Aivaras Veiknys. Vaikų darželis. Skiltis Vėlinėms

 

VAIKŲ DARŽELIS

 Pradžioje skaitytojui užteks žinoti, kad man šiek tiek daugiau nei trisdešimt ir kad visai neseniai grįžau į miestelį, kuriame gimiau ir kurio pavadinimą išduoda elektrinės kaminai, giedrą pavasario dieną matomi kelių kilometrų spinduliu. Gyvenu pirmame aukšte. Guluosi beveik paryčiais, o atsikeliu vidurdienį. Su sapnais dažniausiai nesutariu. Į kairę nuo balkono, kuriame mokausi prisiminti arba užmiršti tam tikrus dalykus, kitoje gatvelės pusėje, geltonuoja žalia tvora aptvertas darželis. Vidurdienį darželio žaidimų aikštelė tuščia, nebent kokia šimtametė varna nutupia ant čiuožyklos briaunos. Tačiau ir ši per ilgai neužsibūna. Lyg nujausdama, kad bet kurią akimirką gali įkliūti į mano žodžių žabangas ir daugiau niekada iš jų nebeištrūkti.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Tegu sau skrenda, palikusi juodą kaip anglis pėdsaką pirmoje šio apsakymo pastraipoje, o mes, nieko nelaukę, užeikime į darželio vidų, kur viskas ir prasidėjo.

Tai nutiko 1987-aisiais. Apniukęs pirmadienio rytas nežadėjo nieko gero. Keturmetis berniukas, lyg koks iki gyvos galvos nuteistas nusikaltėlis, nuleidęs galvą kiūtino į dviaukštį kalėjimą, kuriame jo jau laukė griežčiausia pasauly auklėtoja. Kelis kartus truktelėjo dešinę ranką, tačiau išsilaisvinti iš švelnios, bet sykiu kietos kaip plienas motinos plaštakos buvo neįmanoma. Berniukas niekaip nesuprato (o gal nenorėjo suprasti), kodėl negali pasilikti drauge su motina. Ji dirbtų, o jis tyliai tupėtų kamputyje, ir viskas. Antra vertus, mielai liktų ir namie. Kas blogo gali nutikti namie? Čia bent jau nešmirinėja ta stora ir sena prižiūrėtoja.

Berniukas jautė, kad ta pabaisa jo nekenčia, todėl kelis kartus bandė pasprukti. Tokiu būdu jis nusipelnė maištingiausio keturmečio etiketę. Tokiu būdu jis iš tiesų pažadino čia dirbančios moters, sykį pastvėrusios jį už kojos ir drauge nusiridenusios laiptais, neapykantą, užmaskuotą plačia kaip dangus šypsena, skirta parodyti vaiko motinai, kad ši gali būti rami dėl savo „mieliausiojo“. Bet vos tik trinktelėdavo lauko durys, vos motina dingdavo iš akiračio, storoji ir baisioji prižiūrėtoja sukomanduodavo:

– Vaikai, susikabinkite rankomis ir atsistokite prie durų, kad šitas razbainikas nepaspruktų!

Žodžiu, berniuką, kurio vardas nei praturtins, nei nuskurdins šios istorijos, prižiūrėjo ne tik kalėjimo vadovė, bet ir visi čia esantys kaliniai. Nebūdavo nė minutės, kad į jį nešnairuotų kieno nors akis, nė akimirkos, leidžiančios jam nevaržomai veikti: nei žaidžiant kaladėlėmis, nei piešiant, nei einant pietų miego. Nebent iš išorės rakinamame tamsiame sandėliuke, kuriame jis lankydavosi gerokai dažniau nei visi kiti ir kurio egzistavimo įrodymų šiandien nelikę nė ženklo.

Pietų miego berniukas nekentė gal net labiau nei visų vaikų ir jiems įsakinėjančios auklėtojos draugėn sudėjus: geležinių, lygiomis eilėmis sustatytų lovų, kietai iškrakmolytų pagalvių, savęs bijančių ir greit nutylančių šnabždesių iš dešinės ir iš kairės, o visų svarbiausia – čia tolstančių, čia vėl artėjančių auklėtojos žingsnių, aidinčių pro užmerktas akis ir vos spėjančių su jo širdies dūžiais. Per pietų miegą nemiegoti buvo draudžiama. Per pietų miegą prašytis į tualetą buvo draudžiama. Visai nekeista, kad sykį, sustreikavus berniuko viduriams, jis prisidirbo čia pat, kur gulėjo. Paskui, aišku, beveik verdantis dušo vanduo ir tamsus sandėliukas. Ir tik likus pusvalandžiui iki motinos atėjimo, bausmės laikas buvo atšauktas.

Mykolas Sauka. „Kūdikis“, 2013
Mykolas Sauka. „Kūdikis“, 2013

– Jūsų berniukas turi labai lakią vaizduotę, – lyg tarp kitko tarstelėjo pabaisa, ir nors vaikui šie jos žodžiai nuskambėjo kaip priekaištas ar grasinimas, motina buvo kurčia.

Kad ir kaip ten būtų, apeliuoti į motinos širdį berniukui atrodė bergždžias reikalas. Todėl pamažu jis pradėjo regzti planą, kurio esmė – visiškas paklusimas dėmesiui nukreipti. Jis nebandydavo pasprukti, suvalgydavo viską, net nemėgstamus blynus su morkomis, pietų miego metu kartais išties užmigdavo, o reikalui prispyrus kentėdavo iš visų jėgų. Taip tęsėsi savaitę ar dvi, kol vieną dieną neliko nei vorele sukibusių bendraamžių, nei akylai jį stebinčios piktos prižiūrėtojos. Vaikui netgi pasirodė, kad darželio auklėtoja jam pirmą kartą nusišypsojo nuoširdžiai.

* * *

Paskui viskas rutuliojosi labai greitai: laiptai žemyn, lauko durys, žaidimų aikštelė, tvora, kelias, skiriantis keturmetį nuo taip išsvajotos laisvės ir namų, cypiantys sunkvežimio ratai, beveik trisdešimt akimirksniu pralėkusių metų, mažo miestelio kapinės, kuriose lankiausi vakar ir kurios man pasirodė bent tris kartus didesnės už patį miestelį. Galiausiai paminklas su jame įrėžtu brūkšniu, jungiančiu (arba skiriančiu, kaip kam patogiau) 1983-iuosius ir 1987-uosius.

Berniuko, kurio sudūlėję kaulai sapnuoja tame kape, istorijos nežinau. Tai, ką papasakojau, nutiko man. Visa kita –­ tik tolstančios varnos kranksėjimas.

2015

 

SKILTIS VĖLINĖMS

 

 Velniop, nusikeikė jis. Laikrodis rodė šiek tiek po vienuolikos. Sunkios naktinės užuolaidos saugojo nuo merdinčios spalio šviesos, pro pusiau atvertą viršutinę orlaidę veržėsi šalto vėjo gūsiai. Jis sunkiai pakilo nuo kėdės, lyg koks katinas išsitempė, o tada pravėrė duris ir pusnuogis įsmuko į balkoną. Kūnu nusirito šiurpuliai. Įsitaisė ant suklypusios kėdės balkono kampe. Ant puspilnės peleninės krašto gulėjo pusė cigaretės. Būdamas namuose visad rūkydavo tik po pusę. Senas įprotis. Dar nuo tų laikų, kai šešiese (neskaitant šuns) gyveno ankštame dviejų kambarių bute ir kai beveik niekada nebūdavo pinigų net pigiausioms cigaretėms. Velniop, vėl nusikeikė jis ir prisidegęs nuorūką pro balkono grotas išpūtė tirštą dūmą.

Reikėjo parašyti skiltį ir išsiųsti redaktorei. Apie Vėlines, apie gyvųjų ryšį su mirusiaisiais, galų gale apie amžinai gyvą atmintį. Tačiau viskas, ką jis prisiminė, buvo žiauriai suknista. Pavyzdžiui, šuo Džekis, kuris mėgdavo drybsoti tiesiai po galingais briedžio ragais. Kartą jis tuo ragus netyčia užkliudė, numetė, ir vienas rago smaigalys iki kaulo nugremžė Džekiui koją. Staiga vėl išgirdo gailų šuns cypimą ir savo pro ašaras tariamus žodžius – atleisk, aš nenorėjau. Maždaug po penkerių metų šuo išėjo ir daugiau negrįžo. Kažkur apatiniame darbinio stalo stalčiuje mėtėsi vienintelė nuotrauka su juo.

Buvo ketvirtis dvyliktos, iki vidudienio būtinai reikėjo parašyti skiltį laikraščiui. Bet žodžiai kaip tyčia tam priešinosi – veiksmažodžiai nesiklijavo su daiktavardžiais, o visi būdvardžiai atrodė banalūs ir neverti net pirmokėlio plunksnos. Pirmoje klasėje, vos įžengęs į šventiškai šurmuliuojančią mokyklą (buvo rugsėjo 1-oji), koridoriuje jis apsistumdė su tokiu dručkiu, gavęs į nosį nubėgo pasiskųsti tėvui. Taip tau ir reikia, pasakė tėvas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis pajuto tėvui neapykantą.

Velniop tas Vėlines, vėl nusikeikė, tuomet palinko prie klaviatūros ir pradėjo rašyti: vienintelė naktis metuose, kai man patinka kapinės, tai Vėlinių naktis. Kai buvau vaikas, drauge su kiemo bičiuliais eidavome žiūrėti, kaip miesto pašonėje, ant kalnelio, dega kapai. Mus pakerėdavo šimtai tamsoje liepsnojančių žvakelių, kurių užgesinti neįstengdavo nei pliaupiantis lietus, nei pirmasis sniegas, nei atšiaurus lapkričio vėjas. Žvelgiant į visas tas vaškiniais pirštais susikabinusias liepsneles, kažkur pradingdavo vaikiška numirėlių baimė, sielas užpildydavo žodžiais sunkiai nusakomas jausmas, kad žemė ir dangus akimirkai susikeitė vietomis, ir kad mes – niekad nepavargstantys nuotykių ieškotojai – staiga patekome tarp žvaigždžių, kuriose slaptus savo gyvenimus ir toliau gyvena anapalin iškeliavę mūsų mylimieji.

Šiandien šis jausmas niekur nedingo, toliau barškino, priešingai: šiandien Vėlinių naktį kapinės man patinka dar labiau nei vaikystėje, nes matydamas visus tuos droviomis liepsnelėmis šildomus kauburėlius pirmiausia pagalvoju ne apie dangiškus sapnus sapnuojančius mirusiuosius, o apie šalia esančius gyvuosius – vyrus, moteris, vaikus – apie gyvą jų atmintį. Atmintis – tai skydas, sugebantis apginti nuo visiškos tamsos ir nebūties. Atmintis – tai kalavijas, galintis sužeisti pačią mirtį. Prisimindami esame gyvi, prisimindami prikeliame mirusiuosius.

Mykolas Sauka. „Antanas“, 2013
Mykolas Sauka. „Antanas“, 2013

Visa tai rašydamas prisiminė, kaip jiems už skolas nukirto elektrą ir kaip jie –­ motina ir jis – iškart po Vėlinių čežėdavo į kapines ir ten vogdavo po ranka pasitaikiusias žvakes, kad pas­kui namie turėtų kuo pasišviesti. Ne namai, o vašku atsiduodantis mauzoliejus, kuriame kažkaip reikėjo išgyventi, išlikti. Jei atvirai, tėvas, motina, močiutė ir krikštatėvis dažnai lakdavo, o jis su broliu buvo per jauni, kad galėtų tai sustabdyti ar nuo to pabėgti. Kai gerti pradėjo ir brolis, jis užsidarydavo tamsiame tualete ir ten, kumščiais daužydamas sau per galvą ir gailiai inkšdamas, pratūnodavo mažiausiai kelias valandas. Du kartus bandė prasipjauti venas atšipusiu tėvo skustuvo peiliuku, bet nesugebėjo. Visai ne todėl, kad peiliukas buvo atšipęs, tiesiog slapta net nuo savęs vis dar vylėsi, kad kada nors tai pasibaigs.

Aiškiai matė, kaip numirė močiutė: po stora antklode jos didelis pilvas pakilo ir nusileido, pakilo ir nusileido, o trečią kartą jau nebepakilo. Nuo ryto apkaušusi motina pabandė daryti dirbtinį kvėpavimą, po minutės išlėkė į laiptinę šauktis pagalbos. Atvažiavo greitoji ir du policininkai. Stambesnis iš policininkų pažvelgė į sieną virš dar šilto lavono, pirštu pakrapštė nuo burokėlių salotų likusią dėmę ir paklausė, ar tai ne kraujas. Jėzau, kaip jis nekentė savo močiutės. Girta ji visada bandydavo pasiekti tualetą ir visada pusiaukelėj apsimyždavo. O tada mintyse jis mirtinai ją uždaužydavo...

Jis atsilošė kėdėje, gurkštelėjo didelį gurkšnį saldžios, jau atvėsusios kavos, tada kokią minutę žiūrėjo į dvi pastraipas, kurias ką tik parašė. Dar dvi, ir bus basta. O tuomet kris į lovą ir susapnuos kokį gražų sapną. Paskutinį kartą sapnavo save, žvelgiantį į veidrodį. Veidą prikišo taip arti, kad nosies galiuku beveik lietė paviršių, o kai atsitraukė, atspindys ir toliau įdėmiai į jį žiūrėjo ir vis labiau šiepėsi, atverdamas bedantę juodą burną. Tada jis rėkdamas pabudo.

Kai mirsiu, kiek pailsėjęs toliau rašė, norėčiau būti suvyniotas į drobulę ir užkeltas aukštai į medį. Arba nuneštas aukštai į kalnus ir tenai paliktas laukinių gyvūnų puotai. Arba vikingų papročiu paguldytas į laivą, kuriuo mirusieji išplaukdavo į jiems vieniems pasiekiamus tolimus pasaulius. Nors, kai geriau pagalvoju, visai nesvarbu, kaip ir kur. Svarbiausia, kad po mirties mane prisimintų. Užtektų ir vieno karto per metus. Per Vėlines.

* * *

Padėjęs tašką vėl šmurkštelėjo į balkoną ir užsirūkė. Gesindamas pusę nuorūkos išgirdo lojimą, o pakėlęs akis ant beveik nuogo priešais augančio klevo šakos pamatė Džekį. Viena jo koja buvo kaulo baltumo. Sukdamiesi vėjyje žemėn krito paskutiniai lapai.

2015

Komentarai  

 
#2 elektra 2015-11-29 13:03
Būrimai iš šviesos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-4 #1 Paukštuk, 2015-11-28 15:23
Jumi reikėt pasiobliuot lentas ir užsikalt į inkiliuką, bo čy išvis tuščiai zaunyta ir apy nieką.
sakau tam, kad daugiau kiaušynių be lūkšta nedytum.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai