Dmitrij Gluščevskij. Smagiausio filmo „Scanoramoje“ jau nebepamatysit

Jį rodė tik vieną kartą, lapkričio 6 d., penktadienį, kol jūs miegojot šiltoje lovoje arba tūsinotės darbo savaitės pabaigos proga „Marse“ (ar koks ten baras dabar populiariausias). Kol svarstėte, kartot alų trečią kartą ar pasiimti ko rimtesnio, „Vingyje“ vyko siaubo komedijų naktis, ir jau dabar galite pradėti gailėtis, kad joje nedalyvavot.

Tiesą sakant, važiuodamas į kiną apie vidurnaktį buvau pradėjęs dvejoti, ar nepadariau klaidos. Nesu pirmo kurso studentas – dažniausiai tuoj po vidurnakčio ir pats tvarkingai miegu. Bandymai kitaip sudėlioti savo gyvenimo tvarkaraštį baigiasi skaudančia galva, sutinusiu veidu ir kitais pagirių simptomais bei daliniu nedarbingumu. Bet turėjau šokoladuką, butelį kolos, pusantro litro vandens, obuolį ir riešutų. Buvau pasiruošęs net zombių apokalipsei. Negana to, jos ir tikėjausi.

„Godžioji Tifani“
„Godžioji Tifani“

Programą atidarė čekų režisieriaus Andy Fehu pilnametražis debiutas „Godžioji Tifani“. Pagrindinis filmo veikėjas –­ šlykštus, amoralus girtuokliaujantis vagis Pepa – netyčia sužino paslėpto lobio vietą. Panašu, kad pinigų kiekis joje neribotas, tad tai išsprendžia visas Pepos gyvenimo problemas. Problema viena – už iškastas monetas reikia mokėti krauju. Nors formaliai „Tifani“ galima sutalpinti į found footage žanro rėmus, tai nėra griežta prasme siaubo filmas. Jis veikiau leidžiasi lyginamas su A. Tarkovskio „Stalkeriu“ nei su „Projektu: Bleiro ragana“, o A. Fehu naudoja filmo premisą pirmiausiai šiuolaikinės visuomenės ydų kritikai ir tik paskui –­ žiūrovų bauginimui. Tačiau rimta žinutė nepaverčia filmo moralizuojančia istorija. „Godžioji Tifani“ žiūrisi lengvai, joje pilna smagių spalvingų personažų, protingų pokštų ir intertekstų (mirties scenos turėjo atitirpdyti kiekvieno „Piktųjų numirėlių“ gerbėjo širdį), o pabaigoje yra viena smagiausių mexican standoff variacijų, kokias esu matęs.

„Mirusios širdys“
„Mirusios širdys“

Antras filmas – trumpo metro „Mirusios širdys“ – atrodė taip, lyg Wesas Andersonas būtų nusprendęs į 17 minučių sudėti visus geriausius „Mirusios nuotakos“ ir „Skoto Pilgrimo prieš pasaulį“ elementus. Siužeto prasme tai gan paprasta istorija apie dviejų autsaiderių meilę, bet kam tai rūpi, kai galima tiesiog džiaugtis tuo, kaip akla mergaitė spardo užpakalius keturiems vilkolakiais persirengusiems bernams, o vėliau jos zombiu virtęs mylimasis išplėšia vienam jų širdį iš krūtinės? Na, man rūpi, nes šitas aspektas nulemia tai, kad „Širdys“ yra tiek pat žavios ir jaudinančios, kiek yra linksmos ir, kaip sakoma viename populiariame interneto meme, tikrai yra geresnė meilės istorija nei „Saulėlydis“.

„Ponio Leslio dešimtuko ver­ta diena!“
„Ponio Leslio dešimtuko ver­ta diena!“

Apie „Ponio Leslio dešimtuko ver­tą dieną!“ galiu pasakyti tris dalykus. Pirma, tai yra viena mano greičiausiai pamėgtų dainų. Antra, tai istorija apie rožinį ponį Leslį, keliaujantį pas savo draugą Kunigaikštį. Trečia, tai grynos laimės ir džiaugsmo ekstraktas, kuris neprivers kikenti ir griebtis už galvos tik beširdžio snobo. Laimei, visi jie, matyt, išsirinko rimtesnį festivalio repertuarą, o šis viso labo 4 minutes trunkantis animacinis filmukas sulaukė turbūt triukšmingiausių salės plojimų per visą naktį. Prisiekiu, nors beveik visa programa buvo dar priešaky, jaučiausi pamatęs geriausią viso festivalio filmą.

„Namų areštas“
„Namų areštas“

Kiekvienas žino, kad savaitgalis, praleistas giminių apsuptyje, gali būti tikras košmaras. Ką jau kalbėti apie akivaizdaus „Scanoramos“ siaubo komedijų nakties headlinerio – „Namų arešto“ –­ pagrindinės veikėjos Kailės situaciją. Jai teismo nuosprendžiu tenka gyventi motinos namuose visus 8 mėnesius. Vien šitos aplinkybės būtų pakakę sukurti puikiai komedijai: daug šio filmo pokštų žaidžia su žiūrovų vaizduote šmaikščiai keisdami siaubo filmo klišes visiems iš kasdienybės puikiai pažįstamomis situacijomis. Šia prasme „Namų areštas“ man priminė „Vieną namuose“. Pavyzdžiui, prisimenate jame buvo toks senas barzdotas kiemsargis, kurio bijojo visi kaimynų vaikai? „Namų arešte“ jį pakeičia beveik identiškai atrodantis veikėjas, tiesa, lupantis kailius, o ne barstantis druską ant sniego. Tačiau režisierius Gerardas Johnstone’as neapsiriboja legendinio filmo adaptacija suaugusiesiems, todėl „Arešte“ atsiranda dar ir vaikų beprotnamis, ir žudikas maniakas. Gali pasirodyti, kad to kiek per daug, bet neprisimenu, kada paskutinį kartą patyriau tiek įtampos ir juokiausi vienu metu. Dėl puikių aktorių, išradingo siužeto, saviironijos ir beprotiško tempo „Namų areštas“ siūlo fantastišką atrakcioną visiems, kurių skrandis tam pasiruošęs.

„Bunkeris“
„Bunkeris“

Po 20 minučių pertraukos rodytas „Bunkeris“ tempą kiek sulėtino, bet beprotybės laipsnis vis kilo. Kai filmas prasideda tuo, kad studentas, siekiantis sujungti kelias šiuolaikinio mokslo sritis, nusprendžia išsinuomoti darbo kambarį bunkeryje miško vidury, žinai –­­­ nieko gero nelauk. Tačiau „Bunkeris“ –­­­­ ne apie apsėstą namą arba išprotėjusį profesorių, aukojantį gyvus žmones savo keistiems eksperimentams. Jis labiau primena graikų „keistosios bangos“ kino atstovo Yor­goso Lanthimoso „Iltinį dantį“. Nikiaso Chryssoso kūrinys – istorija apie motinos meilę, brandą ir draugystę, o taip pat, be abejo, apie agresyvų ateivį, gyvenantį moters kojoje, bei įtartinai senai atrodantį aštuonmetį, turintį būti prezidentu, bet nesugebantį išmokti pasaulio šalių sostinių pavadinimų. Jei filmo pradžioje atrodo, kad galėsi nuspėti kiekvieną siužeto posūkį, galiausiai supranti, kad niekada nežinai, ką tau numes jo kūrėjai. O kur dar nuostabūs kostiumai ir interjero detalės.

Ar žinote tą jausmą, kai apima noras suvalgyti migdolą šokolade, sumaitinti raganosiui parašiutą, išmesti gyvulį iš lėktuvo, šokti paskui, nužudyti jį dirbtiniu ragu, pritvirtintu prie veido, išimti parašiutą, nusileisti ant savo mylimo žmogaus namo, patekti į vidų ir išvemti suvalgytą šokoladuką jam į burną? Aš taip pat ne. Užtat šis noras puikiai pažįstamas po „Bunkerio“ rodyto „Aš taip nesveikai tave myliu“ kūrėjams, kurie suteikia beprotiškai meilei visiškai naują prasmę. Norite daugiau originalių idėjų Valentino dienos dovanai? Kreipkitės į šiuos vyrus.

„Aš taip nesveikai tave myliu“
„Aš taip nesveikai tave myliu“

Paskutinis iš trumpametražių filmų –­ turbūt 12 tamsiausių visos nakties minučių, pradėjusių programos galutinį atsisveikinimą su sveiku protu. Sunku pasakyti, apie ką yra „Atviras vaikas“. Jame tikrai yra nužudyti ir sukapoti mažos mergaitės tėvai. Dar yra mažas ištvirkęs triušiukas, vis įkišantis galvą į lavonų vidų. Ir Dievo galva, užsispyrusiai atsisakanti priimti į dangų, net kai kūno dalys ten siunčiamos oro balionais. Viso to moralas? Tikriausiai kažkas krikščioniško. Kita vertus, filmuko pabaigos titruose šmėkštelėjo žodis Satan, tad galiu ir klysti.

„Aaaaaaaah!“
„Aaaaaaaah!“

Nepaisant ilgo pasiruošimo, per ma­ratoną uždariusį „Aaaaaaaah!“ neištvėrę salę paliko daugiausia žiūrovų. Nesu tikras, ar jų apsisprendimą nulėmė nuovargis, ar filmo keistumas, bet statau už pastarąjį. Beveik pusantros valandos trunkantis rankine mėgėjiška kamera nufilmuotas pasakojimas apie visuomenę, kurioje žmonės ne tik nemoka kalbėti, bet ir elgiasi kaip gyvūnai, ir šiaip yra gan didelis iššūkis, o čia jį dar ir rodė 5 valandą ryto. Tikrai nedrįsčiau jo rekomenduoti namų peržiūrai, bet mano išvargintoje ir tikrovę nuo sapno sunkiai beskiriančioje sąmonėje jis sugulė tikrai gerai. Jeigu trapi riba tarp nemokšiško maivymosi ir rimto, nors ir itin keisto kino egzistuoja, „Aaaaaaaah!“ kūrėjai žino, kur ji nubrėžta. Tačiau vaikščioti ties ja su jais kartu – malonumas, skirtas ne kiekvienam.

„Atviras vaikas“
„Atviras vaikas“

„Scanoramos“ reklaminė kampanija šiemet žada principingai atrinktus filmus. Nežinau, kaip kitose programose, bet „Ateivių, zombių ir ponių“ repertuaras buvo atrinktas ir sudėliotas nepriekaištingai. Visi keturi pilnametražiai filmai skyrėsi tempu ir stilistika, nurauti trumpametražiai intarpai ir kavos pertraukėlė leido atsigauti ir pasiruošti kitam kūriniui, o dėliojant filmų seką buvo atsižvelgta į vis didėjantį nuovargį ir prastėjančią dėmesio koncentraciją. Lauksiu pakartojimo kitąmet. O kol kas –­­ dalijuosi per septynias kino valandas išmoktomis pamokomis:

• Gebėjimas sutaisyti skalbimo mašiną gali išsaugoti jūsų šeimą;
• Kad ir kaip romantiškai skambėtų galimybė ruoštis sesijai pabėgus nuo civilizacijos, geriau tam rinktis tradicines vietas (pradėkit nuo bibliotekos);
• Jei kartais atrodo, kad jūsų namų sienose kažkas gyvena, visai gali būti, kad taip ir yra;
• Piktosios dvasios nevalgo šunų;
• Triušiukai irgi keliauja į rojų, bet tik savižudžiai.

Komentarai  

 
+3 #2 Dmitrij Gluščevskij 2015-11-20 17:39
A, nu jeigu Formulės varžybos, tai tikrai atsiprašau
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -1 #1 obfuscation 2015-11-19 16:38
With all due respect, leiskit paprašyti nevaryti ant Marso - čia skamba skoningiausia muzika mieste, sklando sąmojingi pokalbiai ir žiūrimos Formulės varžybos, o ne filmai apie zombius a.k.a. ponius.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai