Vaidilutė Brazauskaitė. Šaknims ribų nėra

 Andriaus Ermino paroda „Ribos“ – spalio 20–lapkričio 13 d. galerijoje „Argentum“

Andriaus Ermino skulptūrinių objektų paroda VDA galerijoje „Argentum“ pavadinta labai paprastai ir kukliai, tiesiog „Ribos“. Nedidelėje, kamerinėje erdvėje įterpti skulptūriniai objektai, netikėti artefaktai, kuriuos galima būtų pavadinti ir gamtos išaugintomis skulptūromis, neturi pavadinimų, jų nelydi išsamūs intencijų bei prasmių aprašai. Dažnai konkretus meno kūrinio, objekto įvardijimas nepalieka galimybių praplėsti interpretavimo lauko, sustabdo žiūrovo asociacijų bei fantazijų sklaidą, nuvedančią daug toliau, nei siūlo pavadinimas, atspindintis tik vieną interpretavimo kryptį.

Parodos pavadinimas provokuoja, nes jokių ribų Ermino kūriniuose nėra, yra tik netikėtos jungtys. Jomis siekiama kaip įmanoma labiau „suniveliuoti“ tas ribas, jungiant gamtos darinių ir kūrinių kūnus su ready made elementais.

Medžių šaknis su visais fraktališkais kapiliarais jungdamas į kentauriškus darinius su besišakojančiu antikvariniu kandeliabru ir praėjusio amžiaus rūdimis „patinuota“ staline lempa, autorius neužsiima vien tik šaknų morfologija – jis sukuria daugia­sluoksnes metaforas, provokuojančias ieškoti menamų ribų tarp žemės ir dangaus, tamsos ir šviesos, chtoniškosios anapusybės (požemio pasaulio) ir šviesiųjų sferų.

Šaknys stiprios, jos tvirtai įsikimba į dirvą, taip pat tai labai stipri metafora, liudijanti stabilumą, prieraišumą, ištikimybę. Bet autorius, naudodamasis gamtos sukurtu šaknų pavidalu, nėra sentimentalus, jis stengiasi provokuoti, sukurdamas hibridinius darinius ir priversdamas žiūrovą pajusti tarsi stiprų kognityvinį disonansą, nes kokias šaknis gali turėti prašmatnus kandeliabras ar rūdžių apėsta stalinė lempa? Kokia dar galėtų būti metafora? Prisirišimo prie seno, prie sustabarėjusių tradicijų, rutinos, archajiškų sampratų, inertiško egzistavimo, nesiekiant pajudėti iš vietos, į pasaulį ir aplinką pažvelgti kitaip.

Galimas ir ekologiškas požiūris, gamtos ir vartotojiškos civilizacijos priešpriešos įvardijimas.

Šaknų ir šviestuvų jungtys – daugiakalbė skulptūra, kuri man priminė neseną žinią apie išvirtusį medį kažkur Jungtinėje Karalystėje. Šimtamečio medžio šaknys buvo apglėbusios, apraizgiusios žmogaus skeletą, nes šaknys stiprios, apraizgo viską, skverbiasi vis gilyn ir žemės syvus atiduoda medžio kamienui, lajai, lapams ir žiedams...

Kitame objekte skulptorius iš šaknų konstruoja paradoksalų begalybės ženklą, iš šaknų auga ne medžiai ir net ne kandeliabrai, iš šaknų auga šaknys, uždaro rato, uždaro ciklo metafora stikliniame galerijos vitrinos akvariume tarsi užuo­mina į begalybę, amžinybę, uždarą šaknų mikropasaulio kapiliarinių fraktalų kosmosą, kuriame egzistuoja ir kitų gyvybės formų, netikėtinų spalvų pelėsinės kolonijos.

Gana ilgai užsižiūrėjus į šakninius kentaurus ir patyrinėjus jų morfologiją, visai nebestebina liaunų medžių kamienų virtimas į niekaip nepanaudojamus įrankius-prietaisus, „ūkiškai“ montuojant lazdas su šiferio lakštu, santechninėmis sklendėmis ar gremėzdiškais varžtais, ir medinis artišokas labai elegantiškai pražysta viduryje beveik piligrimiškos lazdos...

Iš gamtos ir žmogaus kūrinių sutapdintos metaforos, provokuojančios daugiasluoksnes asociacijas ir impresijas, taip pat be galo racionaliai estetiškos. Čia nerasime nieko nereikalingo, dekoratyvaus, nors šaknų raizginiai ir gana puošnūs, barokiniai, bet tai spontaniško augimo, šakojimosi, raizgymosi rezultatai – ne žmogaus išraitytos kreivės, o gamtos kūrinys, tiesa, meistriškai iškastas ir pateiktas estetinei kontempliacijai. Tai ir laiko tėkmės ženklai, simbolizuojantys ir inertišką, pasyvų stabilumą.

Kaip sustabdyti laiką, užfiksuoti gyvasties pavidalą? Keletą amžių buvo populiaru daryti žinomų tironų, poetų bei kitokių veikėjų pomirtines kaukes. Tokių artefaktų galima aptikti kone kiekviename muziejuje. Erminas „pomirtinėje kaukėje“ užkonservuoja mirusio žvirblio kūnelį, įpaveikslina jį tarsi senovinio koklio pavidalu, savotiškai dekoratyviu ir puošniu, tiesa, dekoruotu tų pačių labai tapybiškai sodrios spalvos rūdžių „patina“. Dailininkui paprastutis, nušiuręs miesto žvirb­lis –­ ne mažiau svarbus Dievo kūrinys, jis vertas atminimo, jis vertas puošnaus koklio ar kartušo pavidalo, mažo, tiesiog miniatiūrinio epoksidinio paminklėlio, papuošto rūdimis.

Nebloga dermė išeina kentauriškuose Ermino rankų kūriniuose, kur jis taip paprastai sujungia gamtos ir žmogaus pastangas, sukuria skulptūras ženklus, kurių interpretavimui nėra ribų, kur asociacijų laukas plečiasi kaip niekieno nevaržomos medžių šaknys.

Andriaus Ermino nuotrauka
Andriaus Ermino nuotrauka

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai