Menininkų grupės „Akla valtis“ linoraižinys
Menininkų grupės „Akla valtis“ linoraižinys

Hamburgas–Berlynas. Kraunuosi daik­tus, tvarkausi, noriu išplauti indus, plovyklė spokso raudona akele. Žinau, baigėsi druska. Reikia naujos priberti. Susvyruoja apsisprendimo svertas, įberti? Reikia atplėšti maišą su druska, reikia ištraukti apatinį plovyklės stalčių, reikia pasilenkti ir berti. Kruopščiai. Taip, kad ta druskos srovelė bėgtų į tą angą, o ne pro šalį. Reikia stovėti šitaip pasilenkus ir laukti. Kol net visa druska subyrės. O ji byra be pabaigos. Byra ir byra. Įberti? Tas vaizdas, kuriame aš pasilenkęs su kažkuo, iš ko byra kažkas, kas tarsi tame byrėjime būtų sustingęs. O aš kartu su tuo kažkuo, amžiams, kaip druską beriančio žmogaus paminklas. Neįberiu. Susipakuoju, išeinu, uždarau duris.

Berlynas, stotis, išlipu iš traukinio šiek tiek pažaliavusiu veidu, toks lyg būčiau truputį susiurbtas į savo vidų. Sulenktas, perlenktas, blogai prisuktas. Nes traukinyje per garsiakalbius kvietė į vagoną restoraną valgyti lenkiškos sriubos. Pirmą kartą per visą mano važinėjimo vokiškom linijom laiką siūlė mūsų patiekalą. Pasakė, siūlome lenkų grybų sriubą šiupinį, bet jau tiek to,

       būkime
       geranoriški.

Ir toliau: tuojau po šito geros kaimynystės komunikato girdžiu kažkokius pašaipistus, dviese priešais mane, nes aš bend­rame vagone, pasikeičia žvilgsniais, tokiais suokalbiškais. Ak, šitaip? Na, tai manyje priešlėktuvinis aliarmas, atsistoju ir einu! Į restoraną, to šiupinio, dviejų, kiekvienam po vieną, tiems, kurie tarsi abejodami ironiškai šaipėsi iš sriubos, kurią aš iš motinos krūties čiulpiau. Einu, nupirksiu jiems, tegul paragauja. Gudručiai. Einu, braunuosi beveik per visą traukinį, nes aš jo priekyje, o sriuba – gale, prašau dviejų porcijų, dvigubuose dubenėliuose, kad nenusiplikyčiau, ir grįžtu, ir vis apsilaistydamas, ir dėl to keikdamasis, nes juk karšta, einu tais dubenėliais apsikrovęs kaip kad Jis kryžiumi, galiausiai pasiekiu tą Golgotą, o tų dviejų nėra, per tą laiką jie išlipo, kad jie krauju. Paplūstų. Atsisėdu su ta sriuba, ir ką? Ir valgau, nes ką? Valgau visuomeniškai. Kiekvienas šaukštas vis didesnė kankynė, nes tas šiupinys neskanus, pasibjaurėtinas, kažkoks kažkuo rūgštoku atmieštas vanduo, kažko tokio niekada nebuvau valgęs, bet valgau, valgau, nes ką? Ir suvalgiau, ir tuojau lekiu į tualetą, ir vemiu, jau beveik pakeliui, lenkų patrioto gyvenimas – tai polonezas minų lauke.

Išlipu Berlyne, nes Berlyne „FilmasLENKIJA“, kasmetinis mūsų filmų festivalis, o jame „Katynė“ kaip highlight. Gyvenu pas draugę, visai šalia festivalio biuras, išvažiavo man palikusi raktus ir, laimei, patalynė balkone džiūsta. Tą dieną, kai rodys „Katynę“, išeinu su pižama ir šlepetėmis bei kava į balkoną, pakyla kažkoks skersvėjis, ir trinkt! Balkono durys taip garsiai bumbtelėjo, kad net rankena iškrito, iš tos pusės, kurioje buvau, o ne iš tos, kurioje esu. Ir kas dabar? Šąla žmonija, vien tik pižama apsivilkusi. Ką daryti, langą išdaužti? O paskui ką, ieškoti kas įstiklins, užsakyti, susitarti, laukti ir mokėti nežmoniškus pinigus? O gal nusileisti tomis paklodėmis, kurios džiūsta? Iš antro aukšto turėtų pasisekti, kaip moku, taip surišu jų galus, sunarplioju mazgus, patampau, patikrinu, ar stipriai laikosi, tarsi ką nors apie tai išmanyčiau. Tarsi vaidinčiau Zoro prieš kamerą. Vieną galą pririšu prie turėklų, permetu, kitas galas kabo šiek tiek pakilęs nuo žemės, bet nieko, tiek aš jau nušoksiu, perlipu per balkoną, stengiuosi žemyn nežiūrėti ir leidžiuosi, lėtai, po truputį, po truputį, ir staiga įtartinai greičiau, žmonija krenta, tiesiog lekia velniop, snukiu žemyn, ir pūkšteli į krūmus. Laimei, į krūmus, šiek tiek pritrenktas, visur duria, veidą, rankas, bet nieko, svarbiausia –­ gyvas. Pribėga praeiviai, klausia, ar viskas gerai, sakau, kad gerai, gerai, kad aš čia tik šiaip sau nuvirtau, iš nuobodumo, nusipurtau, užsitraukiu pižamos kelnes ant pilvo, nes jos krenta, ir
       einu
       į festivalio biurą einu
       vidurmiestis, pilna žmonių, ir visi žiūri į
       mane
       tarsi į laidotuvių procesiją,

        ir prasiskiria
        prieš mane
        lyg prieš laidotuvių procesiją,

kaip tik čia, Berlyne, kur viskas galima, juos taip stebina žmogus su pižama ir šlepetėmis? Kažkas teka mano veidu, nusibraukiu, ranka raudona, tai kraujas, kraujas manimi teka, tai todėl jie taip sunerimę ir išsigandę, įsidūriau ir dabar aš kaip degantis krūmas tarp jų, taip, regis, atrodau. Einu žiūrėti „filmoLENKIJA“, nes kurgi daugiau? Eisiu į festivalio biurą, palauksiu, paskambinsiu buto savininkei, kad mane pasiimtų. Jau matau kino teatrą, prie jo minia žmonių, kai prisiartinu, jie prasiskiria priešais mane kaip durys su fotojutikliu. Durininkai sustabdo, sako, šitokio neįleis, tai ne pižamų vakarėlis, o rimtas renginys, matau savo atspindį, mano pižama dryžuota, užmiršau, sakau, žinau, kad tai rimtas renginys, kad kraujas yra netikras, ir kad tai ne pižama, o kalinio drabužiai, kad aš šitaip reklamuoju „filmąLENKIJA“, kad esu martirologinis žmogus-suteptinis, ir kad mane įleistų, nes šalta (velniai griebtų!). Įleido, įeinu, didelis sujudimas, išlaikydamas fasoną, kitaip tariant, kelnes, lengvai lankstydamasis į šalis ir aiškindamas, kad neturiu diržo, nes ant jo pasikorė šalia buvusių gultų kolega, praeinu per minios piltuvėlį ir įžengiu į biurą, pagaliau, žmonija nusiprausia kraują, žiūri vieni kitiems į akis ir geraširdiškai, su užuojauta linguoja galva.

Berlynas–Vroclavas. Rūkau traukinyje, tambūre, tarp vagonų, už manęs su trenksmu atsidaro durys, rėkia konduktorius, nes čia triukšmas, viskas aišku, ką rėkia, kad traukinyje rūkyti werboten, ką aš sau manau, tuojau pat turiu išmesti cigaretę ir taip toliau, taip garsiai rėkia, kad atsisuku, nes netikiu, kad jis šitaip ant manęs rėkia, ir tada, kai atsisuku, jis rėkia dar labiau, kad man rėkia, ant manęs, jaučiuosi tada, tarsi per gaudynes sučiuptas, ir sakau, kad geriau rūkyti cigaretes... negirdi, tai beveik rėkiu, kad geriau rūkyti cigaretes, nei išrūkyti žydus! Jis užsičiaupia, išmetu cigaretę ir grįžtu į kupė, kupė sąvokų reikalaujantis ponas, kankinantis klausimais apie Lenkiją, nes važiuoja pirmą kartą, o kur tas, o kur anas, o kaip su tuo, o kaip su anuo, įeinu įpykęs, o jis toliau varo, o kaip jūs, lenkai, vadinate mus, vokiečius, kai norite mus įžeisti? Nes žinote, pone, mes tai sakom Polacken, o jūs? Mes neturim specialaus žodžio, atsakau suirzęs, mes sakom „vokiečiai“, paprasčiausiai „vokiečiai“.

Tai baisu, atsiliepia po akimirkos ir tyli, iki pat Vroclavo, Vroclave imu jo gailėtis, paploju per petį ir sakau, kad nesirūpintų, kad aš perdėjau, taip, mes turime pašaipių pavadinimų, pavyzdžiui, švabai arba škopai, atsiduso, akmuo jam nuo širdies nusirito, atsisveikindamas vos manęs neišbučiavo. Papasakojau jam tokią su Vroclavo stotim susijusią istoriją, žmonės perone ir skelbimas per megafoną: „EuroCity“ traukinys Krokuva–Hamburgas atvyksta į trečią pero­ną, penktą kelią. Nubunda ant suoliuko girtuoklis ir rėkia, pakartok, kurva. Iš megafono: kartoju, „EuroCity“ traukinys Krokuva–Hamburgas atvyksta...

Iš stoties į Aktorinės dainos festivalio organizacinį biurą. Biure neaiškiai sumurmu savo pavardę, visada taip, susinepatoginu, kai reikia prisistatyti, ištarti savo pavardę, išeina kažkas kaip „š unicki“, prašo, kad pakartočiau, ir tai dar labiau mane trikdo.

Dainuojamoji poezija man kelia abejonių. O ypač poetinėm dainom. Nes man pernelyg daug poetiškumo dainuojamojoje poezijoje. Nepatinka. Nesiliausiu kartojęs, kad nepatinka. Poetiškumas. Tas per scenas su žvakėmis plaukiantis dūmas. Poezija tai ugnis, o ne dūmas. Arba veidas, poezija tai veidas, o poetiškumas – tai tąsus, švelniai jį liečiantis šydas. Poetiškumas tiek bendra turi su poezija, kiek gražus palyginimas su iki kosmoso iškrušta metafora. Poezija krenta žemyn kaip vazonėlis iš balkono. Tai akimirka, sekundė, blyksnis, impulsas, smūgis.

Perkūnas, nes poezija yra vertikali. O poetiškumas horizontalus, liejasi į kairę ir dešinę, kad ilgiau juo žavėtųsi. Kaip skalbiniai vėjyje. O poezija – tai virvė, ant kurios šitie šlapi, viliojantys skalbiniai džiūsta. Poetiškumas – tai petingas, o poezija tai iškrova. Poezija – tai atiminėjimas, redukavimas, tai geležies kalimas. O poetiškumas – tai nuolatinis pridėjimas, spalvoto stiklo pūtimas. Poetiškumas – tai liga, tai poe­zijos išbėrimas, tai grybas ant jos medžio.

Einu į festivalio programoje rodomą teatro spektaklį ir vos matau, akys pilnos ašarų. Šienligė, tai dėl žiedadulkių, Vokietijoje žiedadulkės tai Pollen, kaip ir mes, tik viena „l“ daugiau, kartais laikraščiuose perspėjama, Achtung, die Pollen kommen!, ir rašoma, kaip nuo jų gintis.

Kioske prašau nosinaičių, taip, sakau, nosinaičių, pats stebėdamasis, kam čia ta nosis, kam rūpi, kaip aš jas panaudosiu? O ašaros, pavyzdžiui, tai mikas?

Priešais teatrą Žalgirio aikštėje minia. Aš turiu ir su teatru susijusių abejonių. Mano santykis su juo vis kinta. Kartais tik atsistoju į eilę prie kasos ir jau žiovauju. Man trukdo aktoriaus artumas, žmogaus, kuris būtinai nori kažką man perteikti. Parodomasis šio ketinimo pobūdis. Man geriau iš toli, iš tolo man geriau. Man geriau ekranas, kinas. Aš nenoriu būti matomas kažkieno perdėtų pastangų adresatas. Man geriau būti vienam. Saugiai anoniminės apykaklės apglėbtam.

Taigi minia, daug žmonių be bilietų, kažkas mane stveria už alkūnės, iš apačios, žiūriu į tą apačią, moteris vežimėlyje (neįgaliųjų, o ne vaikiškam), prašo, kad ją su kuo nors laiptais užneščiau, nes iki įėjimo reikia truputėlį laiptais, o ji vežimėlyje, o aš ne, gerai, tegul, užnešiu, nors čiaudėju ir nematau, dairausi, su kuo čia ją: užnešti. Padeda alui renkantis valkatūzas, įnešame nelaimingąją, laiptelis po laiptelio, sunkus, kaip švininis tas vežimėlis su ja, ji neturi bilieto, bet bilietų kontrolieriai įleidžia ją be, juk, anot jos, sėdimą vietą ji jau turinti. Į salę neinu, kokia prasmė su ta nosine ant veido, įsitaisau bare, sėdžiu, kažką geriu, bandau skaityti ir staiga per stiklą matau, ji eina į tualetą. Ne važiuoja, o eina. Einu paskui ją, beveik bėgu, įeina į vidų, laukiu prie durų, išeina, tiesiai ant manęs, išsigandusi, sutrikusi sako, kad atsiprašo, kad ne jos vežimėlis, iš neįgalios kaimynės pasiskolino, su vežimėliu jai visur pavyksta prasmukti, dar kartą manęs atsiprašo ir dar kartą man dėkoja, šmaikštuolė, už užnešimą, ir nueina, skuba, sako, bijo dėl vežimėlio, tik to ir betrūko, kad kas nors dar jį pavogtų, tiesa? Tada ji turėtų kaimynę ant rankų nešioti, o tokios lemties tikrai nenorinti.

Vroclavas–Gdynė. Tokie užrašai kaip „Nepersisverti“ arba, tualete „Nemesti buteliukų į klozetą“. Tai panašu į prekybą skutimosi peiliukais su užrašu „Venoms neskirta“.

Na, ir tie uždari kupė. Žmogus žmogui žmogus. Iš tų dvie­jų blogybių renkuosi būti pasmerktas bliuzui1 negu artimui. Stovėti šalia jo, artimo, dings minioje, sėdėti šalia jo, skausmo riba, sėdėti priešais: skausmas. Galėtų kur nors kitur atsisėsti, kas antra kupė laisva, bet jis ne, jis pyst, iš karto priešais mane. Kaip meteoritas. Ir kas dabar? Sėdime beveik keliais liesdamiesi, kaip sužadėtiniai, kaip žiogeliu susegti. Tada taikau kankinantį žvilgsnio nukreipimo į šalį meną, bet jis vis tiek, tas mano žvilgsnis, anksčiau ar vėliau ant artimo nukris.

Nes, velniai rautų, ims jis čia man nosim traukyti arba, atsiprašant, žiovauti, arba, bliamba, dūsauti, kosčioti, švilpčioti, paprasčiausiai jis egzistuos ir tai taip staigiai. Krapštys ausį, nosį, grauš nagus, ir man atrodys, kad jis į tą ausį sugrūda tą pirštą, kuris išlenda jam iš tos nosies ir tie jo dantys kramto tuos jo nagus.

Jis turės ausines, kurių dūzgimas prives mane prie nevilties avilio. Arba kalbėsis mobiliuoju, tada prievartaus mane vietos informacija, privalau klausytis, kur jis kaip tik yra, kokiame traukinyje, per kokią vietovę lekia, nors aš, bliamba, pats žinau. Žinau! Arba, o tai baisiausia, jis valgys.

Valgys. Kąs, bliamba, kramtys, bliamba, atrajos, bliamba, ris, bliamba, čepsės, bliamba, siurbs, bliamba, sriūbčios. (Autobuse Vokietijoje dar blogiau, kebabus valgo, dažniausiai kebabus su tais suknistais svogūnais.) To ėdalo kvapai pasklis po kupė ir koridorių, bet nafig, artimui nusispjaut, kanda po gabalėlį, spokso į tą vietą, kurią ką tik nukando ir toliau kemša, judina tą didžiausią, pasagos formos apatinį žandikaulio kaulą, taip tą malyklę judina, tarsi ji būtų prijungta prie baterijų. Pasibjaurėjimas, su kokiu į jį žiūriu, yra atvirkščiai proporcingas jo kaskart labiau savimi patenkintam snukiui. Suvalgys, nuris paskutinį kąsnį, nusivalys barzdą ir lūpas, ir anaiptol nesibaigs, o kaip tik prasidės: dabar jis pirštu mėgins iš tarpdančių iškrapštyti valgio liekanas. O tai jam, iš anksto žinau, nepavyks, todėl panaudos kitą metodą, valgio likučių ištraukimą pneumatiniu būdu, jis, bliamba, trauks orą į burnos ertmę, mane, bliamba, apšaudys reguliariais, pavieniais šūviais, čirkštelėjimais, tarsi ryžiais iš vamzdelio į pačias smegenis gaučiau. „Cikados Kikladose“2, tai skamba kaip tik šitaip. O jeigu jam pasiseks, tai ištrauks, nagu stebuklingai iškrapštys kažkokią varganą to dvokiančio marmalo liekaną ir ją vartys ant to savo nago kaip medžiotojas trofėją, bliamba, prieš akis iškels, kad galėtų į savo grobį pasižiūrėti, kad akys atsidžiaugtų, ir tada galėtų praryti, įkišti visa tai, bliamba, į burną ir pats save suėsti, o aš? O aš, užuot persėdęs kitur, tai ne, nepersėdu, ne, aš sėdžiu ir gėriuosi savo pasibjaurėjimu. Gėriuosi, nes kuo didesnė mano neapykanta artimui, tuo didesnė mano savimeilė. Su tokiu kaip aš taikos nebus.

Šį kartą mane kankina senukas, po ilgo čepsėjimo uoliai krapštantis dantis, prarandu kantrybę ir sakau, kad gal jau bus toks malonus ir liausis kaišioti piršto pavidalo krapštuką tarp tų savo dantų, o jis man į tai, visiškai neutralizuodamas mano pavidalą įgavusią bombą, kad čia ne jo dantys.

Žiūriu godžiai pro langą į nereikšmingas scenas, kažkokia moteris perone kairia ranka mojuoja vyriškiui, kuris jos nemato, kažkas pavojingai svyruojantis ant dviračio per lauką lietui lyjant su dalgiu ant peties, grupės į stovyklą važiuojančio jaunimo juokas ir pakeltas mokytojo balsas, kad nestovėtų prie pat bėgių, žiūriu į žmones, einančius į kairę ir į dešinę, sėdinčius arba važiuojančius, ir mąstau, kad viskas vyktų visiškai taip pat, jeigu aš čia ir nepravažiuočiau, jeigu būčiau likęs Hamburge, jeigu iš viso manęs nebūtų. Moteris mojuotų kaip tik kairiąja ranka, taip pat lietus merktų žmogų su dalgiu, mokytojas pasakytų tai, ką pasakė, tiksliai tuo pat metu, einantys į kairę eitų kaip ėję į kairę, o ne į dešinę... Nematomas, nereikšmingas Janušo Rudnickio „aš“, saldžiarūgštis savo nesvarumo jausmas.

Sloga praėjo, bet suėmė nugarą nuo to amžino sėdėjimo, surietė mane, perpus į apačią, paskui taip į šoną, kad bamba, ta idiotė, atsirado maždaug klubo apylinkėse.

Organizaciniame biure vėl „š unickis“, gaunu identifikatorių, paskui filmus, bet ne visus iki galo, iš „Brolių Karamazovų“, pavyzdžiui, pamačiau tik vieną, taip tas mano sušiktas kryžius krušo, kad turėjau išeiti.

Griežiu iš skausmo dantimis, o turėjau jais kąsti, graužti, draskyti, juk esu Baskervilių šuo, privalau griebti renominuotus kūrėjus už gerklės ir rašyti apie juos su jų kraujais aptekusiu veidu, o aš ką? Akredituotas sutrauka, tarsi automobilio partrenktas šunėkas.

Ką vis dėlto išsinešu snukyje iš festivalio, tai kibirą sriubos. Sriubą valgome aistringai, beveik kiekviename filme sriuba. Dvejojanti tarp sultinio ir pomidorinės, daugiau vis dėlto ta antroji. Sriuba ir sriuba. Šeimos ritualas, pilkos dienos lėkštes skalambijantis patepimas, kasdienybės kilstelėjimas. Žmonos kaip sekmadienio sultinys, vyrai kaip kopūstienė, grybų vaikai, žirnių močiutės ir pomidorų seneliai. Visi iš sriubos, visa tauta. Biografijos kaip prisvilusios sriubos, kraštovaizdis kaip išsiliejus sriuba.

Aplankau viešbutyje Voiteką Kučoką, už lango jūra, bet man nusispjaut į jos didingą beribystę ir besmengalves bangas. Kalbamės apie moteris, pasakoju jam, kad gyvenu su tokia, kuri rytą manęs paklausė, kai patyliukais atsikėlęs ėjau ant pirštų galų, kad lentos negirgždėtų, taigi kuri, vienai lentai girgžtelėjus, manęs priekaištaudama paklausė, ar būtinai turiu vaikščioti grindimis? Kalbamės apie savo žmonas ir motinas, kad užmuštumėm, apie spjaudymą ant savo tėvų kapų ir savo vaikų nuodijimą, žodžiai paleisti nuo padorumo grandinių.

Bare Kučokas atsikelia nuo stalo, sako, kad eina į tualetą, nueina ir negrįžta, aš paskui jį, o jis prie veidrodžio, delnais už nosies, pro pirštus sunkiasi kraujas, kraujas teka per rankas ir švarką, vėl jam kraujoplūdis, dažnai jam taip nutinka, trykšta iš jo raudonas fontanas, o jis keikiasi, kas per scena, būk pasveikintas naujas medeli retame mano atminties miške! Nebloga mes pora šiame festivalyje, vienas kaip nerūpestingai pirštais pridusintas, iš skausmo smilkstantis kancaras, kitas aukštas, išvaizdus, bet tarsi būtų iš patrankėlės raudonu vandeniu apipiltas, ir jo akiniai taip pat, nelegalios demonst­racijos dalyvis.

Kučokas išvažiuoja anksčiau, nori, kad apsikeistume dalyvių kortelėmis, atminimui, keičiamės, kitą dieną einu į festivalio biurą pasiimti kvietimo į baigiamąjį vakarą ir banketą, atsistoju į eilę, laukiu, stovintys prieš mane garsiai taria savo pavardes, rodo dalyvio kortelę, sutrinku, juk ant manęs tabaluojasi Kučokas, pamiršau, ką dabar daryti, neturiu išeities, sakau „Kučokas“, bet patyliukais, nes nenoriu, kad kas nors išgirstų, kas nors, kas jį pažįsta, sakau puse lūpų, neaiškiai, taip, tarsi savo pavardę tarčiau, taip, kaip Poetas „Reise“, tariu taip, kad man išeina „...čok“, kažkas už manęs stebisi, kad aš tai jis, imu tuos kvietimus ir dingstu galvą po pažastim pasikišęs.

O paskui per baigiamąjį sėdžiu vienoje iš pirmųjų eilių, su pagrindiniais kūrėjais ir perkūrėjais, todėl ekrane nuolatos mano veidas, ir mama iš Kendziežyno skambina, ir ašaras rydama sako žinojusi, kad jos pirmagimis taip toli nueis, net ir su tuo iš rikiuotės iššokusiu slanksteliu.

Gdynė–Kelnas. Kelne paties parašytų tekstų skaitymas, tipo, varginantis uždarbiavimas. Dar turiu laiko, einu prie katedros, atsisėdu ant suolo, šalta, pradeda lynoti, aplinkiniai išsilaksto. Sėdžiu maždaug taip, kaip sėdėjau čia pirmą kartą, prieš dvidešimt ir porą metų. Kas per ratas, tarsi pats į save būčiau įkritęs, į patį savo vokiškos biografijos šulinio dugną. Tą pirmą kartą sėdėjau prie katedros ir nežinojau, kas toliau, kas man nutiks, ką turiu daryti. Lenkijoje dariau teatrą, pas­kutinis spektaklis prieš karą buvo apie Katynę, buvau baisiai įsiutęs ant komunistų, kaip laukinis šuo dingas ant pavadžio. Pabaigos neturėjusio finalo esmė – mes klūpome žiūrovams atsukę nugaras. Su gobtuvais ant galvų ir už nugaros surištomis rankomis, taip, kaip anuomet jie, virvės tarp rankų ir kaklų. Iš įrašo turi girdėtis paukščių čiulbesys, kaip tada, na ir tuomet šūvis, aštrus, sausas, garsus. Ir nieko, nieko daugiau. Nejudantys, apmirę. Publika irgi, nes Katynė buvo pirmą kartą. Sunku jiems buvo ištverti, tuos paukščius ir tuos šūvius, ir mus klūpančius, sustingusius, pradėjo iš savo vietų kilti ir išeiti pirmieji, paskui juos kiti, bet kultūros namų fojė buvo išrikiuotos kolonėlės ir iš tų kolonėlių tas pat, paukščiai ir šūviai, taip pat garsiai. Ėjo laukan, tikėdamiesi palengvėjimo, o ten taip pat iš kolonėlių pro langą paukščiai ir šūviai, paukščiai ir šūviai.

Taigi sėdėjau tada prie katedros ir nežinojau, kas toliau. Pasidarė šalta, pradėjo lynoti, žmonės dingo, sėdėjau vienas. Ir tada šalia atsisėdo ant suolo jie. Ji ir jie dviese. Ji: tarsi dirbtinė gėlytė iš šaudyklos, jie: tarsi būtų tą šaudyklą aptarnaujantieji. Išsitraukė duonos ir konservų, šprotų mažame šarvuotame skardos seife, neturėjo kuo atidaryti, ji pasakė:

– Ne pasninkas – nevalgysiu duonos! Ir dar sausos! Kiek dienų, jau visos trys, kai esame išvažiavę.

Vienas jų išsitraukė lenkų-vokiečių žodyną, pasižiūrėjo ir pasakė, kad peilis – tai Messer, abu atsistojo ir pradėjo praeivių klausinėti, hast du Messer? Hast du Messer? Tie traukėsi išsigandę, aplenkdavo juos plačiu lanku, todėl praradę viltį grįžo prie suolo.

Ji pradėjo keiktis:

– Iš bado čia su jumis nugaišiu! Kokio velnio iš viso čia atvažiavome, į šitą su...tą Vokietiją! Tarsi nebūtų kitų šalių.

Pravirko. Tai buvo pirmieji reti antros devintojo dešimtmečio pusės turistai, šalyje tada dėjosi visiška velniava, o jie čia, šalia manęs, to tuometinio pilko vargo ir nevilties ambasadoriai.

Verkė, lietus lijo vis smarkiau, atsistojo ir tarė:

– Eikit na..., einu į katedrą, nes čia peršlapsiu ir susirgsiu.

Vienas jų:

– Per tą laiką nueisim į stotį, gal kas nors mums atidarys.

Antras:

– O jeigu ne, tai padėsim, b...t dėžutę ant bėgių, tegul traukinys pervažiuoja. Susirinksim, kas liks, ir grįšim.

Ji:

– Patys ant tų bėgių atsigulkite!

Nuėjo, ji irgi, į katedrą, į kurią šiaip jau niekada nebūtų užėjusi, jeigu ne tas lietus. Jie man tada iš dangaus nukrito, mano Šventoji Trejybė, kurios dėka Rudnickis jau žinojo, ką turi daryti. Esminė pirmosios knygos „Galima gyventi“ dalis vyksta Kelno katedroje. Visas konservų dėžutes aš jiems būčiau tame mieste atidaręs. Jeigu tik būčiau turėjęs kuo.

Berlyne trys mūsų maži dideli filmai, kiekviename jų viename iš pagrindinių vaidmenų, jeigu ne pagrindiniame, berniukas. Tokio pat amžiaus, šviesių plaukų. Žiūrėjau juos beveik nesustodamas, vieną po kito, ir man atrodė, tarsi tas berniukas iš Čenstakavos („Viskas bus gerai“) įbėgo į filmavimo aikštelę Varšuvoje, Prahos rajone („Rezervatas“), pasivijo ir susidraugavo su fotografu, o tada nulėkė filmuotis į Valbžychą („Triukai“) – palakstyti truputį tarp sesers ir motinos. Berniukas, kilęs iš ten pat, tarsi to būtų negana, žinoma, iš darbininkų. Iš kur jis čia toks, triasmenis? Tai atsitiktinumas, galvoju, bet itin įdomus. Tas berniukas iš vieno filmo į kitą, kaip koks Keliauninkėlis, o aš paskui jį… O anksčiau, anksčiau buvo? Rausiuosi atmintyje, „Nakties tyloje“? Tas buvo vyresnis, gal kokių penkiolikos, bet juk tokio pat amžiaus buvo ir „Šmėklose“ ir „Šiurpuliuose“! Maždaug tiek pat metų. Skirtumas tik tas, kad kilęs iš inteligentų. Ar tai koks nors laiko ženklas? Tada scenarijai buvo „pagrįsti“, pagrindas buvo knygos, kultūra buvo jungčių sistema,

stiklinių karoliukų žaidimas, šiandien režisieriai kuria scenarijus be „pagrindų“, knygos išlenda į dienos šviesą, pasilanksto viena kitai ir dingsta prieblandoje.

Gdynės festivalyje šiais metais, laimei, nemačiau charakteringo lenkų filmo. O būtent tokio, kuriame, trumpai tariant, herojus iš pradžių yra blogas, o paskui pasikeičia, pasidaro geras. Tokie filmai yra ganėtinai neblogi, maždaug iki pusės. Iki pusės neblogas buvo „Antstolis“, kol šiukšlino, paskui niekam tikęs, kai tvarkėsi. Panašiai ir „Atgavimas“. Iki pusės kalbama apie kaltę, o kita pusė – apie atgailą. Gustavas tampa Konradu, Kmicicas Babiniču, ir taip tęsiasi mūsuose tas velnio tapsmas angelu, ta didaktinė uodega? Kodėl kur kitur herojus sugeba tapti kirminu ir juo pasilikti, o pas mus tas sindromas, jeigu iš pradžių šėtonas, mane, žiūrovą, intriguojanti kiaulė, tai paskui skautas, besivaikantis moralinių apdovanojimų? Ak, tie mūsų infantilūs atgailavimai.

1 „Pasmerktas bliuzui“ („Skazany na bluesa“) – lenkų rež. Jano Kidawos-Błonskio muzikinis vaidybinis filmas (2005).
2 „Cikados Kikladose“ („Cykady na cykladach“) –­ lenkų roko grupės „Maanam“ 1981 m. singlas.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė