Jūratė Visockaitė. Šekspyro mums nereikia

Mūsų LNOBT, nacionalinis, vadinasi, vienas iš trijų išskirtinių tautos teatrų, baletui „Eglė žalčių karalienė“ pastatyti pasikvietė britų menininkų grupę (režisierius G. Williamsonas, sceno­grafija ir kostiumai L. Whitemore, šviesų dailininkas H. Hudsonas). Ką gi, šviežias žvilgsnis iš šalies – rizikinga, bet įdomu. Kaip ta mūsų archajinė pasąmonė atrodo svetimtaučiams, pirmąsyk perskaičiusiems trumpą ir tragišką lietuvių pasaką apie Eglę – Lietuvos karalienę?

Martyno Aleksos nuotrauka
Martyno Aleksos nuotrauka

Šekspyro tėvynainiai sako, kad perskaitę nustebo – nieko panašaus jie neturi, ir palygino ją su „Romeo ir Džuljeta“ –­ taigi, meile, kuri neįveikia absurdiškos priešiškų klanų kovos ir žūsta. Turbūt tai visai įmanoma sumoderninta pagoniškos pasakos traktuotė, tačiau naujame spektaklyje Žalčio ir Eglės linija, paradoksalu, nedominuoja, neapsireiškia originalia aistros ir meilės, pavydo ir lemties drama. Nors šiandien klausomas, maestro Davido Geringo jausmingai diriguojamas Eduardo Balsio 1958 m. parašytas kūrinys atsiveria mums būtent kaip moderni ir vizualiai talpi, ne vien tautiniais leitmotyvais apkaišyta muzika (jeigu jau mėginama lyginti su Šekspyru, tai ir mūsiškėje istorijoje ne mažiau erotikos, o spektaklyje jos nė kvapo).

Vis dėlto įžūli režisieriaus choreo­grafo drąsa man pasivaideno scenoje, kurioje kaimiečiai susipažįsta ir konfliktuoja su į kaimą pirštis atvykusiais žalčiais. Pastarųjų vykę kostiumai su pridengtais veidais, skirtinga nei iliust­ratyviai buitinė lietuvių kaimiečių plastika, žinoma, tuoj pat padiktavo aktualią pabėgėlių asociaciją. Puiku! Iš tiesų, juk mūsų „Eglė“ - tai žemė ir vanduo, skirtingi pasauliai ir rasės, nesuvokiamas, iš gelmių kylantis pyktis nepažįstamajam ir – „dalgiais užkapojo mane“... Deja, tai buvo tik mano haliucinacija.

Apsiraminkim ir pasidžiaukim?! Britai atvažiavo parodyti mums atpažįstamą, tvarkingą, muziejinę, provincialią „Eglę žalčių karalienę“. Joje nėra nieko nuostabaus ir dar nepatirto, išskyrus aitrią, rūdimis išvagotą saulę, kuri kaip molinis dubuo kabo ir keičia spalvas danguje virš plynos scenos. Tačiau po visko, kas yra mūsų ištyrinėta ir perskaityta apie „Eglę“, pagaliau, kas kadaise pamatyta grafiko R. Gibavičiaus dekoruotoje scenoje (1976-ųjų baletas), knygų iliustracijose ir pan., –­ ši minimalistinė, distiliuota estetika šviečia kaip pigi lemputė.

Neoklasikinis baletas pasirodo čia tarsi neįgalus – jis dar labiau suapvalina, nugludina pasakos kampus, užtušuoja jos gylį. Išeina standartas – kas gi daugiau? Jis patiks teatro fojė ratu slenkantiems garbiems žiūrovams. Nors „rišliai papasakotą istoriją“ LNOBT baletmeisteris K. Pastoras aiškiai skiria gastrolėms ir teatre apsilankantiems pasiuntiniams.

I ir II dalies pradžia (seserų maudynės, žaltys marškiniuose!) ypač vangi, neįsibėgėjanti; kaimo idilės su grėbliais iliustraciją pakeis kita iliustracija su dalgiais. Pieno puta nepavirs kraujo puta. Pasaka liks pasaka vaikams, ir tiek.

Kristinos Gudžiūnaitės ir Genadijaus Žukovskio pora gerai dera nuotraukose –­ tradicinį kiek sunkios, uždaros lietuvės portretą atmiešia egzotiškų, nelietuviškų bruožų atėjūnas. Tačiau spektaklyje jų­dviejų paveikslai lieka infantilios gemalo formos. Moters, atsižadančios savo tėvų, o paskui ir vaikų, virsmas egle čia atrodo pernelyg skubotas, neišrutuliotas, lyg trumpas eilėraštis. Nors S. Nėries irgi neilga eiliuota poema sugeba spausti gerklę. Nors kompozitorius Balsys savo žmonai laiške prisipažįsta, kad sugretinęs Eglės ir Žilvino temas finale apsiverkė...

Žinoma, ačiū ir už tai. Gal kur nors kitur suieškotas modernus eifmaniškas choreografas ar rizika su kokia nors, na, kuiziniška scenografija nuaidėtų kaip patrankos šūvis ir pažadintų mūsų žalčių karalienę iš letargo? Kam mums to reikia.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai