Vida Girininkienė. Vincas Kudirka: kalėjimas, sužadėtinė, geltonos rožės

Sužadėtinė

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma 1895 m. tardymo byla, kurios pagrindą sudaro Šiaulių apskrities valstiečio Stanislovo Rupšio, Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studento Liudviko Vaineikio, daktaro Vinco Kudirkos ir kitų asmenų kvotos. Joms vadovavo Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininko padėjėjas Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskrityse rotmistras I. Semionovas. Tai „Atgajos“ draugijos byla, tarp kurios tardomųjų V. Kudirka pateko atsitiktinai. Viskas prasidėjo nuo Kuršėnų žandarų posto puskarininkio Fridricho Korveito informacijos apie S. Rupšio lietuviškų knygų ir laikraščių siuntos į Kupiškį. S. Rupšio namuose Kuršėnuose atlikta krata, kurios metu rasta laiškų, periodikos ir užrašų knygelė su pavardėmis ir duomenimis apie lietuviškos spaudos platinimą. Valerijos Vaineikytės laiškas S. Rupšiui „pakvietė“ žandarus į jos tėviškę Svirp­lių kaime (Joniškio r.). O čia, Jurgio Vaineikio namuose rastas lagaminas ir pintinė, prikimšti lietuviškų knygų, sąsiuvinių, laiškų. Taip buvo susekta „Atgajos“ draugija ir nustatyti penkto kurso studento L. Vaineikio ryšiai su daugeliu asmenų. Tarp L. Vaineikio laiškų rasti kovo 29 d. ir gegužės 14 d. V. Kudirkos laiškai iš Sevastopolio, kuriuose „šis prašo peržiūrėti jo publicistinius straipsnius, taip pat ir kitus kūrinius lietuvių kalba, eilėmis ir proza, ir tai, kas pasirodys tinkama, nedelsiant išsiųsti spausdinti į lietuviškus laikraščius“. Nustačius, kad V. Kudirka yra „Varpo“ ir „Ukinįko“ korespondentas (gerai, kad tik tiek!) liepos 29 d. jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Valerijos Kraševskienės prašymas I. Semionovui sergantį V. Kudirką išleisti iš kalėjimo. Šiame rašte ji teigia esanti V. Kudirkos sužadėtinė ir todėl žino, „kad jis serga džiova (tekste pabraukta) ir jam būtinas grynas oras“. 1895 m. liepos 21 d. LVIA
Valerijos Kraševskienės prašymas I. Semionovui sergantį V. Kudirką išleisti iš kalėjimo. Šiame rašte ji teigia esanti V. Kudirkos sužadėtinė ir todėl žino, „kad jis serga džiova (tekste pabraukta) ir jam būtinas grynas oras“. 1895 m. liepos 21 d. LVIA

Byloje pavardės ir adresai daugybės asmenų, gyvenusių ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Paryžiuje, Švedijoje, Rusijoje, Amerikoje. Viskas buvo tvarkingai sudėliota ir šakiečio Jono Ciglerio išversta į rusų kalbą. Prie asmenų pridėti paaiškinimai, pvz., šeduviškis Tinteris – „geras lietuviškas pasakotojas“. Valdžia žinojo daug: Jono Šliūpo adresą Amerikoje, Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus – Rygoje ir Mintaujoje, Silvestro Baltramaičio –­ Sankt Peterburge, Maurikijaus Stankevičiaus – Krokuvoje, Viliaus Bruožio –­ Tilžėje ir kt. Žinota apie Daukantą ir jo rankraščių saugotoją. Visas „nusikaltėlių“ pasaulis kaip ant delno. Toks „atradimas“ galėjo plačiai nuskambėti. Tačiau atrodo, kad vietos pareigūnai patys pabūgo, todėl buvo suinteresuoti šios bylos neviešinti, o apsiriboti tik aiškiausiais kaltinimų punktais. Tai patvirtina ir gydytojo Jono Staugaičio, užėmusio V. Kudirkos darbo vietą ir būstą Šakiuose, atsiminimai. Jis teigia, jog priežastimi buvusi Liepojos žandarų viršininko pastangos nustatyti „priešvalstybišką veiklą“ Sosnovskio vadovaujamoje Marijampolės ir Naumiesčio žandarų valdyboje. Ši byla ypatinga dar ir tuo, kad ji, gal vienintelė iš Vilniaus teismo rūmų prokuroro įstaigos bylų per Pirmąjį pasaulinį karą nežinia kaip ir kieno buvo išparceliuota. Dalis lietuviškų dokumentų pateko į Lietuvių mokslo draugijos biblioteką, kurios palikimas perėjo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) žinion, nenurodant pirminės saugojimo vietos ir radimo aplinkybių. Juozas Lebionka ir kiti tyrinėtojai kai kuriuos šios bylos laiškus paskelbė kaip atskirus dokumentus, reikšmingus vienam ar kitam asmeniui, jų nesusiedami su minėtu tardymu. O ir pati byla skelbta po gabaliuką: Domo Butėno – 1963, Vytauto Merkio – 1984, Algimanto Katiliaus –­ 2006 metais. Dalis rusiškų dokumentų iki šiol nepublikuoti. Tas išbarstymas, be abejo, papildė daugelio žmonių (Jono Jablonskio, Martyno Jankaus ir kt.) biografijas, tačiau neperteikė spaudos darbuotojų ir platintojų tarpusavio ryšių, lietuvių inteligentų tinklo ir bend­ravimo. O čia, kaip reta kur, – visas regionas.

V. Kudirka buvo suimtas Plokščiuose Petro ir Zofijos Kriaučiūnų namuose 1895 m. liepos 13 d. ir įkalintas Kalvarijos kalėjime. Jo nuomojamame bute Šakiuose rasti dokumentai buvo verčiami į rusų kalbą. Iš 90 laiškų buvo atrinkti tik aštuoni (reikia manyti, kad Kudirkos orkestre Šakiuose grojęs vertėjas, buvęs Šakių mokytojas J. Cigleris buvo protingas) ir priskirti prie įkalčių. Didesnės dalies laiškų likimas nežinomas, byloje jų nėra. Pats Kudirka įrodinėjo, kad skaitė tik iš asmeninio smalsumo, lietuviškos spaudos neplatino, lietuvių literatūra domėjęsis tik moksliniais tikslais. Tuo pat metu patys pareigūnai rūpinosi Kudirkos, nepagydomo džiovininko (o džiovos anuomet visi bijojo) paleidimu iš kalėjimo, kur jis galėjęs užkrėsti kitus suimtuosius. Tačiau reikėjo tarpininko. Ir jis atsirado –­ Valerija Kraševskienė. Liepos 21 d. ji parašė prašymą jau minėtam Semionovui, kad sunkiai sergantį ligonį iš kalėjimo paleistų. Ji dėstė, kad Kalvarijos kalėjimo kalinį V. Kudirką „ji, jo sužadėtinė, žino. Jis serga džiova ir jo gydymui būtinai reikalingas grynas oras. Dr. Kudirka iki arešto grįžo iš Sevastopolio, kur gydėsi, tai drįstu prašyti, Jūsų, Aukštoji Kilnybe, pagreitinti Jūsų vadovaujamą tardymą (...) – išleisti minimą Kudirką iš kalėjimo, asmeniškai laiduojant atsakingam asmeniui. Tikiuosi, kad Jūsų Kilnybė nepakeis įkalinimo karstu vienam žmogui, o kitam – visišką sunaikinimą“.

Reikia manyti, kad ji, Šakių notaro duktė, ir buvo tas „atsakingas asmuo“. Suvalkų ir Kauno gubernijos žandarų valdybų viršininkai sutarė, kad dėl beviltiškos sveikatos būklės V. Kudirką reikia išleisti iš kalėjimo. Liepos 24 d. Valerijos prašymas pasiekė I. Semionovo būstinę Šiauliuose ir liepos 27 d. V. Kudirka paleistas. Žinoma, kad tuo metu jis jau gyveno pas „sužadėtinę“ Naumiestyje. Situacija tikrai buvo „rožinė“. Po apklausos, nepaskelbus bylos nutarties, jis buvo išleistas žiemoti... į Jaltą.

Ar Valerija buvo jo sužadėtinė? Niekada to nesužinosime, tačiau šis laiškas ir apsigyvenimas viename name liudija artimus santykius. Bet V. Kudirka, išdidus, kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų, negalėjo būti išlaikytinis, o pats išlaikyti šeimos nebūtų pajėgęs. Jis, gydytojas, žinojo, kad nepasveiks. Kad norėjo artumo ir galbūt šeimos, mylėjo vaikus, rodo jo 1896 m. laiškai Valerijos dukrelei Marijai: „Ar visuomet, Maniuse, tavo katino nosis apdraskyta? O lėlė ar mandagi? Pilkis turbūt jau didelis šuo“, – rašė jai iš Sevastopolio. Daugelis atsiminimų autorių prisimena Maniusės žodžius, kad pasveikęs Kudirka ves mamą.

V. Kudirkos kaltinimo pagrindas bu­vo ne straipsnių rašymas, o biblioteka su lietuviškais leidiniais. Nustačius, jog „iš kvotos nematyti, kad paties Kudirkos veikla būtų nusikalstamo pobūdžio“, teisingumo ministras, savo nuomonę suderinęs su vidaus reikalų ministru, pritaikė caro vainikavimo proga 1896 m. gegužės 14 d. išleistą manifestą ir Kudirkos nenubaudė. Spalio 12 d. jam buvo oficialiai pranešta, kad byla baigta ir policijos priežiūra nutraukta. Tačiau, kaip žinome, jis buvo ir toliau sekamas.

Geltonos rožės

Sužinojusi apie sumanymą pastatyti Vincui Kudirkai antkapinį paminklą, V. Kraševskienė parašė Kaziui Griniui du laiškus. Jie be datų, tačiau aišku, kad rašyti iki 1902 m. rudens. Viename jų, ankstesniame, ji teigia, jog kelias dienas prieš mirtį V. Kudirka nupiešė savo kapo paminklą – didelį juodą akmenį su portretu. Šalia turėjusios augti geltonos rožės, kurias jis labai mėgo. („Paglobok, Maniuse, geltonąją rožę, o už tą globą turėsi teisę gauti išsprogusį tos rožės žiedą, kada tik norėsi ar jo Tau prireiks“, – prašė Maniusės 1895 m. gegužės 22 d.) Valerija rašė, kad jos pasodintas rožes ant Kudirkos kapo iškasė ir pavogė, ir ji nebegali nustatyti jo kapo vietos. „Jei padarysite metalinę tvorelę, prašau palikite vietos, kad galėčiau pasodinti tas rožes. Kad apie tas geltonas rožes nepamirščiau, tai jis nupiešė rožę ir davė Manei saugoti; jei aš mirsiu, ji atsimins šį prašymą.“

Kitame laiške ji klausia K. Griniaus, ar rengiamasi statyti paminklą V. Kudirkai? Ji teigia, kad „juodo švediško granito paminklas būtų didingas ir amžinas“. Mačiusi tokį Varšuvoje ir tokį statanti savo tėvui, jis kainuosiantis 300 rublių. Granitinių plokščių mačiusi Kaune už 75 rublius, o su aptvėrimu už 115 rublių. Jei paminklas būtų pastatytas, tai ji būtų pasirengusi viskam ir prižiūrėtų kapą. „Prašau Daktarą nepamiršti mano prašymo – kad bet kokiame pastatytame paminkle būtų vietos jo portretui.“ Ir vėl mini jo mylimas geltonas rožes.

Matyt, dėl paminklo buvo diskusijų.

Teigiama, kad V. Kudirkos pamink­las buvo nupirktas iš Tridulios Vilniuje ir 1902 m. spalio 14 d. pastatytas Meištų kapinėse. Tai liudija ir Jurgis Šaulys savo atsiminimuose, paskelbtuose 1953 m. Brukline leistame žurnale „Varpas“ (Nr. 1). Prieš pastatant paminklą, reikėjo atkasti kapą ir įsitikinti, kad jame yra V. Kudirkos palaikai. Paminklą Vilniuje nupirkęs veterinarijos gydytojas Elijošius Nonevičius, o į Naumiestį atgabenęs Povilas Gaidelionis. Tačiau yra ir kitokių duomenų.

Iš dokumentų žinoma, kad Vilniaus Užupyje, ant Žvyro kalno (šalia Bernardinų kapinių), 1902 m. namą turėjo paminklų meistras Josifas Tridulia, šiam verslui samdęs ir darbininkus. Vadinasi, buvo paminklų dirbtuvė, kurioje buvo galima užsakyti ar nusipirkti jau pagamintus paminklus. J. Tridulios pavardė neminima tarp žinomų antkapinių paminklų meistrų, jo inicialų ant pamink­lų taip pat nerasime. Tačiau senosiose Vilniaus kapinėse (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo) yra daug gana panašių nulaužto medžio kamieną simbolizuojančių akmeninių pamink­lų. V. Kudirkos nuo jų kiek skiriasi, labiau pabrėžtos galingos ir išsišakojusios nukirsto medžio šaknys, bet stilius tas pats.

Paminklo V. Kudirkai eskizas. Dail. Škleris. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius
Paminklo V. Kudirkai eskizas. Dail. Škleris. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius

Ne vienoje J. Šaulio biografijoje rašoma, kad jis kartu su savo bendraminčiais sukūrė antkapinį paminklą V. Kudirkai. Tačiau šio fakto J. Šaulys nemini nei atsiminimuose, nei savo dienoraščiuose. Tačiau projektas buvo. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomas nepastatyto paminklo V. Kudirkai projekto eskizas. Tai pustrečios aršinos (1 m 78 cm) aukščio paminklas su tradiciškai viršuje įkomponuotu kryžiumi. Jo pagrindinę dalį, ant postamento, sudaro portretas, apjuostas lauro šakele su apačioje padėta plunksna ir popieriaus lapais. Eskizo viršuje yra užrašas juodu rašalu: „Paminklo V. Kudirkai projektas, tam tikros komisijos nepriimtas“. Ir parašas – K. Grinius. Apačioje – prierašas pieštuku „Projektas paminklo Drui V. Kudirkai. Komisijos nepriimta“ ir inicialai K. G. Kairėje –­ užrašas pieštuku „Projektas, darytas dailininko Šklerio (dabar Liepojaus gimn. Mokytojaus)“. Ir data: 1912 m. Šalia – 13, VII. 9, dar kažkas, ir parašas – J. Šaulys. Apačioje juodu rašalu: „Iš L. Mokslo Draugijos Knygyno Vilniuje.“ Parašai juodu rašalu rašyti viena ranka, pieštuku – kita. Žinant paminklo pastatymo laiką, galima manyti, kad nurodyti 1912 m. reiškia jo perdavimo minėtam knygynui datą. Literatūroje ir atsiminimuose minimas komitetas, sudarytas iš K. Griniaus, Jono Vileišio ir J. Šaulio, rinkęs aukas ir pas Tridulią užsakęs paminklą. Tačiau niekur nerašoma, kad jis dirbo ir pastačius paminką, tai yra po 1902 metų. Periodikoje yra nuomonių V. Kudirkai statyti kitą paminką, bet šaltiniuose apie tokią veiklą jokių duomenų nepateikta. Tikra tai, kad šio, tikėtina pirmo ir vienintelio V. Kudirkos antkapinio pamink­lo eskizo projektą sukūrė ne J. Šaulys, o mokytojas Škleris. Todėl J. Šaulys jo ir nemini. Sprendžiant iš šio paminklo projekto, jis galėjo būti monumentalesnis ir labiau artimas tam, kurį buvo nusipiešęs V. Kudirka. Jo pagrindinis akcentas, kaip jau minėta, –­ portretas, kaip ir buvo prašiusi Valerija.

Juozo Gabrio laiškai Kaziui Griniui

„Literatūroje ir mene“ (2015, Nr. 10–11) jau buvo rašyta apie 1909 m. Paryžiuje rengtus pirmuosius V. Kudirkos „Raštus“ ir Juozą Gabrį (Paršaitį). Ant „Raštų“ yra 1909 m. leidimo data, ji nurodoma visuose leidiniuose. Šią datą paneigia Alberto Geručio archyvo dokumentai, saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Minėtame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne saugomi du J. Gabrio laiškai K. Griniui. 1909 m. kovo 18 d. J. Gabrys kreipiasi į jį „kaipo į vieną artimiausių V. Kudirkos draugų“ ir prašo pateikti žinias, reikalingas V. Kudirkos biografijai: apie jo tėvus, mokslus, Seinų kunigų seminariją ir kt. Norėjo žinoti apie bendravimą su sodiečiais, kunigais, valdininkais, „ponais“ ir su V. Kraševskiene. „Ar negalėtumėt nurodyti man prie ko turėčiau kreiptis, norėdamas gauti V. K-kos kapo fotografiją. Be to rasi galėtumėte man nurašyti p. V. Krašiauskienės adresą, idant galėčiau prie jos kreiptis, prašydamas kelių išaiškinimų.“ Ir dar prašė: „Be abejonės butu labai svarbu, jeigu malonėtumėt nupiešti be to platesnę savo pažvalgą ant velionio jubilijato.“
Laiškas patvirtina, kad V. Kudirkos „Raštai“ skirti jo mirties dešimtmečiui, todėl leidinyje ir nurodyti 1909 leidimo metai.

Duomenis J. Gabrys gavo. 1910 m. gegužės 22 d. iš Paryžiaus jis vėl rašo K. Griniui. Perteikiame visą laišką, dar kartą patvirtinantį knygos išleidimo datą ir kai kuriuos knygos rengimo momentus. Laiškas skelbiamas pirmą kartą.

Gerbiamasai, gražinu Jums medegą V. K-kos biografijai, tardamas „ačiu“ Jums ir L. M. Dr. [Lietuvių mokslo draugijai].

V. Kudirkos raštai jau pagaliaus užbaigti. Įsakiau spaustuvei pasiųsti / ekz. / 10 [neįskaitoma, – V. G.] / Jums, kitą L. M. Dr., bet nežinia, ar cenzūra leis.

Podraug su kitais rankraščiais siunčiu „Atsiminimus“ (Воспоминания) Maila Mikkola (Talvio), – aukauju tą rankraštį L. M. Dr. knygynui.

Taip mano atsiliepimo ant „senių“ užmėtinėjimų“ mums „Jauniesiems“ ir nepatalpinot, nors aš, anot jų, ir labai buvau užsispyręs. Gaila, aš maniau turįs tiesą, daugiau, priedermę taip atsiliepti... Jūs gi man uždarėte burną.

Priimkite, Gerbiamasai, nuoširdų draugišką pasveikinimą. J. Gabrys

Tikėtina, V. Gabrys gavo reikalingus duomenis ir iš Valerijos. Savo laiške Griniui Valerija mini nuotraukas. Galima būtų aptarti ir kitų asmenų laiškus K. Griniui, paskelbti dėl įvairių priežasčių nepublikuotus atsiminimus, V. Kudirkai skirtus eilėraščius (o jų atsiradimo aplinkybės dažnai yra gana įdomios), ir dar daug ką... Visa tai sudėjus, manau, geriau ir vaizdžiau suprastume ilgą ir sudėtingą tautos ėjimą nūdienos link. Mūsų pačių link.

Komentarai  

 
+4 #1 Edita 2015-11-19 11:45
Labai vertingas straipsnis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai