Tai, kad jau galutinai susitvenkė pagreitis, pajėgus įveikti senojo kontinento gravitaciją, stipriausiai kresteli kūnan kaip tik tada, kai ilgai, o dirglesnio sėdinčiojo pojūčiais – begal įtartinai ilgai, stingsojęs lėktuvas pagaliau visu korpusu įsigaudžia pranešdamas, kad jau tuoj imsis to, ko iš jo tikimasi. Padangių vėjo šuorais prieš plauką šiaušiam įsivaizduojamą taką, kurį šiemet nugludino tokia daugybė žmonių, pajudėjusių iš kito, kartu su mūsiškiu senusio žemyno. Kelyje besimėtąs Stambulo oro uostas – pats tinkamiausias šliuzas, skaistykla apsiprausti į Iraną pasirengusiam vakariečiui: į islamo dažniu gyvenančią kultūrą įsijausti galima palengva. „Gal turit rialų“, – pasiteirausiu tikėdamasis prie persiškų medžiagų imti pratintis nuo kišenių. „Ne. Mieste būna, o čia nerasit.“ – „Va kaip... Turbūt jūsiškiai skraido ne per oro uostą“, – šypsausi, bet ironija tarp sterilių oro uostų paviršių ir įpakuotų šypsenų, regis, nutrokšta taip pat greitai, kaip ir kitos panašios bakterijos. Jų balansą organizme atsistatau per skrydį, filmu „Drugelio sapnas“ (apie du poe­tus, sportininkę ir įkyrią džiovą 1941-ųjų Turkijoj). Įsispoksojęs į teleekraną nepastebėsiu, kaip dar vienplaukės į lėktuvą sulipusios moterys po truputį apsisiaus skaromis ir iranietes išeis atskirti tik tuomet, kai iš po juodo galvos apdangalo suboluos nedidukas tvarstis ant veido, primenąs, jog vykstu ten, kur, sakoma, yra pasaulio plastinių nosies operacijų sostinė.

Irano pakelės. Vytauto Juršėno nuotraukos
Irano pakelės. Vytauto Juršėno nuotraukos

Rugsėjo pabaigos Iranas pasitinka naktine kaitra ir puikiais keliais; kai jau, žiū, pripranti prie lygaus taksi zvimbesio, išraitytų, tartumei nutekėjusių užrašų kelio ženkluose, ir norėtum snūstelt, dešinėj išnyra didžiulis palocius, įspūdingai apšviestas geltonai, su žaliais žiburėliais kuoruose; netoli jo – gausybė piligrimiškų palapinių. „Chomeinio mauzoliejus“, – tarsteli vairuotojas, ir toliau gena automobiliuką per tuštėliausias (o šiauryn – visada kylančias) Teherano gatves, ritina per išmirusius tunelius. Tuomet dar nežinau, kokia išskirtinė šios nakties patirtis: nuo pat rytojaus ryto Irano miestai man bene visiems laikams užsitušuos nuolatine lėtai kliokiančia spūstimi. Ryte eismo juostas bus aplipusios mašinų ordos, į kurias bandys vargiai įsigauti vienas kitas autobusas, skruzdėliukai motoroleriai: keista, bet kaip ir Seule, dominuos monochrominių atspalvių automobiliai –­ raudonų ir mėlynų beveik nė nebus. Visada maniau taip atrodant Kairą, pasakysiu sau, kai mėgindamas ištrūkti iš gatvės triukšmo, suodžių ir bešešėlės kaitros klestelsiu į taksi – bet kai šis galų gale išsiraus iš spūsties ir saulėta miesto magistrale skuostels šacho rūmų link, pro čia paprastai atvirus taksi langus tvokstels vėjas, o priekyje nusitapys rudų kalnų, baltų namiukų, mėlyno dangaus ir sodrių žolės lopinėlių paveikslas, pasitikslinsiu: panašiai visada įsivaizduodavau Los Andželą.

Naktis Teherane
Naktis Teherane

Eismo dusulį prasklaido nuoširdus aplinkinių lipšnumas. Lauke jaučiuosi daugybės tamsių akių taikiklyje – sekundę tyliame, bet netrukus pradedančiame purpsėti begaliniais „Hello“ (fotoaparatą taip ir palieku ant kaklo –­ vis tiek matos, turistas). Šios dėmesio bangos neaitrios: skirtingai nei mirkstant įprastesnių posultoniškų šalių sultiniuose, Turkijos ar Šiaurės Afrikos pakrantėse, vietiniai ne puola brukti prekių, paslaugų ar stimuliuoti gailesčio jausmo (agresijos ar noro apvogti daigų apskritai nesimatė), o veikiau nori bend­rauti, fotografuotis ar net pasitarnauti, kratydamiesi atlygio, ir tik keturraidis tarptautinis kreipinys „Taxi“ retsykiais primins, jog į tave kartais žvelgiama ir ekonominiais motyvais.

Imam Musa mečetė No Bonyad skvere Teherane
Imam Musa mečetė No Bonyad skvere Teherane

Pirmasis svetingumas plūsteli mažoj kelionių agentūrikėj, kur zirzia telefonai, atsakinėjami gausybės juodbruvų merginų juodais rūbais, ir nors traukinio bilietų užsakymo ceremonija itin ilga, čia pat atsiranda arbatos su saldžiais paplotėliais, atstojančiais cukrų. Banke, į kurį užsuku išsikeisti valiutos, pasijuntu (m)isteriškai: ženklas atspausdintam numerėly vietoj arabiškų skaitmenų susideda iš apverstos širdutės ir, atrodo, raktelio. Dzingteli skambutis ir švieslentėse, nelyg seriale „Lost“, ima keistis kombinacijos iš dvidančių ir tridančių šakučių, apverstų piltuvėlių, pagaliukų ir taškiukų: pasinaudojęs turisto teise nemokėti skaityti, nudrožiu prie atsitiktinio langelio, darbuotojas mane perleidžia kažkokiam žmogui, nuvesiančiam pas valiutos prekijus, ir šis pamoja: „Eime.“ Pereiti reikią į kitą gatvės pusę, tačiau čia nenumaldomas srautas nepaiso nei pėsčiųjų, nei kažin kaip kapituliantiškai raudonai ir geltonai vis mirksinčių šviesoforų. Mano palydovas išskečia rankas į šalis ir žengia į tėkmę, truputį primindamas gal Mozę, skiriantį bangas, gal Jėzų, einantį vandeniu; norint įgauti pėsčiojo krikštą šiame eisme, privalu neatsilikti.

Pagrindinė Isfahano aikštė
Pagrindinė Isfahano aikštė

Niavarano rūmuose, kaip ir galima tikėtis iš buvusios šacho rezidencijos, eksponuojami prabangūs baldai, servizai ir kandeliabrai: šiuose ir kituose muziejuose retro tviskesį įvairina su ginklais pozuojančių islamiškosios revoliucijos kankinių plakatėliai, prilipdyti ant stiklų greta; prie aukų prisijungia ir senukas, kuriam sode kaktą įrėžia šaka – piniginėj susirandu pleist­rą ir stebiu, kaip jis stojiškai raukos, mat jo kaktą imas tvarstyti moteris. Ar kas nors eksponuojama buvusioje JAV ambasadoje, į kurią pamėginam įlįsti pro atvirus vartus, neaišku. „Muziejus nedirba“, – niūriai drėbteli uniformuoti veikėjai (vėliau nugirsiu, kad ten – kareivinės), tačiau nusifotografuoti propagandinių antiamerikietiškų grafičių netrukdo. Metro prisigretina jaunas vaikinukas, ženklais tikinąs, jog jo artimiausio pusvalandžio misija – padėti mums nusigauti, kur reikia. Moterims verčiau į dedikuotą vagoną, gestikuliuoja, praskirdamas mus, ir vėliau paaiškėja, jog ne šiaip sau: pasibaigus popietės siestai į metro siūbteli kažin kur lindėję žmonės, ir tuojau sudilgčioja visi moksleivystės randai, likę nuo stumdymosi su paltuotom bobutėm Vilniaus troleibusuose: į vagoną mane įneša vyrų, energingų, lyg bėgtų nuo Pamplonos bulių, banda. Savanoris palydovas atsiduria netoliese, nerūpestingai mirkteli; už palubės turėklo jis pats vos išsilaiko liaunyte ranka, kurią nusekus akim suskausta dar giliau: nuo riešo žemyn ji nužymėta gausybe regimų, jau užsitraukusių brūkšnelių; vogčiom bandau gaudyt jo žvilgsnį, o ir išlipant viskas vyksta pernelyg staigiai: kaip baidarininkai iščiuožiam pro pakeleivius, paliesdamas petį jis parodo, kur manęs laukiama, itin taupiu šypsniu atsisveikina ir prapuola pikiruojančioj minioj. Žmonių upė dar pasraunėja iškart už keisto siuvimo mašinų kvartalo, skliautuoto turgaus gilumoj, praėjus gariūnišką apatinių rūbų prekystalių dalį išsyk ūmėja čiaudulys nuo prieskonių kvapų, pastėrusiai varsto plastikinės manekenių, apgaubtų apsiaustais ir hidžabais, akys, aplink tuotarp spragsima skaičiuotuvų klavišais, kad užsienietis nudžiugtų pamatęs arabiškus skaitmenis, bet ir sutriktų, nes kaina būtų dešimtrialiais tomaniais.

Merginos Chadziu tilto skliautuotoj galerijoj
Merginos Chadziu tilto skliautuotoj galerijoj

Vis dėlto naktiniai traukiniai – itin abejingi lepiam keliauninkui: kaip kadaise Madride, Maskvoj, taip dabar ir Isfahane stotin esu pristatomas nusikalstamai anksti ir sąmonės asinchronizacija su aplinka spengte spengia, nelyg būtum įstrigęs filmo „Lengoljerai“ vidury, nors aplinkinis pasaulis rąžosi lyg jo pabaigoj. Apytuštė stotis priekaištauja demonstratyviu aidu, paplentės stulpų plakatuose, regis, po antakį kilsteli daug matę revoliucijų kankiniai, atšvaitais akis blizgina dar vienas pakelės karinę bazę simbolizuojantis sraigtasparnis, paskui – tankas, o nakvynės vieta nakvoti kol kas priima tik lagaminus. Čaharbaho bulvare stabteliu nutraukti senoviškos elektroninės stotelės švieslentės ir tik vėliau, apžiūrinėdamas kadrą pastebiu, jog į jį pateko bilietų pardavimo būdelėj sėdom parpiąs senukas.

Miestas pradeda busti tik priėjus 33 arkų tiltą: eismas pasiekia rytinės normos ribas, palei pakrantę savo kasrytinį maršrutą mėgina įveikti bėgikas, naudodamasis vyriška privilegija nedėvėti skarų ir apsiaustų, šalia dienai ruošiamos, žarnomis laistomos gėlės – viskas kaip įprastame mieste, išskyrus tai, jog pačios upės nėra, ir kai kurie praeiviai renkasi kirsti kampą vagos dugnu, apeidami retą vienišą klaną. Kai ji dar buvo, tiltą pastatė gruzinų kilmės iranietis; ilgainiui nebeliko ir jo, tačiau kaukazietiški pėdsakai tebėra ryškūs: pirmoji didesnė turistų sankaupa užtinkama pabirusi armėnų kvartale. Įsukta į islamišką architektūrinį audinį čia kyšo Vank katedra, o jos užkulisiuose iš vaškuoto vandens – o ne iš smėlio kaip tėvynėj – stiebiasi liaunos žvakutės. Net ir kvartalo komercinėj aikštutėj patraukia akį šiokia tokia senovė – saulės nublukinta „Nokia“ vitrina. Kad nenublukintų ir mūsų, pro taksi langus įsikimbam į vėjo kamanas ir nuvažiuojam prie minaretų, kurie žymūs tuo, kad sudrebinami kartą per valandą. „Kada virpės?“ – klausiu. „Dvyliktą“, – sako, ir laikrodis prunkšteli – dar tik pusė vienuoliktos, tad nebeištveriu ir pasiduodu klampiam siestos tinguliui. Poilsiui čia palankus ir internetas – iranietišką cenzūrą, blokuojančią lietuviškus portalus, bet praleidžiančią „Google“; įveikus proxy manevrais paaiškėja, jog ši pergalė Pyro – internetas tampa toks lėtas, kad tinklalapius, regis, greičiau atkuria tavo paties vaizduotė.

Jazdo susirinkimų mečetė. Autoriaus nuotraukos
Jazdo susirinkimų mečetė. Autoriaus nuotraukos

Rimčiau tyrinėti Isfahaną jėgų atsiranda popiet – pro gražius, Versalio karpinius priminusius Hašt Behešt sodus – dar ir su eile lauko treniruoklių pavėsyje – pasiekiam centrinę Isfahano aikštę, juosiamą sienose įsikūrusio turgaus. Ant žolės lopinėlio sėdinėja būreliai žmonių, valgančių ledus iš vaflinių dubenėlių, aikštės vidury prunkštauja karietų žirgai, palei fontaną vietomis mandagiai keičiasi turistai su aparatais: visi, išskyrus gal arklius, čia atrodo atsipalaidavę. Netikėtai pigiam istorijos muziejuj įsidėmi savitas ekspozicijos eiliškumas: lauke pasitinka dinozaurai, viduje – šiuolaikiškesnė fauna, kurioje vis išsiskiria mangustos su gyvatėm, toliau – apsigimę gyvūnai, o tada jau kažkodėl ir žmonės, daugiausia Artimųjų Rytų regiono tradiciniais kostiumais. Išėjus šviečia gatvių žibintai. „Kur čia Čehel Sotun rūmai?“ – imuos klausinėti praeivių. „Aš einu link jų“, – šypteli lavašų rinkėm apsikrovęs vaikinas. „Duokit“, – pasičiumpu pluoštą, ir galiuką paeinam kartu, linksmai pypinant mašinoms. Padarom nedidelį ekskursą į spalvingą apsipirkimų kvartalą, žaliai žioruojančią Susirinkimų mečetę, kurioje, nenuostabu, klūpi daug susirinkusiųjų, ir atvykstam prie oranžinio Chadžiu tilto: abipus tuščios upės vagos tartum vaikučių knygelėse jaukiai švyti miesto žiburiukai. Skliautuotoje tilto šono galerijoje susėdusios merginos, apačioje darniai dainuoja būrelis vaikinų. „Ingelisi theili hub mitunid hars mezanid“, – pagaliau prisiryžtu profaniškai susniaukroti (kažkodėl galvodamas apie „Sostų karų“ dothraki tarseną), kai jau trečia mergaitė man spygteli anglišką „labas“, ir netrukus visa didžiulė jos šeimyna prisiveja mus, fotografuojasi kartu, keičiasi el. paštu, kviečia namo vakarienės ir stebisi suvenyriniu juodos duonos grumsteliu: „Ačiū už sausainiukus“, –­ sako 23-jų Parisa, anglų kalbos mokytoja, apmaudžiai negaunanti mamos palaiminimo savo naujausią nuotrauką išplatinti pasauliui. Vis dėlto pavakarieniaujam mieste, kur šalia gruzdintų bulvyčių laukia mėsos kukuliai su anyžiais, košė iš pupelių su porais, petražolėm, ožrage bei įdomus tirpalas iš vištienos, granatų bei riešutų, ir kitą rytą, dar spėję pamatyti miesto gėlyną, pakeliui su sunkvežimiais lenktyniaujam kalnų fone, palei dykumas, jas bandančiais atkovoti pakelės miesteliais su šiek tiek žalumos, pro degalines, pavienius mečečių kupolus – kur sykį sustojama dėl maldų ir tualeto.

Šimto kolonų salė Persepolyje
Šimto kolonų salė Persepolyje

Po truputį kalnuose plečiasi šešėlis –­ Širazą jau pasiekiam visiškoj tamsoj: šalia kelio sidabro girliandom spindi kalnuose įtaisyti Korano vartai, čia pat, prie didelio paukščio skulptūros žolės ruožely, nepaisydami mašinų ūžesio, iškylauja žmonės. Bohemiška, poetų miestu pavadinta dar viena buvusioji sostinė nebe tokia konservatyvi –­ aplinkinių kreipiniai tamsoje kiek garsesni, apdarai margesni nei Isfahane. Centrinės gatvės čia – namai mobiliųjų telefonų parduotuvių legionui, kaip kažkada batų firmoms Vilniaus ir Kauno cent­ruos. Taksistams iš pastotės komanduoja pagyvenusi moteris, šoką ramiai rūkančios užsienietės atžvilgiu pakeičia lyg ir šypsena: tokiu požiūriu persiima ir taksistas, sutrinkąs sustabdytas kelkrašty prie pirmos parduotuviūkštės: „Endevonė“, –­­ paaiškinu, ir netrukus mašinos salone įsipūpso gardus arbūzas.

Teherano namų papuošimai
Teherano namų papuošimai

Širazo apžvalgą, vos prašvitus, pradedam turizmo informacijos centre prie Karimchano pilies mūrų, kur labai mandagus tarnautojas tampa dar paslaugesnis, pamatęs, kad nebeatlaikiusi karščio, taršos ir valančių vaistų mišinio, mano nosis prapliumpa krauju, naikindama vis naujas servetėles: tuoj pat esu pasivadinamas į vidų atsisėsti, rankose atsiranda arbatos ir net abrikosinio lavašako pluoštas, o šalia – darbuotojo draugė, trokštanti bendros nuotraukos. Pakeliui į senąją sostinę pasikartojančią pakelės vaizdų seką sudaro žmogus su plakatu, skrybėliuočiai su vaisiais ir automobiliai su dėžėmis, ir tik prie Persepolio juos pakeičia kupranugariai, o jau pačioj vietovėj – jaučiai, saugantys Visų tautų vartus, paskui liūtai, kandantys į nugarą vienaragiams. „Tai vienintelis iš didžiųjų senųjų statinių, statytas ne vergų“, – giria gidas, tarnavęs Irako pasienyje, planuojąs išvykti į Naująją Zelandiją ir aktyviai besimokąs prancūzų kalbos, nes angliškai mokąs. Senųjų rūmų reljefai išmarginti skulptūromis, kolonos palei įėjimą – senoviniais „čia lankėsi“ analogais, pvz., iš 1912-ųjų. Grįžti tenka į patį karštymetį, nuo kurio vienas patraukiu pasislėpti Hafezo mauzoliejaus pavėsinėn, tačiau ir čia mane atranda dvi persės merginos – be abejo, inžinerijos studentės –­ ir kol nerūpestingai dalijuosi kelionės įspūdžiais, viena, blyksėdama akim, labai nesėkmingai taisosi hidžabą, kuris po kiekvieno timptelėjimo, regis, atidengia tik daugiau plaukų. Ir vėliau, eidamas tuščiomis siestos gatvėmis nelieku vienišas – mane sparnais vėduoja balandžiai iš oficiozinių grafičių, kitapus gatvės žingsnio tempą atkartoja kažkokia mergaičiukė, nupypsi pravažiuojanti mašina. Vakare, net apsikrovęs turguj pirktomis knygomis, išties – knygomis apsimetusiom saldaininėmis, sulauksiu optimistiško devyniolikmečio palydos. „Iš Vokietijos?“ – paklaus, kaip čia klausia visi, ir paskui įsileisim į šnekas apie sunkų širdies pasirinkimą tarp religijos ir istorijos, inžinerijos studijas, kompiuterinius žaidimus, tada išaiškins, kur rasti, kaip ieškoti širazietiško ledų atitikmens makaronų pagrindu.

Sirazo sienų papuošimai
Sirazo sienų papuošimai

Vaiskų rytmetį dar pašviesina veidrodėliais inkrustuotas mečetės vidus, žydras kito poeto – Sadžio – memorialo kupolas bei netoli jo įsitaisęs krioklys; Afif Abado muziejaus sode medžių pavėsy slepiasi tankai ir kita karinė technika, viduje kondicionierius pučia į įvairius senovinius ginklus, o taksi vairuotojas, žadėjęs, kad tikrai spėsim į autobusą, pastebimai prakaituoja priekyje pamatęs avariją. Pavėluojam dešimt minučių, tačiau autobusas širdingas ir tikrąja to žodžio prasme – vidus pilnas širdelių, raudonų čiūčelų ir kitokių minkštų meilybių, kurios nepadarytų gėdos ir Akropolio vitrinai Valentino dieną – tad mūsų palaukia, ir toliau dar vienas kelio etapas, šįkart gerokai kalnuotesnis – dar šešios valandos autobuse, kol pasiekiam paskutinį, jau visai kitokį, dykumose įklimpusį Jazdą. Kartu, ko gero, su visais mieste esančiais turistais stebim Zurchanės gimnastinį ritualą: vyrai, grojant trankiai muzikai ir plyšaujant komandoms, čia žvangina grandines, kilnoja medines kuokas, panašias į milžiniškus kėglius; mieste atrandam kone pirmuosius modernybės ženklus – amerikietiško tipo užkandinę, parduotuvę bei suvenyrines –­ nors esam ir absoliučioj glūdumoj, geografiniam Irano centre, pereinam mažyčiais jau uždaryto turgaus koridoriais, kuriuos dingsta GPS ir mobilusis ryšys, ir net atrandam visai neplanuotą užtikti šventovę.

Irano pakelįs
Irano pakelįs

Paskutinė diena čia – penktadienis, poilsio diena, tad iš paskutiniųjų ieškom, kas atidaryta. „Noriu pamatyti miestą iš aukštai“, – prasitariu taksistui, atsiminęs, jog vienas gražiausių dalykų čia – stogų architektūra, ir esam nuvedami į atsitiktinį viešbutį, klaidžiojam jo menėmis, rengiamomis kažkokiam baliui, požemiais, kurių kanalais teka čia vėsinamas vanduo, kol man pasiūloma tiesiog užlipti ant stogo: nuo čia matosi, kaip dangų baksnoja virš miesto iškilę badgyrai, mūsų kaminų antipodai: užuot išleidę dūmus šie iškyšuliai oro srautą sutraukia ir kreipia žemyn. Tylos bokštų (o išties – kalnų) apylinkėse išleisdamas vairuotojas šypteli: „Kairysis – sunkusis, dešinysis – lengvasis.“ Tačiau po dviejų minučių pasiekęs lengvojo pusiaukelę stabteliu (nuo aukščio pabąla akyse), įsitveriu skolinto aparato ir nusprendžiu, tiek to, gana. Toliau – zoroastristų šventovė, kurion turistai užeina atsigaivint kondicionierium, tačiau čia pat vėl tiesia rankas į ugnį, degančią nuo 470-ųjų; didžiausia vėjų gaudyklė Doulat Abade plaiksto net nuo prakaito sulipusius plaukus, o jos sode po žmonių pariestom kojom nusėstais suolais vaikštinėja katės. Po sotaus kebabo su užkandai populiaria svogūno galva ir airano atitikmens indeliu darsyk sėdam į traukinį, kur dar nežinau, jog manęs per artimiausias dvylika valandų laukia penkių valandų trukmės pokalbis su repatriantu, kuris pasakos apie sūnų, studijuojantį inžineriją, svajonę pasistatyti namą gimtojoj šalyj, jon taip pat plūstančius migrantus iš Irako ir Afganistano, bet daugiausia – apie sudėtingus santykius su keliomis jaunomis draugėmis JAV, ir tai bus komfortabiliausia grįžimo dalis, nes lėktuvas, aiman, tepriims ketvirtą valandą ryto.

Daugiau nuotraukų - Literatūros ir meno Facebook puslapyje