Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Europoje dešimtis metų matėme tik taiką. Kitur žmonių karta užaugo tarp bombų. Dabar šios skirtingos realybės susitiko.

Roberto Bolaño romanas „Amuletas“ baigiasi šiais sakiniais: „Nors daina, kurios klausydavausi, pasakojo apie karą, apie herojiškus visos paaukotų jaunų lotynų amerikiečių kartos žygius, supratau, kad, nepaisant visko, ji kalbėjo apie drąsą (...). Ir ta daina yra mūsų amuletas.“ Kai gyvenimą sukrečia jėgos veiksmai, o istorija mums pateikia sąskaitą, ir nesuprantame, už ką mokame, tada, manau, mums reikia dainų ir dar labiau – amuletų. Jų reikia todėl, kad išgyvename trumpąjį jungimą. Informacijos apie praėjusio penktadienio Paryžiaus įvykius, apie prieš kelias savaites Sinajuje nukritusį Rusijos lėktuvą ir mirtininkų išpuolį Beirute, apie žudynes balandį Garisos universitete ir sausį „Charlie Hebdo“ redakcijoje gauti galėjome socialiniuose tinkluose realiuoju laiku. Praėjusį penktadienį daugiau žinojo paauglys, turintis „Twitter“ paskyrą, nei žurnalistas, mėginantis susisiekti su kolegomis Paryžiuje, kad galėtų pranešti patikimą informaciją.

Tai, kad esame interneto sujungti (vadinasi, teoriškai labai arti), dar labiau išryškina skirtumus, kuriuos išgyvena tos pačios žmonių, gyvenančių šalyse, atskirtose poros valandų skrydžio, kartos. Taip pat padeda suprasti, kaip žmonija, dabar labiau nei bet kada, susiskirsčiusi į tuos, kurie atpažįsta šūvių garsus, ir tuos, kurie jų neatpažįsta. Dalis žmonijos gali atpažinti pistoletų ir automatų šūvius, artilerijos smūgius, žino skirtumą tarp granatos ir sprogstančio dujų baliono garsų. Libijoje, Egipte, Izraelyje, Libane, Turkijoje, Palestinoje, Kosove gimė ir užaugo vyresnių žmonių ir jaunuolių kartos, gebančios atskirti šūvių garsus, ko negali padaryti taip arti esantys jų bendraamžiai iš Europos. Kai kalbu apie Neapolį kaip apie karo teritoriją, būtent tai turiu omenyje. Neapolyje pistoleto šūvį atpažįsta net vaikai, o liudininkai, praėjusį penktadienį buvę „Bataclane“, pasakoja girdėję ginklų šūvius, bet palaikę juos specialiaisiais efektais. Palaikę juos nepavojingais garsais.

Štai tas trumpasis jungimas – mes karta, išgyvenanti karus daugybėje frontų, tačiau gimėme tam, kad nemokėtume rankoje laikyti ginklo, nežinotume, kaip jį užtaisyti, atpažinti gilzę ar pakelti šautuvo saugiklį. Esame Antrojo pasaulinio karo pagimdyta viltis, žlugusi viltis. Mes taip pat nemokame perskaityti dabarties, kuri yra logiškas praeities rezultatas.

Šis paviršutiniškumas mums trukdo suprasti ir tai, kokie nereikalingi, net pavojingi kai kurie pasaulinės politikos sprendimai. Pavyzdžiui, Busho ir Blairo įsiveržimas į Iraką, kai karas jau buvo laimėtas, o Saddamas Husseinas –­ įveiktas, atnešė vienintelį rezultatą –­ prozelitizmą ir dar labiau išplitusį nepasitenkinimą Vakarais. Priklausome nuo interesų, kurie kartais nėra mūsų, bet būtent mus kartais pasiekia tam tikrų veiksmų padariniai. Mums reikia, kad kas nors pasakytų – ne laikas sėdėti rankas sudėjus, nieko nedaryti ir laukti, kol kita bomba užkris mums ant galvų arba kita automato serija nušluos mūsų jau ir taip silpną valią. Beje, Garisoje, kaip ir Prancūzijoje, norėta pasikėsinti būtent į tai, dėl ko prasidėjo arabų pavasariai – į užtikrintą, neliečiamą valią pasirinkti, kaip gyventi.

Išpuoliai Paryžiuje nebuvo nutaikyti į ambasadas ar parlamentus, nebe šie yra jų priešai, priešais tapo mūsų kasdienio džiaugsmo vietos. Pirmiausia buvo smogta iš atostogų grįžtantiems turistams, paskui Beirute išžudyti 47 žmonės, buvę gatvėje. Prancūzijoje nusitaikyta į teatrą, restoranus, stadioną.

Jie supranta, dėl ko verta gyventi: dėl laisvės pasirinkti, kur vykti atostogauti, kurią valandą išeiti apsipirkti, kokios muzikos klausytis, kokį žmogų mylėti, kur eiti valgyti ir kaip kartu leisti laiką. Štai ką jie norėjo užpulti.

Todėl jokių atostogų, jokio koncerto ir jokio išėjimo į miestą neturėtume laikyti savaime suprantamais. Nes yra žmonių visai netoli mūsų (su jais kartais tenka bendrauti socialinių tinklų erdvėje), kurie tokios laisvės jau daug metų nebeturi arba nėra turėję visai. Žmonių, nusprendusių palikti savo šalį ir prašyti prieglobsčio pas mus, būtent todėl, kad ten, kur yra gimę, negali gyventi, ką jau kalbėti apie galimybę rinktis.

Koncertas, vakarienė, futbolo rungtynės yra laisvė, laisvė, kuri nepriklauso vien tik mums. Tai galimybės rinktis ženklas. Prisiminkime tai kaskart, kai ten būname, kai paprasčiausiai ar paviršutiniškiausiai gyvename.

„L’Espresso“, 2015-11-19, Nr. 47

 

Iš italų kalbos vertė Ramunė Brundzaitė

* Roberto Saviano (g. 1979, Neapolyje) – italų žurnalistas, rašytojas, bestseleriu tapusios knygos apie Neapolio mafiją „Gomora“ autorius. Nuo 2006-ųjų dėl mafijos grasinimų saugomas policijos.