Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: spalis

Andrius Mamontovas – Degančios akys

b_0_0_0_10_images_iliustracijos_logotipai_Mamontovas.jpg

Kad Mamontovas yra visų laikų įtakingiausias Lietuvos muzikantas, prieštarauti galima tik iš aklo principo (jo tekstų įtaką kelioms muzikantų kartoms lyginčiau su Viktorijos Daujotytės tekstų įtaka filologų rašymo manierai). Kad Mamontovas jau ilgokai išgyvena kūrybinę krizę, prieštarauti galima tik iš aklo įsimylėjimo.

Naujasis A. M. albumas sukėlė daug jausmų: liūdesį, pyktį, gėdą, bet jei kas ir degė, tai ausys. Dešimt albumo dainų (jį galima parsisiųsti nemokamai: lnk.alfa.lt/deganciosakys) parašytos ant tų pačių trijų A. M. užpatentuotų akordų. Savaime tai nebūtinai blogai, tačiau tekstai taip begėdiškai sudėlioti iš romantiškų aštuntokių eiliuojamų klišių, kad nejučia imi svarstyti, galbūt autorius sąmoningai save paro­dijuoja. Niekaip kitaip šio albumo pateisinti negaliu. „Archetipinius“ įvaizdžius (dangų, jūrą, akis, saulę etc.) Mamontovo dainose jau įspūdingai suskaičiavo „Gintariniai akiniai“ (www.facebook.com/gintariniaiakiniai/posts/937586556305844), palyginę naujojo albumo klausymą su skausmingu apsilankymu Kauno zoologijos sode. Iki koktumo nuspėjamuose tekstuose nebėra ne tik ankstesnio egzistencinio užtaiso, bet ir apskritai – minties: „Po tūkstančio metų / atėjo žiema, / nebe­skamba niekas, / nutilo daina“, „dar daugiau / tyro lietaus, dar daugiau / artumo saldaus“ (SEL varo ne blogiau: „Aš laukiu lietaus / iš aukšto dangaus“).

Iš visos širdies ir su visa pagarba linkėčiau A. M. daryti netrumpą muzikinę pau­zę (gal knygą parašyti ar imtis politikos). Plynė atsivertų nemaža, bet, tikėtina, derlinga.

 

 

Jurga Šeduikytė – Giliai vandeny

b_0_0_0_10_images_iliustracijos_logotipai_Jurga_Seduikyte.jpg

Po sudėtingos, teatrališkos popmuzikos etapo Jurga nusprendė supaprastėti, pasaldėti ir, kaip daug kur minima, grįžti prie debiutinės „Aukso pievos“ skambesio (Jurga jau 10 metų scenoje). Kartais pavyksta tai visai prasmingai įgyvendinti: dainose „Ten, kur tu“, „Juoduoju baltuoju“ švelnus balsas suskamba, melodija suveikia.

Bet kartais ištinka tokios nesuvokiamos kliurkos kaip daina „Sapnų mergina“ (netikėdama gūglinau, ar tai tik nebus tokių „legendinių“ šio amžiaus pradžios atlikėjų kaip Geltona ar Atlanta koveris). Galbūt Jurgos muzikai svetimas optimizmas, mažoras? Gaila, bet folkloro, lopšinės motyvai skamba ne mažiau naiviai: savam vaikucėliui jie tikriausiai patiks, bet viešame įraše, juolab tokios reikšmingos kūrėjos kaip Jurga, norėtųsi gilesnės interpretacijos nei liūlia liūlia.

Dream pop šiaip jau yra tikrai gražus žanras. Tik svarbu nenuslysti į infantilumą – čia galėtų padėti jau ne vieną Jurgos kūrinį aranžavęs Mario Basanovas ar koks kitas grubesnės elektronikos kompozitorius. Naujasis albumas turbūt neatsitiktinai šiek tiek primena naujausią Alinos Orlovos darbą „88“ (abiejų prodiuseris ir kai kurių dainų autorius – Aurelijus Sirgedas). Šioms muzikantėms bendra ir tai, kad gyvai jos skamba geriau nei suskaitmenintos.

 

 

Darius Žvirblis – Pudelis už borto

b_0_0_0_10_images_iliustracijos_logotipai_Darius_Zvirblis.jpg

Darius Žvirblis, nuo senų laikų žinomas kaip Klaipėdos poetinio roko grupės „Atika“ galva, ne per seniausiai tapo solo atlikėju ir, beruošdamas pirmą solinį albumą, išleido sumestinį šešių dainų EP. Dainos, sukurtos nuo 2001 iki 2015 m., kaip teigiama, niekur kitur netiko. Autoriaus joms klijuojamą „prasčiausių“ dainų etiketę laikyčiau tik rizikingu flirtu, ne daugiau.

„Atikos“ gerbėja nebuvau, ir man, priešingai nei Domantui Razauskui, visai neatrodo keista, kad ji taip ir netapo populiariausia Lietuvos grupe. Tarp švelnaus, melancholiško Žvirblio balso, akustinių melodijų ir neretai ironiškų tekstų, buitinės leksikos (utilizuoti, penalas, sąvartynas, blužnis) esama kažkokios neįveikiamos nedermės.

„Terapinėje programoje sėdžiu / Tarp ne­vykėlių ir bėdžių / Terapinėje programoje tyliu / Žydų nekenčiu, romų nemyliu“, –­ po Mamontovo ir Šeduikytės šie tekstai, išspausdinti kompakto dėžutėje, buvo tikra atgaiva. Tačiau aranžuotės – lengvas dpoezijos standartas – žodžius apvolioja kaži kokiuose miltuose, ir išeina tipiška lietuviška muzika: visai neblogai, bet ne stebuklas.

 

Liūdni slibinai – Viskas netrukus baigsis

b_600_537_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_Liudni_slibinai.jpg

Su ankstesniu albumu „Imkit mane ir klausykit“ „Liūdni slibinai“ įsitvirtino kaip moksleivių edukacijos priemonė ir mėgstamiausia lietuvių kalbos mokytojų grupė. Džiugu, kad klasikų tekstais trio nusprendė neapsiriboti ir įrašė autorinių dainų albumą (jį galima rasti „Spotify“).

Iš muzikos, žinoma, norėtųsi daug daugiau (įsivaizdavau, kaip kietai skambėtų su repo beatu ar tokiais instrumentiniais humoristais kaip „Sheep Got Waxed“). Kol kas vieninteliai įsimenantys muzikiniai momentai yra pilnu (puspilniu) balsu uždainuojanti Lasytė (dainose „Malka“, „Surasi mane“) ir sumaniai struktūriškai, lyg sutartinė, sudėliota daina „Saulei“.

A. Lasytė, V. Kublinskas ir D. Vaitiekūnas kiekvienas atskirai ir visi kartu yra intelektualūs ir talentingi žmonės. Tai matyti ir iš jų koncertinių prakalbų, ir viešųjų ryšių, ir šio albumo tekstų: „Kai tu numirsi / tau niekas nepraneš / tiesiog gražiai aprengs / ir sunkiai sunkiai neš / į kiemą / nes tuoj tu būsi neestetiškas / nors gali būti, kad ir iki šiol tu tik tareis esąs žavus ir gyvas, ir poetiškas“. Truputis džiazo – ir būtų puikus albumas apie visų mūsų pabaigą.

Komentarai  

 
+1 #1 Aleksandras 2015-11-19 17:46
Žinot, jau norisi mūsų korifėjaus (su ar be kabučių) frazę „popsas užkniso juodai“ pritaikyti jam pačiam.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai