„Raptor Contemporary“ paroda „Mano draugas dirba banke“ – spalio 28–lapkričio 7 d. galerijoje „Akademija“

Augustės Glinskytės nuotrauka
Augustės Glinskytės nuotrauka

 Deja, aš neturiu draugų bankininkų, kurie galbūt yra ganėtinai kuklūs ir intelektualūs. Neturiu bankininko draugo, kuris pakviestų į svečius, išgerti arbatos, bet kažkaip, beveik netyčiom, tokius draugus per draugus prisikviečiau į mano šiek tiek administruojamą galeriją...

Nieko man iš jų nereikia, neprašau, kad konsultuotų akcijų rinkoje, neperku aukso luitų ir neimu paskolų, gyvenu ne pagal norus, o pagal galimybes!

„Raptor Contemporary“ – miela, nedidelė mistifikuotojų grupė, įsikūrusi VDA galerijoje „Akademija“. Jie nerašo manifestų, o tiesiog „vagia“ žmonių gyvenimus ir istorijas, tai yra lėtinė visų kraštų rašytojų ir šiuolaikinių menininkų liga, ir ne tik jų...

Šioje erdvėje atsirado labai mielo žmogaus buities kamufliažas, man teko su juo susigyventi. Vieną gėlę numarinau, nes neturėjau su ja bendravimo patirties.

Kokia prasmė buvo eksponuoti paprasto ir malonaus bankininko buto interjero elementus? Butas paprastas, lentynose intelektualiai aprobuotos knygos, viskas normalu ir subalansuota, jokios prabangos ir „auksinių batonų“.

Tiesa, lietuviai žiūrovai buvo labai kompleksuoti. Niekas nesigulė į bankininko vaikų lovą, niekas netaršė jo knygų, tik pakviesti bendradarbiai pastatė kažkokį bokštelį iš plastikinių kaladėlių, net saldainių nuo stalo niekas neėmė! Visi bijo bankininkų!?

Toks, kaip buvo numatyta „Raptor Contemporary“ socialinės instaliacijos koncepcijoje, bendravimas ir naudojimasis copy paste interjeru bei buitimi, deja, vyko tik pasikvietus tikslinių lankytojų grupelių. Vis ta nedrąsa, išugdyta muziejiniais „Rankomis neliesti!“ skelbimais.

Vogti gyvenimus yra labai smagu… Ne vienam rašytojui esu „padovanojusi“ (jo atsiklausus) daug ekstravagantiškų savo šeimos istorijų... Toks pat smagumas apima ir aprobuojant svetimo gyvenimo sudedamąsias dalis bei sandėliukų slėpinius, atsidūrusius konvencionalioje, visuomeninėje erdvėje. Projekto įgyvendinimas kainavo nemenkai fizinių pastangų, bet labiausiai sveikinčiau draugo, dirbančio banke, pasiryžimą sudalyvauti tokiame sociologiniame „tyrime“, tikrai paneigiančiame daug stereotipų, kurių visuomenė yra susidariusi apie bankininkų buitį, poreikius, pomėgius.

Interpretacijų ir reakcijų buvo ir galėjo būti įvairių – vieniems tai atrodė kaip gyvenimo paprastumo iliustracija, kiti diskutavo apie atviravimo ribas, dar kiti aptarinėjo gyvenimo istorijų „vogimo“ arba, gražiau pasakius, „pasiskolinimo“ ribas.

Manau, „Raptor Contemporary“ ir partnerių šūkis šiuo atveju buvo toks: „Na, negaila, – imkite ir interpretuokite, „meno (mano) širdis didelė!“, viskas galima ir įmanoma…“
Mistifikacijos man patinka, jos kartais būna tokios jaukios ir žadina intrigą. Kasdien laukiu tų intrigų, kad gyventi būtų ne nuobodu, bet teisinga.

Bankininkas be ferario, su dviračiu, skaito knygas ir vaišina obuoliais, bankininkas toks pat žmogus, kaip kuklus galerininkas, instaliacinę lovą užklojęs paklode ir sąžiningai laistęs gėles.

Kokie teoriniai ir filosofiniai diskursai? Jokių, tiesiog „Raptor Contemporary“. Viskas labai paprasta, bet priverčia nusišypsoti ir pagalvoti, kokiame stereotipų perpildytame pasaulyje gyvename.

O filosofinė ištarmė labai paprasta:­ ar mes visi suvokiame, kad gyvename ir kokį gyvenimą gyvename? Reikia gyventi taip, kad tavo gyvenimus norėtų vogti dailininkai, rašytojai ir filoso­fai… Patariu! Bet tai nebus paprasta –­ pažadu!

Patalpų „nuomotoja“ –
Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė