Nuotrauka iš banipal.co.uk
Nuotrauka iš banipal.co.uk

Amina Saïd (g. 1953) – prancūzakalbė poetė, rašytoja ir vertėja, kilusi iš Tuniso. Nuo 1979-ųjų gyvena Pary­žiuje, baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Sorbonos universitete. Yra parašiusi daugiau nei dešimt knygų, didžioji dalis –­ poezijos rinkiniai, taip pat dvi tunisietiškų pasakų knygos. Poetės kūryba versta į arabų, vokiečių, turkų, anglų, ispanų ir italų kalbas.

 

giliai ugnyje
balsą girdžiu

šviesa tartum kalba
kuria bendrystę

mūsų akys regi
kaip kalba šviesa

šviesa – tai meilė
laikas kai būni arčiau

tik visada lieka vietos
šešėliams

 

šventuma aušroj
man skirta žiūrėti

aš tiek sapnuose buvau

aš tiek sapnuose buvau
galiu nebepabusti

eilėraščiai – šviesa
nes pasauly tamsu

eilėraščiai – šešėlis
nes žemė iš šviesos

 

ilgai man dar keliauti
vidinę gelmę globti
vis kilt ratu ratu
šnabždėti lūpomis kas manyje
tyriau už meilę kas atvira labiau negu
gyvenimas toliau negu mirtis

ilgai man dar keliauti
gimti gyventi išnykti nuo pradžios
iki gimimo naujo kiekvieną gyvenimo
žingsnį kartoti gyvent
ilgiau nei noras degantis vis būti žemėje danguj
ir ten kur kūnas tavo

ilgai man dar keliauti
kol tave prieisiu
vėl naujo pavasario laukti galbūt
tik mylėti dar nemoku
nebent dienos šviesoj
įsižiūrėčiau akimis dar vieną saulę

 

durys esu
langas esu
begalybėn veriuos

einu gilyn į naktį
vis kaupiasi šviesa

kas slepiasi dienoj
prisiliečia sapnuos

akimirką dar
skrendu lyg tie dideli
apsvaigę nuo laisvės paukščiai

akimirką nubundu
regėdama sparnus
kurie prikalti virš slaptų portikų
į kitą naktį

 

saulei kylant
kiekvienądien tu vydavais mėnulį
o jis vis sprukdavo

kiekvienądien tu artėdavai prie mano tylos
kad įlietum į ją savosios

mačiau kaip mano ranka šešėlį liečia
aš ir pati šešėliu buvau
tik nebuvo kas akis man dengtų

mes patys buvom sau dykuma
akmeniu vis skubančiam smėly
ir šaltiniu pasaulyje kurs myli

mes buvom paukštis baltas
kurs neša debesį sparnuos
mes buvom skrydis ir paukštis
žvilgsniu skrodžiantis dangų
kai vis artinasi toliai
ir vėl įsiplieskia ugnis

saulei kylant
kiekvienądien tu vydavais mėnulį
o jis vis sprukdavo

mes buvom mėnulis saulė
ir spalva ant kurios rymo dangus
ir matėm kaip jis veriasi

mes buvom šviesa ir sutemos
mes buvom laiko ratas
kurs dieną jungia su naktim

mes buvom vyras moteris
ir vaikas kurį mačiau tavyje

kiekvienądien artėdavai prie mano tylos
kad įlietum į ją savąją

mes buvom visuma
balsių ir priebalsių
kurias sučiaupę laikė burnos mūsų kūniškos

mes buvom ugnis gyva ir pelenai
ir patys sau griuvėsiai

mes buvom visa kas nebuvo
ir kas tęsias toliau

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Vytautas Selena

 

ieškau to kas prarasta
kas pranykę buvo mane randa

valdančioji nesančioji
ant dangaus laiptų

aš laužiu amžinybės duoną

 

buvau kitas
kurio kaukes pasisavinau

o mano dienos
nešiojo jųjų šešėlį
kaip gedulą

apsupau jį
išverčiau save į jo kalbą

kuo gi virstų mano naktys
be jo dienų

 

akimirką buvom gyvi
neaiškiai pajutę
savo aistros amžinumą

jau nebesame visiškai
nepažinūs patys sau

žodžių smėlis
kreipia mūsų žingsnius
šiuo ilgu keliu link ištakų

 

buvau tamsybės
iš kurių užgimė dangus ir žemė
sako naktis

nuo tada tai kas dangiška
žemėje
padarė būtybes matomas
ir pasirengusias eiti savo keliu

tai kas žemiška
danguje
padarė žvaigždes matomas
ir pasirengusias eiti savo keliu

 

parašysiu tau
valandų himną

nuo saulėtekio iki saulėlydžio
nuo saulės iki anapus

papasakosiu kiekvieną
valandą šio gyvenimo
kuris mums yra suskaičiuotas

 

upė esu
skaidria šypsena

mano amžina klajonė
atstoja man kalbą

neįsikibdama į nieką
savo kelionėj
link aklo vandenynų laiko
nuo pradžios aš teku

iš šios begalinės nakties
kurią vadiname slėpiniu
apgyvendinu jų gelmes

 

moteris gimus iš saulės
akmuo tarp kitų akmenų

peizažo kvepėjimas
sunkioj laiko gėlėj

mirtis švyti
širdies artumoj

paukštis lėtai
velka vakaro uždangą

šešėlis įgyja šešėlį
šypsantis pasauliui

 

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas