* * *
Krūtinėj manoj visada tu gyva,
Iš tolių toliausių grįšiu aš pas tave.
Nušvis vėl klėtelė nuo bučinių kaitrių, –
Tik lauk tu manęs ir vėjo iš vakarų.

 

* * *
Meilė staigi ir sunki kaip liga,
Kas dar nesirgo, tas nesupras.
Mylinčiam jo išrinktoji, dievaž,
Gražesnė už žemės visas aušras.

 

* * *
Ko virpa pečiai, ko svyra galva, ko liūdi –
Lyg lelijų žiedai balti, liūčių užplakti?
Tu ašaroj mano spindėsi, kol tvinksi širdis gyva.
Tik tave aš miniu, tik tave – ko liūdi?

 

* * *
O Dieve, iš kur man žinoti išvis,
Kad sodai pagels, kad gėlės nuvys?
Iš kur man žinot, suvarpytam skausmų dygių:
Ne ašaros – kraujas lašės iš mano akių.

 

* * *
Aš – belaisvis, o mano tėvynė – toli.
Kur suka šis kelias ir sutema nebyli?
Jeigu mane kas išves per užtvaras akmenines,
Reiškia – Aukščiausias tikrai pagailėjo manęs.

 

* * *
Girele žalioji, lenkiamės tau žemai,
Tai sergsti tu mus, tai tu mus glaudi.
Kai priešą pakirsim, atgis vėl gimtieji namai, –
Šlamėsi ir oši kasdien tu mūsų širdy.

 

* * *
O pavasario kvapsni! O žiede saldus!
Argi slėptųs mirtis už ąžuolo žalio?
Išvysim užplūdusius priešus piktus, –
Ir brolių šalis Lietuva lengvai atsidus...

 

Raseinių r., 1949 m. rugpjūtis

 

Pažodinį vertimą iš azerbaidžaniečių kalbos parengė Mahiras Gamzajevas. Vertė Alfonsas Bukontas

Andrius Erminas. Objektas iš parodos „Ribos“
Andrius Erminas. Objektas iš parodos „Ribos“