Raimonda Žiūkaitė. „Gaida“ Flashbacks

Blyksniai išgyvenus koncertų laviną

 25-oji „Gaida“ praūžė it šokių maratonai, vykę Amerikoje didžiosios depresijos laikais. „Jei švęsti, tai švęsti“: iki nukritimo, po du koncertus kasdien, viską (14 koncertų!) sugrūdant į vieną savaitę (spalio 23–30 d.) – ŠMC, Filharmonijoje ir Kongresų rūmuose.

Terry Riley
Terry Riley

Šventės įžanga nuskambėjo dar spalio 13 d., kai Kongresų rūmuose ir apskritai pirmąkart Lietuvoje pasirodė Terry Riley. 80-ties sulaukęs minimalizmo tėvas, kompozitorius, improvizatorius ir tiesiog kultinė asmenybė tebešėlsta. Jis dar nepraradęs formos, gan puikiai groja klavišiniais ir dainuoja, jo kūriniuose spalvingais pavadinimais gausu improvizacijos ir neakademinės muzikos fragmentų.

Vis dėlto koncerte trūko iššūkio. Prietema salėje, puošnus scenos apšvietimas kūrė baro atmosferą, kai išsidrėbus kėdėje klausaisi lengvos muzikėlės: trupučio flamenko, bliuzo, ragų... Pasigedau tų ankstyvųjų minimalistinių grynuolių –­ festivalyje skambėjusios kompozicijos, išskyrus „In C“, nebuvo tos, cituojamos „The Who“ dainos „Baba O’Riley“ pradžioje ar muzikos istorijos pamokose.

Koncerto programa irgi improvizuota, spontaniška, muzikantai patys pranešdavo apie kūrinius, visada sutapusius su programėle. Iš pradžių T. Riley fortepijonu paskambino „The Shape of Flames“. Sūnus Gyanas Riley atliko tėvo jam parašytą naują kompoziciją „Diego, el Rey de la Noche Valenciana“. T. Riley giedojo Melos mantrą ir ragas. Tėvas ir sūnus kartu muzikavo pjesėse „Ebony Horns“, „Folk Song“...

„London Sinfonietta“
„London Sinfonietta“

Po pertraukos scenoje T. ir G. Riley pakeitė charizmatiškieji „Gothenburg Combo“ gitaristai, atlikę T. Riley „Zamorra“ ir dueto kompoziciją „Highway One“ – kūrinys hipnotizavo repetityvių partijų bangavimu. Galiausiai atėjo laikas legendiniam „In C“. Nusivylimas apėmė, kad jo neatliko pats T. Riley. Vis dėlto 27-ių gitarų versija skambėjo irgi gerai. Visi vakaro atlikėjai scenoje susirinko tik paskutiniam kūriniui –­ T. Riley „Sunrise of Planetary Dream Collector“.

Lyg šiai festivalio interliudijai „padavus toną“, šiemet „Gaidos“ koncertinėse programose vyravo minimalizmas ir postminimalizmas. Be T. Riley kūrinio išradingu pavadinimu „Milžiniški plaukuoti nuogi kariai lenktyniauja žemyn mūšio šlaitais“, ansamblis „Crash“ iš Airijos spalio 25 d. įtaigiai sugrojo ištisą (post)minimalistinės muzikos paletę: M. Gordono, D. Dennehy, S. Reicho kūrinius. Prieš tai vykusio Niujorko kolektyvo „Mise-en“ pasirodymo pagrindą sudarė minimalisto F. Rzewskio pjesės; spalio 26 d. renginiuose (sferinio garso koncerte ir A. Zolinskio fortepijono rečitalyje) klausėmės JAV postminimalisto Davido Lango ir Meredith Monk kūrinių, o orkestro iš Ukrainos ir „London Sinfonietta“ programose šmėžavo M. Ny­manas. Beje, „London Sinfonietta“ –­ dar viena festivalio žvaigždė, žinomi kaip geriausia Steve’o Reicho kūrybos atlikėjai, tad vežančiame repertuare girdėjome šio kompozitoriaus „2 x 5“, „Electric Counterpoint“ – šį kūrinį taip pat atlieka grupės „Radiohead“ gitaristas J. Greenwoodas, – todėl gimė pagal „Radiohead“ dainas sukurtas „Radio Rewrite“, trečiasis ir turbūt blankiausias Reicho opusas šiame koncerte. Dar blankesnis buvo Edmundo Finniso „in situ“, o preciziškai schema iš septynių diriguojamas Tansy Davies „Neon“ –­ per vidurį.

Klaipėdos kamerinis orkestras
Klaipėdos kamerinis orkestras

„Ensemble Mise-en“ iš Niujorko žadėta TV reklamų principu sumodeliuota programa nepasižymėjo laukiamu humoru, parodija ar originalumu, tie reklaminiai intarpai (F. Rzewskio „Spots“) tebuvo paprastos itin trumpos minimalistinės pjesės, bene trumpiausia –­ bosiniam klarnetui ir į grindis bumbsinčiam guminiam kamuoliukui. Kiti atlikti kūriniai, pavyzdžiui, ansamb­lio vadovo Moono Youngo HA sonorinis „(in)stillness“, smagus, virtuoziškas Pascalio Le Boeufo „Antithesis“, irgi neprailgo.

Spalio 26 d. renginys išsiskyrė ne tik Klaipėdos kamerinio orkestro (vadovas –­ violončelininkas Mindaugas Bačkus) debiutu „Gaidoje“. Naujovė festivalyje buvo ir ŠMC salėje pastatyta erdvinio garso sistema: devyni aplink publiką išdėstyti garsiakalbiai sudarė dvi garsines plokštumas, esančias viena virš kitos (4.4.1 akustinis sprendimas). Tad muzika pasiekė ne iš priekio –­ scenos, o iš visur apsupdama klausytojus. E. Me­dekšaitės ir K. Saariaho kūriniuose sonoriniai efektai klajojo aplink. Tačiau erdvinio garso propaguotojo Ričardo Kabelio, kuris vienintelis komponavo sferiškai (o ne pritaikė, išskleidė jau sukurtą kūrinį), premjeroje „Bolé LT“ sferinis judėjimas girdėjosi mažiausiai, kūrinys, o tiksliau psichoakustinis vyksmas, buvo labai statiškas. Užsimerkus pavyko pasinerti į supančią tirštą masę, daugiasluoksnį klasterį, tačiau ši monotonija buvo išbandymas tiek atlikėjams, griežiantiems vienintelę natą, tiek klausytojams. Galiausiai netikėtai pasigirdus M. Ravelio „Boléro“ įrašui, smogė nuostaba (iš R. Kabelio mažiausiai galima tikėtis tokių citatų ar pokštų). Antras netikėtumas smogė iškart po pirmo, suvokus, kaip monotoniškas orkestro brūžinimas organiškai įsilieja/sutampa su „Boléro“ medžiaga, sulydydamas „muziką“ ir „nemuziką“. Beje, koncerte Klaipėdos kamerinis orkestras grojo be dirigento, didžiausią įspūdį palikusiame R. Kabelio kūrinyje jiems talkino skaitmeninis metronomas.

„New Era Orchestra“
„New Era Orchestra“

Festivalio šūkis „Kitos teritorijos, kiti pasauliai, globali Lietuva“ labiausiai atsiskleidė spalio 27 d. koncertuose. „Kitas teritorijas“ atliepė kamerinis orkestras iš Kijevo „New Era Orchestra“. Kapotų, energingų dirigentės mostų vedamas pernelyg švelniai nuskambėjo Xenakio „Voile“. Apskritai programa panašėjo į tižimo procesą. Po racionalios, aiškiai ir paprastai sukomponuotos B. Kutavičiaus premjeros „Mano sergantis langas“; iš rankos/intuicijos parašytas, tarsi improvizacija ar jausmų išraiška Jurgio Juozapaičio „Viola vs. Violence“ (alto solo griežė Jurgis Juozapaitis – kitas asmuo!) stigo formos, patrauklumo. Tačiau po jo nuskambėjo ukrainiečio Maksimo Šalygino „Lopšinė“, taigi vakaras kuo toliau, tuo labiau liūliavo, kol sutižo iki M. Nymano „Koncerto klavesinui ir styginiams“. Šiaip jau Nymano muziką atskirsi iš garsios dinamikos ir aiškaus pulso, boso partijos. Bet šįkart atrodė, kad muzikantai atsilieka arba kliurkina, kūrinys prarado tapatumą, išskydo, skambėjo kaip romantinis (net pasigirdo panašumų į E. Griego „Ryto dainą“, turbūt man vienintelei).

Kompozitorė Justė Janulytė
Kompozitorė Justė Janulytė

Orkestras labai stengėsi. Po pasirodymo dirigentė Tatjana Kaliničenko itin susijaudinusi pasakė ugningą kalbą, tačiau skeptiškų profesionalų tai nesugraudino: šiuolaikinės muzikos štrichai dar neįsisavinti, kūriniai stilistiškai neišpildyti, o pristatyta ukrainiečių kompozitorių kūryba nuosaiki, – sakė jie. Vis dėlto tikiu, kad šis ambicingas kolektyvas tobulės – svarbiausia yra pradžia.

Lietuvos ansamblių tinklas „Globalios Lietuvos“ programą sudarė iš užsienyje gyvenančių lietuvių kūrinių. Tarp jų –­ net dvi pernai „Gaidoje“ debiutavusios Justinos Repečkaitės pjesės („Tapisserie“ ir „Rapid Eye Movements“). Šios autorės kūriniai turi aiškią kompozicinę logiką, tačiau nėra minimalistinio ar griežtai struktūralistinio skambesio – jis gan spalvingas, subtilaus tembro. Alberto Navicko kūrinyje „accidental“ instrumentų garsai gerai sinchronizuoti su videojudesiais. Iš moters tariamų sakinių montuojamos ritminės figūros, kilpos. Tai tvarkingas, (pernelyg) paprastas kūrinys. Igno Krunglevičiaus darbas „Gradients“ prikaustė dėmesį sekant dialogus, rašomus ant sienos, bet muzika liko geriausiu atveju antrame plane arba nebuvo pastebėta visai. Vykinto Baltako opuse „Redditio“ pučiamųjų instrumentų beveik iki skausmo sukeltas spengimas nepadėjo – kūrinio vyksmas neatrodė įdomus. Veronikos Krausas „analemma“ skambėjo lyg kažkoks nesusipratimas: tarsi vienas po kito sudėti keli autorės kūriniai, vainikuoti aktualiosios muzikos koncerte net ir šokiruoti galinčia lietuvių liaudies dainos „Tylūs tylūs vakariele“ melodija.

Francesco Dillonas ir LVSO
Francesco Dillonas ir LVSO

Jubiliejų švenčia ne tik „Gaida“ ir T. Riley, bet ir Arvo Pärtas. 80-mečio kompozitoriaus kūriniai choro „Jauna muzika“ buvo atlikti spalio 28 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tačiau opusai šįkart migdė ir prilygo tik įžangai į Justės Janulytės premjerą „Radiance“ (čia atominės bombos aurą/elektroninę dalį kūrė italai A. Raggi ir M. Tadini). Autoriai atskleidė, kad chorui, puslankiu stovėjusiam presbiterijoje, dainuojant stabilius aukščius, elektronikos partija, pagaminta iš tų pačių balsų, kilo ir leidosi glissando, o kūrinį pradėjusios dvi grupės unisonu vis plėtėsi, svyravo, padedama garsiakalbių tarsi smėlis pilstėsi iš vienos užtemdytos bažnyčios pusės į kitą. Tikėjausi, kad per kulminaciją užsižiebs šviesa, tačiau vietoj to visiškai sutemo, bažnyčios sienos ėmė drebėti nuo kurtinančio lyg bombonešių triukšmo. Ši apokalipsė galėjo būti kūrinio pabaiga, bet pasirinkta reprizinė „arkos“ forma.

Tradiciškai festivalio savaitę įrėmino simfoninės muzikos koncertai. Juose atsiskleidė dėmesio ir simpatijų vertas kviestinio italų kompozitoriaus Francesco Filidei stilius, kuriam būdinga daug tylos, įdomūs, smalsumą kurstantys garsai, humoras (juokingi instrumentai/perkusija, netikėtos citatos). Tai tarsi vaiduokliškas ir komiškas muzikos skeletas, lyg žemas gaudesys ar flažoletų žybsniai, ataidintys iš nuskendusio laivo gelmių. Autoriui svarbu augimas ir viena kulminacija, t. y. trikampio forma (ABCBA), kad kūrinys būtų „išpjautas laike“. Abi skambėjusios orkestrinės kompozicijos labai panašios: abi prasidėjo iš tylos, svarbų vaidmenį suteikiant mušamiesiems, abiejose įdomūs garsiniai efektai vertė pasitempti kėdėje ir dairytis, kaipgi jie išgaunami, kas čia groja? Uždarymo koncerto opuse „Ogni gesto d’amore“ muzikos dalimi tapo net puslapių vertimo garsas, o solo violončele griežė italas Francesco Dillonas. Atidarymo koncerte, kompozicijoje „Fiori di Fiori“ vaiduokliškus gaudesius bei virštonių spektro garsais klajojantį cypimą skleidė ir kartu juokino orkestro gale perkusininkų virš galvų mojuojamos sukamos raudonos plastikinės žarnos (tuyaux harmoniques) ar lyg malūno sparnai sukamos didelės gaudžiančios burzgės. Ilgainiui iš šių garsų išaugo ir vėl nuščiuvo XVII a. kompozitoriaus G. Frescobaldi citatos.

Šiuose koncertuose visad smalsiai laukiama lietuvių autorių premjerų. Atidarymo koncerte dirigentas Christopheris Lyndonas-Glee ir kiek kitaip išdėstytas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko Mariaus Baranausko „Palaiminimus“. Nors vietomis, ypač suskambus varpams, kūrinys labiau priminė prakeiksmus nei palaiminimus, buvo nei geras, nei blogas, o protarpiais atrodė, kad fragmentai jau pažįstami, kažkur girdėti. Onutės Narbutaitės „kein gestern, kein morgen“, koncertiniam atlikimui adaptuotas operos „Kornetas“ fragmentas, pasižymėjo gilia, skambia orkestruote, tačiau beveik nesigirdėjo solistės Jovitos Vaškevičiūtės (nebent tik aukštos natos). Išreklamuota Jameso Dillono „Andromeda“ nesužavėjo: kažkodėl tikėjausi new complexity stiliaus ar anonse žadėtų „įspūdingų, net transcendentinių muzikos viražų“, bet nebuvo nieko panašaus. Kūrinys konstruojamas iš vienu metu skambančių charakteringų/apčiuopiamų darinių, įkyrių ritminių motyvų. Orkestras – viena masė, sunkus gaudesys. Per jį prastokai girdėjosi fortepijonu skambinusi Noriko Kawai, o solo partija taip ir neįsisiūbavo, laukti virtuoziški pasažai neprasiveržė.

Uždarymo koncerte Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir R. Šervenikas atliko dviejų jaunosios kartos lietuvių kūrinius. Mykolo Natalevičiaus „Karačiajų“ sudarė tutti „h“ garso unisonas, gretinamas su sonorine mikropolifonija. Elektronikos partijos žemo dažnio gausmas, pasak autoriaus, yra radioaktyvių izotopų emisijos spektras (niekas nepatikrins!). O Gedimino Gelgoto kūrinio „Mountains. Waters. (Freedom)“ pagrindas – I–III (arba analogiškai VI–I) laipsnių harmonijos kaitaliojimasis. Pabrėždami didingumą styginiai pradžioje groja kvintomis, įstoja majestotiškas varinių akordas. Tai dar vienas paprastas kūrinys festivalio (post)minimalizmo sąrašui. Paskutinis festivalio opusas, vėlgi minimalisto olando Louiso Andriesseno „Hague Hacking“ (pavadinimas koduoja ne tik „nulaužimą“, bet ir reiverių šokį „Hakken“). Kad ir kaip sinchroniškai pianistai Zbignevas Ibelhauptas ir Rūta Rikterė atliko solo fortepijonų partijas šokinėdami kėdėse, kūrinys kiek prailgo, nes atrodė, kad niekur neveda.

Squarepusher. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Squarepusher. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ir finalų finalas. „Gaidoje“ tradiciškai paliekama vietos elektroninės muzikos koncertams, praturtintiems vizualiniais efektais ir pastaraisiais metais nenuviliantiems. Pernai Robertas Henke iš „Monolake“, užpernai Alva Noto, o šiemet puikiai tikusioje industrinėje „Lofto“ erdvėje britas Squarepusher (Tomas Jenkinsonas). Pasirodymo garsumo lygis virino ausų būgnelius. Apsipratus su tuo, koncertas padarė įspūdį: platus kūryboje jungiamos muzikos spektras, fechtuotojo kostiumas, milžiniškas ekranas ir vaizdo projekcijos, galiausiai grojimo elektrine gitara įgūdžiai. Išgirdome naujojo albumo „Damogen Furies“ kūrinių, pavadintų išgalvota kalba, pavyzdžiui, „Stor Eiglass“, per kurį minia sujudo šokti. Džiazuojantis elektroninės muzikos pankas imponuoja ne tik muzika, bet ir asmenybe, nekonformistiniu požiūriu.

2015-ųjų „Gaidos“ koncertinių įspūdžių trupiniai iškratyti. Stebina, kaip radikaliai priešingai klausytojai vertino koncertus, kūrinius, atlikimą. Kita vertus, dėl tokio renginių tankumo sunku šviežia galva/ausimis suvokti ir apmąstyti, kas išgirsta. Festivalis praūžė kaip vėtra, o kai nurimo, medžių lapai jau buvo nukritę...

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai