Adam Marek. Viesulų medžiotojai

Nuotrauka iš completelynovel.com
Nuotrauka iš completelynovel.com

Adamas Marekas – šiuolaikinis britų rašytojas, daugelio premijų laureatas, jo darbai įtraukti į geriausių Didžiosios Britanijos autorių apsakymų antologijas 2011 ir 2013 metais („The Best British Short Stories“, „The Penguin Book of the British Short Story“). Pirmą kūrinį, apsakymų rinkinį „Instrukcija, kaip nuryti“ („Instruction Manual for Swallowing“, leidykla „Comma Press“), išleido 2007 m., o dar po penkerių metų pasirodė antras apsakymų rinkinys „Akmensvaidys“ („The Stone Thrower“, leidykla „Comma Press“). Mareko kūriniuose realybė ir kasdienybė pinasi su fantastika, vaizduojami kvapą gniaužiantys pasauliai. Daugiau informacijos www.adammarek.co.uk.

„Viesulų medžiotojai“ („The Stormchasers“) yra iš antro apsakymų rinkinio „Akmensvaidys“. Jame, kaip ir kituose šio rinkinio apsakymuose, aptariama tėvystė ir tėvų noras apsaugoti vaiką – autoriaus žodžiais, „dalelę savęs, kuri yra pati gležniausia, jautriausia ir giliausia, nebe vidinė, o tokia pažeidžiama viso, kas šiame pasaulyje blogiausia“.

 

Šiandien baisiai vėjuota. Mano sūnus Džeikis ir aš žiūrim pro langą į vienas kitam besilankstančius Leilando kiparisus ir patijumi tarsi burines valtis blaškomas sraiges.
Po kokių penkiolikos minučių Džeikis pareiškia:
– Aš bijau.
– Ko? – klausiu.
– Tornadų.
– Klausyk, – sakau, – iki mūsų neateis joks tornadas. Net jei tuoj pat sėstume į mašiną ir kiaurą dieną suktume ratus kaip viesulų medžiotojai iš televizijos, tornado nepamatytume, nebent mums pasisektų, labai pasisektų.
– O jei vis dėlto pamatytume – kas būtų tada?
Mums už nugarų suūžia. Abu atsigręžiam į židinį. Vėjas groja kaminu tarsi fleita.
– Jei mums labai pasisektų ir mes išties pamatytume tornadą, – dėstau, –­ tai tik silpnutį. Anglijoj stiprių nebūna.
– F keturis? – klausia. Nuo pat kūdikystės jis žiūri su manim dokumentinius filmus apie tornadus. Tarp šešiamečių jis – ekspertas.
– Baik juokus, – šypteliu. – F du ir tai tik geriausiu atveju.
– Tokio užtektų, kad įsiurbtų žmogų?
Jis aiškiai įsivaizduoja tornadą kaip šiaudelį dangaus burnoj.
– Ne-e, – sakau. – Toks numestų porą plytų nuo stogo, nuverstų keletą vazonų ir sudaužytų į šipulius kokį šiltnamį.
– O jei vis dėlto... – numykia.
Jis manimi nepatikės, jei liks sėdėti namuose, vėjui kaip vaiduokliui stūgaujant už mūsų sienų.
– Persirenk, – paraginu. – Įrodysiu tau, kad nėra ko bijoti.

*
Kol Džeikis ieškosi batų, į medžiaginį maišelį vynioju mums pietus: sau –­ sumuštinius su vištienos kepenėlių paštetu ir obuoliene bei termosą „Earl Grey“ arbatos; Džeikiui –­ sumuštinius su tepamu sūreliu, mažą tviksą ir du pakelius obuolių sulčių.
– Pasiruošęs? – klausiu jam nulipus laiptais žemyn.
Užsimaukšlino ryškiai geltoną ziuidvestę ir apsivilko lietpaltį, į kurį pagaliau įaugo. Abu daiktus nupirkau dar jam negimus, kai dar gyveno tik mano vaizduotėj.
– Aha, – sako.
– Nepamirškim atsisveikinti su mamyte, – primenu.
Mudu užsėlinam laiptais, dirstelim pro miegamojo duris. Mamytė vis dar lovoj. Ji užsigesinus šviesą. Vakar ligoninėj odontologas išlupo jai keturis protinius dantis. Ji pragulėjo lovoj visą dieną, daugiausia nebyli.
– Kur išsiruošėt? – suinkščia. Net iš balso jai liejasi skausmas.
– Važiuojam medžioti tornadų, – paaiškina Džeikis.
– Ilgai neužtruksim, – priduriu. –­ Gal tau ką parvežti?
– Ne.
– Ar gerai jautiesi? – teiraujasi Džeikis.
Ji pakiša galvą po antklode.
– Eikit sau, – veja.

*
Mes važiuojame.
– Argi ne puiku būti lauke! – šūkteliu. – Jau užmatei kokį tornadą?
Džeikis apsidairo aplinkui. Nieko nesako.
Važiuoju lėtai, nes ant vingiuotų, gyvatvorėmis atitvertų kelių prikritę šakų. Gyvename laukuose, vienišam namely. Vasarą iš aukštai mūsų sklypas –­ tamsiai žalias trikampis skaisčiai geltonos rapsų jūros vidury. Esu matęs jį iš viršaus, skrisdamas skraidykle. Mano daryta nuotrauka kabo mūsų tualete. Spoksau į ją kassyk šlapindamasis.
– Tai kur važiuojam? – klausiu. –­ Jei būtume tikri viesulų medžiotojai, Džeiki, tornado epicentro ieškotume su doplerio radaru ir nešiojamuoju kompiuteriu.
– O mes ir esam tikri viesulų medžiotojai, – atkerta jis.
Atidžiai seku kelią, bet akies kampučiu matau Džeikio patemptas lūpytes.
– Tavo tiesa, – pasitaisau. – Tačiau doplerio neturim, todėl mums teks pasikliauti savo instinktais. Gerai įsižiūrėk į dangų ir pasakyk man, kur, tavo manymu, smogs tornadai.
Džeikis spaudžia mygtuką, kol langas nusileidžia iki pat apačios. Iškiša galvą į lauką. Pristabdau mašiną ir pasitraukiu į kelio vidurį, kad Džeikio neužgautų styrančios, sodininko nenugenėtos šakos. Važiuoju ganėtinai lėtai, kad galėčiau stebėti Džeikį. Jis tyrinėja dangų, abiem rankom įsikibęs į mašinos dureles. Vėjas taršo į visas puses jo pasišiaušusius plaukus. Jie kukurūzų geltonumo kaip mano. Jo mamytės plaukai veik juodi. „Šiuos jis irgi paveldėjo ne iš manęs, o iš tavęs“, – ji mėgsta prikišti.
– Tenai, – Džeikis rodo į šiaurės rytus.

*
Mums išvažiavus į greitkelį, mašina pasidaro sunkiai suvaldoma. Gaunam nuo vėjo į kairįjį šoną. Lango valytuvai skęsta lietuje. Bet mums mašinoje jauku. Esame tarsi galva po kapišonu. Leidžiu Džeikiui nustatyti radijo stotį. Jis atsuka popmuziką. Uždainuoja kartu.
– Iš kur žinai visų šių dainų žodžius? –­ stebiuosi.
– Šios stoties klausosi mamytė, – paaiškina jis.
Lengvosios muzikos aš nemėgstu, bet man patinka, kai Džeikis dainuoja.

*
Po dvidešimties minučių priešais horizonte išvystame gelsvą dėmelę. Lietus rimsta. Mašinos kitoje greitkelio pusėje važiuoja į mus išjungtomis lempomis. Vilkstinė įjungtų žibintų švyti per galinio vaizdo veidrodėlį juodo kaip anglis dangaus fone.
– Mums reiktų apsisukti, – sakau.
– Ne. Važiuojam teisingai, – nesutinka Džeikis.
– Ar esi tuo tikras?
– Aha.

*
Pasiekiam saulę. Aplink mus garuoja šlapias asfaltas.
– Ar esi tikras, kad važiuojame į tornadų pusę, Džeiki?
– Ne.
– Tai apsisukam?
Rodos, lyg būtume atkeliavę iš pačios pasaulio pabaigos. Debesų paklodę krečia baisingi šviesų efektai.
– Gerai, – nusileidžia Džeikis.
Išvažiuoju iš greitkelio ir trissyk apsuku žiedu – taip išdykaujame, kai mašinoje nebūna mamytės. Džeikis krykštauja, gamtos dėsnių prikabintas prie durelių.

Atgal grįžtame tuo pačiu keliu, tik šįsyk viršiju greitį, nes viesulas sprunka nuo mūsų. Pietaujame važiuodami, pasidėję maistą sau ant kelių.
– Kodėl taip nekantrauji pamatyti tornadą, jei jo bijai? –­ klausiu.
Džeikis gūžteli, išsiurbdamas obuolių sultis. Jos kliuksi pakelio dugne.
– Na, sakiau tau, kad jų nepamatysim, būtų reikėję, kad labai sektųsi. Viesulų medžiotojai, jų ieškodami, nuvažiuoja tūkstančius kilometrų – kartais važinėja šitaip savaitėmis.
– O mes kiek nuvažiavome?
– Kokius 130 kilometrų. Tai sukam namo? Mamytė jau tikriausiai nerimauja, kur prapuolėme.
– Gerai, – sutinka jis.

*
Saulė seka mums iš paskos. Palydime ją iki pat priekinių vartų. Džeikis rieškutėmis semia lapus, kurių priversta priešais mūsų verandą, ir meta juos ant žemės. Prieš išlipdamas surenku Džeikio pietų likučius į medžiaginį maišelį. Atidarau laukujes duris, ir abu suvirstam į vidų.
– Mes namie! – šūkteliu, valydamasis batus.
Jokio atsako.
Pirštų galais užlipu į viršų. Mūsų lo­va tuščia.
– Tėti! – suklykia Džeikis.
Puolu į apačią.
Staliukas svetainėje nuvirtęs šonu į sieną. Viena jo kojelė nulaužta. Televizorius guli ant kilimo ekranu į apačią. Ant židinio atbrailos nieko nėra. Visos nuotraukos, kankorėžiai ir atostogų suvenyrai pasklidę ant žemės. Vienas kitas sudužęs ant pilkšvų plytelių priešais židinio groteles. Paveikslai ant sienų visi pakrypę. Džeikio žaislai išversti iš dėžės.
O ant žemės, pačiam šios netvarkos vidury, rankomis apsivijusi kojas ir nunarinusi galvą ant kelių, gūžiasi mamytė. Jos krumpliai kruvini.
Džeikis žengteli jos link. Ranka jį sulaikau.
– Neik. Čia pilną stiklų, – sakau. –­ Mamyte, tau viskas gerai? Ar matei jį? Ar matei tornadą? Matei, kaip jis smogė?
Jokio atsako. Jokio krustelėjimo.
Tik mudu su ja žinom, kad toji istorija apie odontologą buvo baisi melagystė.

 

Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

 

Adam Marek. „The Stone Thrower“. – Great Britain: Comma Press, 2012.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-11-13_nr._3543_2015-11-13_nr._3543_virselis.jpg

2015-11-13 nr. 3543

|
„Mise-en“
Viršeliai


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai