Po konferencijos „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos – socialiniams pokyčiams 2015“, vykusios spalio 8–9 d. Vilniuje

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Skaitantieji knygas patiria daugiau: gyvena savo gyvenimą ir tą, apie kurį skaito knygoje, todėl įgyja daugiau patirties, jausmų, išgyvena daugiau gyvenimų.
Emili Teixidoris. „Skaitymas ir gyvenimas“

Prieš daugiau nei dešimt metų skaitymas ar, tiksliau, skaitymo skatinimas buvo savaiminis procesas, priklausantis tik nuo pačių žmonių sąmoningumo, nuo mokytojų ir bibliotekininkų entuziazmo, šeimos įpročių. Brendo probleminio diskurso apie skaitymą daigai. Per dešimtmetį Lietuvoje šiuo klausimu padaryta labai daug: 2005-aisiais atliktas pirmas išsamus tyrimas „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“; LR Vyriausybė patvirtino 2006–2011 m. skaitymo skatinimo programą; 2008-ieji paskelbti Skaitymo metais; pradėta akcija „Metų knygos rinkimai“, palaikoma nacionalinio transliuotojo; kasmet populiarėja tarptautinė Vilniaus knygų mugė; randasi privačių iniciatyvų, projektų, skatinančių ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų skaitymą.

2005 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad iš tiesų problemų turime labai daug: 35 proc. suaugusiųjų nurodė per pastarąjį pusmetį neperskaitę nė vienos knygos; o augantys vaikai skaito vis mažiau. Šis tyrimas tapo pirmuoju postūmiu valstybės mastu.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje Tomas Venclova teigė, kad visada buvo ir dabar yra apie 30 proc. žmonių, kurie neskaito knygų. Taigi, atrodo, kad ir ką darytume, niekas nepasikeis. Bet ar tikrai? Kokia būtų dabartinė padėtis, jeigu nieko nebūtume darę? Net neabejoju, kad gerokai prastesnė. Ir suaugusieji, ir vaikai skaitytų mažiau ne tik dėl to, kad tam būtų mažiau motyvacijos (2005-aisiais kaip pagrindinė motyvacija skaityti nurodytas akiračio plėtimas, dabar labiausiai akiratį plečia internetas), bet ir todėl, kad skaitymas turi labai stiprių konkurentų. Kita vertus, visai neseniai vienoje klasėje paklausiau vaikų apie knygos svarbą – jie šimtu procentų atsakė, jog knyga jiems yra labai svarbi, nors tikrai ne visi prisipažįsta nuolat knygas skaitantys.

Baiminamasi, kad popierinei knygai konkurenciją kelia įvairūs kiti skaitymo būdai. Bet ar tai svarbiausia? Technologijos nėra mūsų priešas. Labai dviprasmiškai pasitikta LRT inicijuota programėlė, leidžianti išmaniajame telefone klausytis garsių aktorių įskaitytų pasakų. Daugelis sakė, kad tikrasis tėvų santykis su vaiku mezgasi tik tada, kai tėvai patys skaito. Tačiau vienas kitam netrukdo. Vaikas atsirenka: išklausęs vieną pasaką, jis neabejotinai atsineš knygą, kad jam paskaitytų tėveliai. Svarbiausia, nepasakyti jam „ne“.

2015 m. pavasarį atliktas tyrimas ro­do, kad daugiausiai skaitanti amžiaus gru­pė yra 7–10 metų vaikai. Tik 4 proc. vaikų atsakė per pastarąjį pusmetį neperskaitę nė vienos knygos. Tarp 3–6 metų vaikų neperskaičiusių nė vienos knygos yra 24 proc., tarp 11–17 metų vaikų – 20 procentų. Tačiau liūdniausia padėtis yra vaikų iki dvejų metų: net 65 proc. tėvų pripažįsta neskaitantys savo mažamečiams.

Kokias išvadas galime daryti iš šių procentų? Pirma, skaitymas, skaitytojo ugdymas dažniausiai paliekamas darželiams ir mokykloms. Antra, paauglystėje skaitymui atsiranda konkurencija –­ telefonai, kompiuteriai, be to, vyresni vaikai daugiausia skaito knygas, kurios priklauso pagal mokyklinę programą. JAV leidyklos „Scholastic“ pernai atlikto tyrimo duomenimis, net 91 proc. vaikų mėgstamiausia knyga nurodo tą, kurią išsirenka patys, niekieno nerekomenduoti. Na, ir trečia, pati liūdniausia išvada – mes patys, tėvai, neskaitydami auginame neskaitančią kartą.

Jau minėto 2005 m. tyrimo išvadose teigiama, kad kuo daugiau šeimoje buvo skaitoma vaikui balsu, tuo aukštesni vėliau jo skaitymo apimties rodikliai. Pavyzdžiui, iš tų, kuriems buvo skaitoma kiekvieną dieną, 6–10 knygų per pusmetį perskaitė 21 proc. moks­leivių, 11–30 knygų – 8 proc.; iš tų, kuriems buvo skaitoma kelis kartus per mėnesį, 6–10 knygų – 9 proc., 11–30 knygų – 4 procentai. Beveik dvigubai daugiau neskaitančių tarp tų vaikų, kuriems tėvai skaitė garsiai tik kelis kartus per pusę metų, lyginant su tais, kuriems skaitė kiekvieną dieną.

Ir 2005-aisiais, ir 2015-aisiais viena pagrindinių neskaitymo priežasčių žmonės nurodo laiko stoką. Kita – pinigų stoka. Tačiau manyčiau, kad tikroji priežastis, kodėl su mažiausiais vaikais tėvai leidžia per mažai laiko, – jie tiesiog dažnai nežino apie skaitymo vaikams balsu naudą.

Vilmo Načeronio darbas iš VDA parodų salėje „Titanikas“ (iki gruodžio 5 d. veiksiančios parodos „Keliaujančios raidės ’15: RYT–VAKAR“, kurioje pristatomi grafinio-komunikacinio dizaino ir rašto meno darbai iš Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Graikijos, JAV, Kinijos, Izraelio ir kt. gyčio norvilo nuotrauka
Vilmo Načeronio darbas iš VDA parodų salėje „Titanikas“ (iki gruodžio 5 d. veiksiančios parodos „Keliaujančios raidės ’15: RYT–VAKAR“, kurioje pristatomi grafinio-komunikacinio dizaino ir rašto meno darbai iš Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Graikijos, JAV, Kinijos, Izraelio ir kt.  gyčio norvilo nuotrauka

Lietuvoje dar nėra išsamaus tyrimo, kaip skaitymas keičia vaiko brendimą ir gyvenimą. Iš kitų šalių tyrimų žinome, jog skaitančių vaikų mokslo pasiekimai yra geresni, jie žino daugiau žodžių, lengviau prisitaiko ir reiškia jausmus. Remdamasi minėtos JAV leidyklos atliktais tyrimais, 2014 m. JAV pediatrų akademija priėmė sprendimą rekomenduoti naujagimių gydytojams, kad su informacija apie maitinimo motinos pienu svarbą naujagimių mamoms būtų suteikta ir informacija apie skaitymo naudą.

Taigi, kaip valstybė sprendžia šią prob­lemą? Kokios programos skatina naujagimių tėvų įsitraukimą, ar skelbiami straipsniai, organizuojami seminarai, mokymai tėvams? Ar vis dėlto tėvai patys turi šią informaciją susirasti? Tokių temų sklaida neturėtų būti vien iniciatyvių žmonių ar visuomeninių organizacijų reikalas. Tai nacionalinis klausimas. Skaitantis vaikas bus išmintingas suaugęs – būtent tokius mes norime matyti savo valstybės piliečius.

Kultūros ministerija kasmet finansuoja skaitymo skatinimo projektus. Tačiau norėtųsi, kad tie projektai taptų dar įdomesni, patrauklesni. Vien susitikimas su autoriumi nesugrąžins vaikų prie knygos. Pasigendu bendradarbiavimo dėl vieno tikslo.

Nerimą kelia ir tai, kad skaitymo skatinimo procesas dažnai pernelyg suprojektinamas. Tada mes žmones ne šviečiame, o priešingai – derinamės prie jų skonių ir įgeidžių. Pavyzdžiui, biblioteka iš tykios, ramios knygų buveinės privalo tapti triukšminga, žaisminga, interaktyvia vieta. Čia tiktų dar viena Emili Teixidorio citata: „Biblioteka turi ugdyti vartotoją. Ji tą gali padaryti šimtais būdų. Pavyzdžiui, vienas jų – turėti aiškų riboženklį tarp šiuolaikinės kultūros produktų ir nemarios kultūros kūrinių.“

Kas galėtų padėtį pagerinti?

● Išsamus nacionalinis tyrimas, kokią įtaką skaitymas daro augančiam vaikui, kuo vėliau skiriasi vaikas, kuriam buvo skaityta, nuo to, kuriam nebuvo.

● Didesnis dėmesys tėvų ugdymui ir nuolatinis kalbėjimas apie skaitymo naudą.

● Glaudesnis bendradarbiavimas tarp skirtingų sričių specialistų.

● Su vaikais dirbančių žmonių švietimas, aiškinantis, kaip patraukliau vaikui pateikti informaciją apie knygas.

Jei reikėtų atsakyti trumpai, ar sėkmingi mūsų skaitymo skatinimo projektai ir valstybinės programos, atsakyčiau vienu žodžiu – taip. Nuo 2005-ųjų nuėjome labai toli. Bet, kaip visada, dar daug ką būtina padaryti. Pavyzdžiui, pradėti „BookStart“ programą, jau veikiančią ir rodančią rezultatus daugelyje Europos šalių. Svarbiausia – kad būtų daroma, o ne tik konstatuojama. Nes skaitantys žmonės – gražūs. Jie išmintingi, įdomūs, kritiški. Jie auga patys ir augina mūsų visuomenę. Tokią, kurioje visi norime gyventi.