Emilija Visockaitė. Milžinų paunksmėje

Lapkričio 12 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko konferencija „Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji“

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 Paradoksą pastebėjo ir pats Mindaugas Kviet­kauskas: Instituto direktorius atidaro konferenciją apie neinstitucinius, neakademinius, nekanoninius asmenis ir temas. Šį dvilypumą jaučiau visą renginį, turbūt labiausiai dėl to, kad iš LLTI nesitikėjau nei tokios temos, nei tokios įdomios konferencijos. Literatūros kanono taisykles diktuojanti institucija atsigręžė į tai, ką galbūt pati neretai pamiršta. Be paliovos dejuodami dėl nesamo lietuvių „didžiojo pasakojimo“ ar „tautos epo“, iš atminties visai išstūmėm „mažąsias istorijas“. Šlovindami savo negausius herojus, bijom pažvelgti ne tik į jų „neherojiškąsias“ asmenybės puses, bet ir į tuos, kurie liko didžiųjų šešėlyje.

Ši unikali konferencija ir buvo skirta šešėliui: veltėdžiams, girtuokliams, savižudžiams, savamoksliams, tiems, kuriems irgi sekėsi, tik, anot Brodskio, priešinga linkme. Dalia Satkauskytė pristatė mažiausiai žinomą žemininką – Juozą Kėkštą (lapkričio 19 d. – šimtosios jo gimimo metinės). Pas mus jis papras­tai minimas tik už nuopelnus „Literatūros lankų“ leidybai, nežinant (neakcentuojant – galbūt dėl dalinio priklausymo Lenkijos kultūrai?) jo revoliucinės jaunystės (daugiau – E. Malažinskaitės straipsnyje šiame LM numeryje). Kėkšto poezijoje pranešėja išskyrė krikščioniškojo romantizmo, avangardizmo, be­namystės ir žemininkų pasaulėjautų elementus, taip pat – artimumą vėliau kūrusiam Mackui.

Ramutė Rachlevičiūtė pasakojo apie fatališką vyrą, Panevėžio bitlą, antiintelektualą Stasį Petrauską (1950–2010). Labiausiai išgarsėjęs kaip Stasio Eidrigevičiaus paveikslų klastotojas, Petrauskas kratėsi savamokslio tapytojo, liaudies menininko etikečių ir tapė įspūdingus anachronistinius, neorenesansinius portretus, kūrė skulptūras ir erotinius piešinėlius („bliuznijimus“, anot K. Sajos). Daug užsakymų jam parūpino tėvas Stanislovas. Ir Petrausko kūryba, ir asmenybė – kupini prieštaravimų (grožis / atgrasumas, religingumas / ištvirkimas). Prisiminimus apie jį ruošiasi išleisti filosofė Pille Veljataga.

Elena Baliutytė dėmesį sutelkė į 7 dešimtmetį ir rašytojų A. Pakalnio, K. Kubilinsko ir K. Maruko korespondenciją su šlovės apogėjų pasiekusiu E. Mieželaičiu, tuometiniu Rašytojų sąjungos pirmininku. Iš šios „raudonosios bohemos“ trijulės išskirtini Pakalnio ironiškai anarchistiniai laiškai, pradedami kreipiniu „Mielas Edzka“. Juose dažniausiai prašoma įvairių paslaugų ir žadama nebegerti („dėl gėrimo nebijok, tą linksmybių bonką užkimšau ilgesniam laikui“).

Kęstutis Nastopka apžvelgė trumpą biržiečio poeto Vaidoto Spudo (1935–1961) gyvenimą ir kūrybą – tris po mirties išėjusius rinkinius (naujausias –­ šiemet). Brandžiausi jo eilėraščiai parašyti susirgus kraujo vėžiu. Aušros Martišiūtės pranešime taip pat įsiminė ankstyva poeto Arvydo Ambraso mirtis. Jis ir R. Midvikis Dailės institute, Koridoriaus teatre, pastatė keturis anšlaginius spektaklius –­ tris pagal savo pjeses, vieną pagal Becketto „Vaidinimą be žodžių“. Iš pasakojimo ir nuotraukų net nepagalvotum, kad visa tai vyko 7 dešimtmetyje. Pavyzdžiui, per visą spektaklį „Maratonas“ aktorius kalba bėgdamas (plg. „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ su minamais dviračiais). Ambrasas, kūręs ir dainas roko grupei „Raganiai“, nuo ligos mirė 1970-aisiais, sulaukęs 22-ejų. Midvikis, Nacionalinės premijos laureatas, sukūręs paminklą Mindaugui Vilniuje, mirė šių metų birželį.

Algis Kalėda aptarė poeziją, nesibrovusią į literatūros mainstreamą, vagabundišką, jeseninišką laikyseną, išskirdamas Algirdo Verbos (1941–2000) egzistencinį pesimizmą. Šio poeto kūryboje metamas iššūkis gyvenimui, drastiškai, su „nuskriaustojo epatažu“ kalbama apie mirtį („ekskrementai mano sakramentai“). Danguolė Šakavičiūtė pristatė prozininką, scenaristą (filmai „Kanonada“, „Senis ir žemė“ ir kt.) Vytautą Rimkevičių (1930–1991) –­ dar vieną neišsipildžiusį, nors itin produktyvų rašytoją.

Mykolas Sauka. „Portretai“, 2014
Mykolas Sauka. „Portretai“, 2014

Jūratės Sprindytės pranešime iš draugų ketvertuko – A. Bučio, S. Šaltenio, B. Vilimaitės ir L. Jacinevičiaus –­ išskirtas būtent pastarasis, dabar visai išnykęs iš literatūros lauko. Visi jie gimę Antrojo pasaulinio karo metais, išsilavinusiose šeimose, visi šią savo inteligentišką kilmę vėliau pabrėžė. Jacinevičiui daug davė darbininko patirtis, prozoje vaizduojama nerimastinga, kūrybiška kasdienybė, kentėtojai be perspektyvos. Literatūrologė išskyrė jo groteskinę apysaką „Keičiu gyvenimo būdą“, novelę „Debesų garbanos“.

Gintarė Bernotienė pasakojo apie dai­lininką ir poetą Antaną Martinaitį (1939–1986). Kūręs „į stalčių“, antimiesčionis, likęs svetimas intelektualams, kurie „atsainiai žiūri į sermėgą“. Rašė kaip norėjo, jo beveik niekas nespausdino, nors įvertino ir Vaičiūnaitė, ir Mieželaitis. Kūryboje skleidžiasi krikščionybės ir panteizmo, kultūros ir gamtos brikoliažas, liaudies meno įtaka.

Rimantas Skeivys prisiminė 1964-ųjų lituanistų laidą, studijų draugus M. Martinaitį ir Daną Kairį (1938–2013). Šis „nepriklausomas tylenis“, lyrikas, poetas iš prigimties, laisvai kūręs ekspromtu, po studijų grįžo į Rokiškio rajoną, kur dirbo lietuvių kalbos mokytoju. Jo pirmas rinkinys pasirodė tik 1997-aisiais. Vilija Janušauskienė apžvelgė Vaidoto Daunio, savo laiko dorovinio idealo, ir kitų „tyliųjų“ laipsnišką išstūmimą iš mokyklinių literatūros programų.

Tarp autsaiderių vyrų Donata Mitaitė įterpė ir vieną moterį – Danutę Pau­lauskaitę, ypač tragiško likimo poetę, užsikalusią duris ir langus nuo žmonių, atsisakiusią pagalbos ir 2002 m. mirusią iš bado savo namuose Skuode. 1980 m., pasirodžius jos debiutiniam rinkiniui „Gatvė vėjuotą dieną“, Paulauskaitė paminėjo vienintelę ir tam laikui netikėtą poetinę įtaką – Dylaną Thomą. Jos eilėraščiai griežti, lakoniški, kupini prieštaringų jausmų, nepakeliamo katastrofizmo ir košmaro poetikos.

Jau penkta diena po konferencijos ir vis dar apie ją galvoju. Apie tuos gražius vyrus iš rodytų nuotraukų, kurie labiau pagarsėjo kaip stikliuko kilnotojai nei kaip menininkai. Apie tai, kaip bohema koreliuoja su talentu (jie gėrė, nes liko trečiaeiliai, ar atvirkščiai). Galvoju apie jaunus mirusius, daug žadėjusius ir neišsipildžiusius ar visai nenorėjusius būti „didžiais menininkais“. Apie „27-erių klubą“, Kristaus amžiaus ribą ir sąmoningą savo likimo programavimą. Šešėlinės istorijos įkvepia ir pamoko ne mažiau nei retam pasiekiami išskirtiniai herojų žygiai.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai