Jūratė Visockaitė. Kapitalizmas yra DJ

„Vis labiau įsigalintis kapitalizmas nešė į kaimą naujas pažiūras: turtas, pinigai – tai viskas, prieš materialines vertybes niekis ir žmogaus likimas.“ Taip Antanas Venclova rašo 1946 m. Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje išleistų Žemaitės „Rinktinių raštų“ įžangoje.

Prieš eidama į lietuviško filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ premjerą knygą išsitraukiau iš lentynos ir pareigingai perskaičiau apsakymą, kurio motyvai bus panaudoti kine. Siužetinių motyvų nebuvo jokių – juk nevadinsi kelių kadrų su iš mirusio kunigo namų kažkodėl išnešamais bliūdais ir kėde – naująja Žemaite. Vis dėlto lietuvių literatūros akademikų ir kritikų vietoje filmo autorių neduočiau į teismą dėl pasinaudojimo klasikės vardu. Mano galva –­ išeina, kad ir A. Venclovos – kapitalizmas, atnešęs į lietuvišką kiną (meną) naujas pažiūras, filme atskleidžiamas visu bjauriu savo grožiu.

„Kunigo naudą velniai gaudo“
„Kunigo naudą velniai gaudo“

Žemaitės 1902 m. nuogų dialogų forma parašyta antiburžuazinė satyra šiandien man pasirodė moderni, racionali ir bekvapė, panaši į premijuotą P. Pukytės „Bedalį ir labdarį“ (tik finalas kapinėse su prilipdytu vokietuku atšoka). Žinoma, kinematografiška (1981 m. ji inscenizuota televizijoje B. Bratkausko).

Naujasis scenaristų R. Skaisgirio (ir prodiuserio), J. Dirsės, režisieriaus A. Šle­piko filmas, kurį nusiteikiau žiūrėti pro pirštus, kaip paprasčiausią lengvabūdišką komediją, deja, juoko nežadino, net kai įsijausdavau į lietuviškų lochų Bruto ir Neto tipažus. Kuriais, kaip galvoja autoriai, knibžda šiandieninis superžemaitiškas miestas ar kaimas ir kurie eis į tokį kiną praleisti laiko su kukurūzų spragėsiais burnoje.

Juokingai sukurti naivųjį Šuriką ar Jurijaus Nikulino personažą sugipsuota ranka (filme yra šitų rusiškų aliuzijų) – ne lengviau nei kokį nors Makbetą. Komedijai irgi reikia proto, atsakomybės ir saiko (parodijai – trigubai daugiau).

O vien iš gudraus sumanymo ir pinigų injekcijos nepasidaro net serialo ar popsinės dainelės lygis. Išeina tiesiog išdidinta chaltūra. Skaidrus kapitalizmas su Skaisgirio veidu.

*

OKT premjera „Dievas yra DJ“ vyksta Vilniaus Ašmenos g. salytėje, nors galėtų vykti ŠMC ar TV studijoje, kur filmuojamas ir išsyk transliuojamas realybės šou su žiūrovais.

Šis vokiečio Falko Richterio kūrinėlis nestebina taip, kaip kita dabar irgi OKT rodoma jo pjesė „Po ledu“, nes panašių dvasinių charakirių esame prisižiūrėję per televizorių. Kai švarutėliai aktorių J. Jankelaitytės ir A. Bačinsko Ji ir Jis, videomenininkė ir didžėjus, praneša mums, kad čia pat, net ne už stiklinės sienos, o už kelių žingsnių, pradės įgyvendinti projektą „jauna šeima“, praktiškai žinome viską iš anksto. Tik neaišku, iki kokio laipsnio šita „mikrobanginė“ bus įkaitinta (žiūrovai vaišinami karšta pica).

„Dievas yra DJ“. Tomo Ivanausko nuotrauka
„Dievas yra DJ“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Studentė režisierė Kamilė Gudmonaitė įkaitina iki aktoriaus kūno be figos lapelio (dabar teatre madinga nurenginėti ne moteris, o vyrus). Iki spurdančio žmogaus gemalo vaiz­do projekcijoje. Iki muštynių ant lo­vos.

Bet Richteris tekste kelis kartus pasako: keista, tiršto realybės šou žiūrovai labiausiai balsuoja už herojus, kurie ramiai, nieko neveikdami ir nekalbėdami guli. Taip, ačiū Dievui, spektaklis ir pasibaigia.

O prasideda, žinoma, aktorių kabinėjimusi prie čia pat sėdinčių žiūrovų. Labas, kaip ir kas ir kodėl? Jūs turbūt –­ pora? Kaip susipažinote – labai romantiškai? Oi, visai ne, – atsako pora, ir aktoriai atstoja...

Žmogaus ausis nustoja girdėti didžėjaus miksuojamą muziką, nes kai kurie garsų sluoksniai susikerta, persikloja ir susinaikina – maždaug taip aiškina Richteris žmogaus fiziologijos, savo teksto, tą tekstą vaidinančiųjų ir jo atėjusiųjų išgyventi, bet neišgyvenančių mįslę.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai