Regimantas Tamošaitis. „Granausko pypkės“, 2013-12-04
Regimantas Tamošaitis. „Granausko pypkės“, 2013-12-04

Ateinu į susitikimą su Romualdu Granausku. Jubiliejinis renginys, minime gal aštuoniasdešimtąsias jo metines. Graži, apvali data, skaičius su dviem pilvais, kaip sako mano mažasis sūnus. Tokia besisukanti begalybė, kaip Mauritso Cornelio Escherio grafikos lakštuose. Tie ratais skrendantys paukščiai, tos amžinybės vingiais rėpliojančios skruzdėlės.

Štai ir mūsų literatų bendruomenės salė, antai ir rašytojas, visas apkrautas gėlėmis bei gėlių vainikais, kyšo tik galva. Žiūri jis į mus iš tų vainikų, kraipo galvą ir šypsosi. Apžiūrinėja susirinkusius jo pagerbti asmenis kaip kokias keistenybes. Mes sukamės aplinkui ir pritariamai linksime galvomis. Visi esame ten, kur reikia, ir mums viskas aišku bei ramu. Širdyje šviesa, lauke – tamsu. Jau ruduo, kaip visuomet tokiu laiku. Jei iškristum iš šito laiko rato, prasmegtum į tuštumą.

Prisėdau salės gale, ant ilgų medinių suolų, kuriuos tarsi kažkas būtų atvežęs iš mano kaimo, ir dairausi aplinkui. Visi čia susirinkę, visi savi, bet mano žvilgsnis labiausiai krypsta į kritiką Vytautą Kubilių. Sėdi jis čia tiesus ir šviesus, su pilku kostiumu, kaip visada maloniai šypsosi. Rankose laiko tortą. Jubiliejui tinka. Kažkada, kai buvome susitikę kitame laiko vingyje, juokais pasiskundė, kad vaiko gimtadieniui neužtekę torto. Mano sūnus tada pamurmėjo, kad kiekvienam vaikui per gimtadienį reikia duoti po tortą. Kritikui pokštas patiko, jis nusijuokė. Mes tada stovėjome Gedimino prospekte ir žiūrėjome į aukštą varpinės bokštą. Per jį į mūsų žemę sruvo šviesa – kaip tylūs skaidraus vandens kriokliai.

Norėčiau dabar su juo pasikalbėti, bet nežinau apie ką. Viskas ir taip aišku, viskas nušviesta. Tamsa anapus mūsų. Ir ko aš čia galiu paklausti, kur viskas taip keista, kur viskas vysta taip savaime. Tiesiog gera ir linksma čia būti, nors galvoje man kirba mintis: iš kur jie visi čia atėjo? Kaip atėjo ir ko?

Na, bet ne vieta ir ne laikas aiškintis. O ir to laiko tarsi nejaučiu.

Antai prie sienos stovi mergina, buvusi mano studentė. Prieinu prie jos, domiuosi. Kaip sekasi, juk buvo numirusi, buvo liūdna tada, prisimenu. Bet ši stovi čia kaip niekur nieko, jos paltas toks žalsvai rudas, medvilninis, storo audinio. Vis dėlto, gal ji nemateriali?

– Tai kaip laikaisi? – klausiu neva linksmai, kaip esame įpratę bendrauti su žmonėmis. – Kaip čia tau yra?

O pats atsargiai kišu pirštą prie jos palto, pabandysiu bakstelėti – ar ji reali, ar čia kartais ne šmėkla. Bet pirštu pajaučiu tą grubų audinį, viskas tikra, ji tebėra kaip buvusi. Kažkodėl nepagalvoju, jog čia tik vienas sapnas liečiasi su kitu sapnu, ir abu vienas kitam atrodo tikri, nors galbūt ji į mane žiūri iš anapus, iš kitos laiko kilpos.

– Nieko tokio, – sako ji ir šypsosi, kaip tai daro žmonės, – nieko tokio. Viskas gerai.

Ir išsitraukia cigaretę, užsirūko.

– Tu čia dar ir rūkai? – klausiu labai nustebęs. Nebuvau to numatęs. Visur tos pačios priklausomybės.

– Žinoma. O kodėl gi ne?

Galvoju ko nors jos paklausinėti apie literatūrą, kaip ji atrodo iš anapus, ar padėjo jai gyventi, ar dabar ką nors reiškia. Bet niekaip nesuformuluoju minties, tik skruzdėlės zuja mano galvoje, bėgioja stuburu aukštyn ir žemyn, visos viena paskui kitą darniomis trajektorijomis, lyg ten turėtų joms nutiestus, bet man nežinomus plonyčius takelius.

Ta mergina man ima rodytis nelabai svarbi. Atsirado čia tik dėl formos, dėl preteksto, kad man būtų apie ką galvoti ir šnekėti. O kažin, kas jai pačiai dabar rūpi? Kiek ji man duotų metų?

Galvoju apie savo metus. Kur jie visi dingo? Gal aš esu nemirtingas?

Tuo metu ateina tos merginos vaikinas, toks didokas, plačiapetis. Atletas odine striuke. Granausko jubiliejuje jo nemačiau. Nors gal ten buvo visai ne jubiliejus, o Vėlinės, juk dabar artėja tas laikas.

Mes jau stovime Vrublevskio gatvėje, netoli Mokslų akademijos bibliotekos, kur kadaise prasidėjo mano literatūrinė karjera.

– Tai mes jau eisime, – sako jis tai merginai, šnairuodamas į mane. – Laikas.

Gerai. Eisime, sudiev jums!

Ir mes išsiskiriame. Jie abu nueina į vieną pusę, aš – į kitą, kur Neries vingis.

Nueidamas vis atsigręžiu ir mėginu kažką suprasti. Kai jau jų visai nebematau, suprantu, ko norėjau paklausti: O tavo vaikinas – ar jis gyvas, ar irgi miręs?

Bet ten jau nieko nebėra, o aš namų tyloje, akių šviesoje atsiverčiu „Geltoną miestelį“ – šiuo metų laiku nerastum nieko geriau.

Parašyta artėjant Vėlinėms, panaudojus sapno motyvus, kurie manęs nepaleido. – R. T.