartu leidžia prisiliesti ir prie mažai žinomų krašto kultūrinių tradicijų. Trapiais menininkės fantazijos nutiestais istorijų tiltais užduodami klausimai apie originalo ir kopijų būties prasmę ir šnabždama apie kūrybos galią suteikti viltį.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai