Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Tangomanijos“ judėjime kažkada skrajojo taikli Sauliaus Urbonavičiaus frazė „...lietuviai(s) esame MEZGIME“, o ir pats Samas drauge su kitu bixu – Mindaugu Špoku – originaliai, dideliu maišelių ir saulėgrąžų kalnu („15 000 vnt.“) godžios pirkinių kultūros sentencijas interpretavo VIRUS festivalio užuomazgose Šiaulių dailės galerijos projekte ŽUWYS. Besi­formuojančio fes­tivalio organizatoriai tiesiog įgyvendino ore tvyrojusią idėją –­ materializavo jaunuolių, gal vartotojiškos kultūros inspiruotą, mezgimo ir siuvimo fone atsiradusią svajonę rengti madų šou. Taip gimė VIRUS.

Pirmuosiuose projektuose buvo gausu meninio chaoso: muzikantai, menininkai ir manekenės – visi kartu, be hierarchijos, žvaigždžių ir autsaiderių. Koncertavo įvairiausios Vilniaus grupės, šiauliečiai ŽUWYS, pusė BIX’ų, Saulė. Dizainerės, kostiumų kūrėjos Ieva Šeivakovaitė ir Jolanta Rimkutė čia tik pradėjo kelią į „Auksinę sagą“.

10 dešimtmečio aprangos dizainas, taip pat performatyvus kolekcijos pristatymas virto kone populiariausia vizualia raiška. Eglė Rakauskaitė į Šiaulius vežė ką tik sukurtas avangardinio kostiumo kolekcijas, savo performansu šokiravo „naujuosius“ šiauliečius.

Tada ir verslininkai rinkosi madų šou gal todėl, kad jų žmonos tiesiog per savaitę tapo dizainerėmis, o meilužės –­ manekenėmis, gražiausių kojų konkursų dalyvėmis, ir visiems buvo smagu... Performansas išlaisvina. Susidarė įspūdis, kad menas išlaisvins visą šalį...

Švelnus lietus, kurio Šiauliuose laukėm visą vasarą, ar 20-ojo festivalio atidarymas buvo svarbiausias lapkričio 6-osios įvykis?

Dailės galerijos erdvėse gausiai susirinkę šiuolaikinės raiškos gerbėjai tuščiai nekalbėjo apie lietų, jie laukė žadėto performanso. „Spektaklį“ oratorystės varžybomis pradėjo politikų grupelė, kaip visada prieš rinkimus „staiga“ atradusi meną. Šį kartą laimėtojų nebuvo ir „Bad Rabbits“, gatvės meno trupė, galėjo ramiai vykdyti savo meninę akciją.

„Bad Rabbits“, ant galvų užsidėję popierinius maišus su užrašu „Qui in culpa EST?“ (netaisyta), privertė žiūrovus patikėti VIRUS’o „teismo“ procesu, kuriame „kaltuoju“ buvo pripažintas festivalio idėjos autorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. O išganytas buvo „Šv. Dvasios“, visiems pasirodžiusios balto šuns pavidalu (architektas Dalius Puzinas kultūringai auklėja nuostabųjį Ralį). Spektaklis nenuvylė, ir visus parodos „liudininkus“ išlaikė iki finalo. Įvairūs žmonės vienas po kito, nematomo balso valdomi, skaitė veiksmų planą, o visi kiti, esantys galerijoje, tiksliai vykdė nurodymus. Dainininkė Saulė, priversta šlovinti vieną pusnuogį vaikiną, nesutriko ir improvizuotu tekstu apdainavo jo grožybes. Senokai nuostabaus balso savininkė dainavo vie­šai – galerijoje ji priminė apie save.

Vilniečių reginyje per vaizdo trans­liaciją ant sienos parodos ekspozicija buvo vizualiai sujungta su šlapiais lapais nudrabstytu miesto pėsčiųjų bulvaru, o juodi kokteilių šiaudeliai su popierine kryžma, kuriuos reikiamu momentu žiūrovai išsitraukė iš gauto maišelio, laikinai pavirto improvizuotu Kryžių kalnu.

Teismo procesas, bažnytiniai ritualai yra ne toks dažnas performansų scenarijus atidarant parodas.

Gal dar yra prisimenančių 1999 m. ŠMC parodoje „Kaip tapti laimingam“ Redo Diržio „Duonos dalijimo“ ritualą, vykusį pagal mišių scenarijų, kai Redas, lyg kunigas dalydamas duoną, „laimino“ susirinkusiuosius.

Tuo metu spektaklius galerijose žiūrovai gausiai lankė, sarkazmas ir absurdo elementai vizualioje kultūroje buvo populiarūs.

VIRUS „Mados dienos“ fragmentas. Autoriaus nuotrauka
VIRUS „Mados dienos“ fragmentas. Autoriaus nuotrauka

10 dešimtmetyje daug kas buvo įdomu ir nauja, o kūrėjai ir žiūrovai nestokojo drąsos. Prisiminkime menininko Andraus Joono 2000 m. pradžioje kažin kelinto VIRUS’o atidarymo performansą, kai kontroversiškasis estas čirškino gyvą karpį su žvynais keptuvėje. O paskui juodos lietuviškos duonos kepalą, subadęs smilkalų šiaudeliais, paliko ant parketo dūmintis. Šis, įvairias religines metaforas ar dogmas laužantis performansas sulaukė rezonansinio dėmesio ir supykdė ne vieną Lietuvos patriotą. Dar nevyko teismai dėl valstybės simbolių išniekinimo, kaip 2013 m. nutiko Vilniaus feministėms Fioklai Kiurė, Airai Niauronytei ir Ramunei Brundzaitei. Menininkės vieno performanso metu „patobulino“ Lietuvos himno eiles: kai kuriuos vyriškos giminės žodžius pakeitę į moteriškus, pvz., žodį Tėvynė į Motynę, ir metus bylinėjosi teismuose.

Nuvilnijo ginčai apie gatvės meno ir aukštos kultūros pavyzdžius, taip pat diskusijos apie tam tikrą kūrėjų sugrįžimą tradicinio meno link ir apie tai, kad dabar vis sudėtingiau meninės raiškos formomis, tarkim, performansu kvestionuoti religijos, šalies ar miesto simbolius. Gal todėl lapkričio 14 d. vakare, pagrindiniame VIRUS’o renginyje, „Mados dienoje“, ryškesnio socialinio, politinio ar kito performatyvaus konteksto nebuvo.

Ore tvyrojo baisiausio metų įvykio –­ teroro akto Paryžiuje – nuotaika: menininkai tylos minute pagerbė žuvusiuosius...

Renginyje varžėsi per 20 kolekcijų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Rygos dėl premijų ir prizų.

Gal atsitiktinai, o gal ir ne pagrindinio VIRUS MADA ’15 prizo laureatės Ditos Enikovos kolekciją iš Rygos inspiravo vaikystės baimės. Autorė mini savo vaikystės patirtį ligoninėje: „Sterili aplinka, daktarai, seselės su baltomis pirštinėmis ir chalatais atrodė labai ypatingai.“ Jauna latvė pagrindiniu kolekcijos „Thisorder“ kostiumų konstruktu pasirinko rankas, gal seselių pirštines, ir jomis lyg sparnais apgaubė dangaus kolorito nuspalvintas merginų ir vaikinų figūras. Graži ir paprasta Ditos idėja negatyvius vaikystės prisiminimus paversti pozityviu reginiu sužavėjo žiūrovus.
Konceptualios ir profesionaliai pateiktos buvo ir kitų latvių (tarp jų Rygos dailės akademijos auklėtinių) kolekcijos: Sanda Felberga „Debesine nak“, Ieva Mežulė „Ores“. Felberga taip pat rėmėsi sesers vaikystės baimių „Dangus griūva“ įžvalgomis, jos kolekcijos aksesuarų detalės – virvelės, audinio išpjovos – tam tikru išdėstymu bendroje aprangos kompozicijoje turėjo sudaryti audros, lietaus įspūdį, ir ji tai atliko įtaigiai.

Mežulės performatyvus pasirodymas buvo vienas stipriausių ant podiumo, turėjęs originalią videoįžangą, jungusią kostiumą ir egzistencializmo filosofija grindžiamą viso ansamblio koncepciją. Jos pilkai balti kostiumai ir pasirodymų kaitos ritmas buvo daugiau nei mada ir itin konkuravo su laureatės Felbergos kolekcija.

Komisijos pagyrimo sulaukė Šiaulių menininkė, pasivadinusi pseudonimu „Pelkių tyla“. Jos kostiumai, pavadinti „T.arp“, atlaikė latvių meniškumo iššūkius savo santūrumu ir minimalia kompozicine derme. Tamsus rudos umbros ir tiondigo juodos spalvos koloritas, išnaudotas perregimo ir „sunkaus“ matinio audinio junginys atspindėjo autorės mintis apie „įgytas sielos dėmes, sukaustant save uždarumo įžadais“, o lengvas neperkrautas ornamentika klosčių derinys pabrėžė stiliaus vientisumą, tikslumą.

Lietuvos mados kūrėjai šį kartą festivaliui pasiūlė taikomojo dizaino kūrinių, drabužių kolekcijų ir aksesuarų, kurie ateityje galėtų būti sietini su masine, komercine gamyba. Formuojasi naujas racionalus požiūris į drabužį, tam didelę įtaką turi gatvės mada, ir šiame festivalyje tai buvo pastebima.

Jauni menininkai tampa labai praktiški, saugūs nuo šėliojimų ir klaidų. Kita vertus, daugelis kolekcijų sukurtos mokyklose (kolegijose, Akademijoje, universitetuose), pagal tam tikrą užduotį, dėstytojų prižiūrimos. Profesionalumas, siuvinio kokybė – taip, tačiau šiuolaikinio meno festivalis VIRUS, jo žiūrovai visada laukė iššūkių ir palaikydavo bet kokią meninę avantiūrą. Reikėtų prisiminti, kad praėjusių festivalių kolekcijose buvo demonstruojamas performatyvus kostiumas ar jo ansambliai ir ne vienas kūrėjas (Jolanta Rimkutė, Reda Uogintienė, Gabrielė Januškevičiūtė, Giedrius Paulauskas, Jurga Sutkutė, Kristina Valančiūtė, Agnė Biskytė ir kiti) vėliau kūrė kostiumus ir aksesuarus teatrui, kinui arba šou žmonių pasirodymams.

Galima suprasti dabartinius jaunus mados kūrėjus – niekas jų nelaukia, Lietuvos mados rinka maža. Verslininkai, galintys įpirkti aukštosios mados gaminius, įsigyja žinomų Europoje mados kūrėjų darbų, o pasak mūsų rinkoje dirbančių dizainerių, verslininkų žmonos dar nepersirgo „drugelių mada“ ir prašo ne originalių darbų, bet kažko panašaus...

„...Lietuviai(s) esame MEZGIME“, godžios pirkimo, pardavimo kultūros sentencijos vis dar realizuojasi, tik dabar dažniausiai statybose: didžiuliai prekybos centrai vis dygsta, nors pirkėjai migruoja kaip paukščiai. Lieka tik metaforos ir meno festivaliai, o šiaulietiškasis VIRUS’as vis dar populiarus.