gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Antanas Šileika. „Pirkiniai išsimokėtinai“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: „Versus aureus“, 2014.

Pasak autoriaus, tai knyga, kurią jis parašė lengviausiai – be ypatingų kūrybinių kančių, kurioms veikiausiai priklauso ir įkvėpimas. Toks autoriaus prisipažinimas turėtų džiuginti skaitytoją – juk neretai pasitaiko, kad kuo didesnis įkvėpimas apima rašytoją, tuo jo kūrinį sunkiau skaityti. Bet šiaip jau įkvėpimas niekuo dėtas – lietuvių dailės patriarchas Augustinas Savickas buvo šimtą sykių teisus sakydamas, kad „įkvėpimas ir iškvėpimas yra fizkultūra, o tapyba yra darbas“. Panašiai galima sakyti ir apie literatūrą. O „Pirkiniai išsimokėtinai“, kaip bežiūrėsi į parašymo aplinkybes, atrodo kaip rimtas darbas –­ parašyti profesionaliai ir energingai, kasdienybė ir šablonai kūrybiškai transformuoti, lydimi tragikomiško humoro. Džiugina ir tai, kad, šalia Tomo Vaisetos „Paukščių miego“, tai antra novelių knyga Metų penketuke, o į jį juk dažniausiai išrenkami romanai.

Kitas įdomus aspektas – sąvokos tiesa ir netiesa Šileikos kūriniuose. Romane „Pogrindis“ gana laisvai interpretuojama partizaninio pasipriešinimo tema (regis, dėl tos interpretacijos rašytojas sulaukė priekaištų iš skaitytojų, kuriems dokumentinis tikslumas buvo svarbiau nei rašytojo vaizduotė), „Bronzinėje moteryje“ pasakojama apie mitinę Lietaus šalį (Lietuva Antanui Šileikai –­ ne išgyventos realybės ir politinių aktualijų, o mitų ir sakmių šalis, taigi romane reikėtų ieškoti meninės, o ne aktualijų tiesos). Ir naujausio rašytojo romano „Pirkiniai išsimokėtinai“ priešlapyje ne veltui į akis krinta užrašas: „Visa tai –­ netiesa; visa tai – tiesa.“ Jį galima suvokti visai paprastai, nelaužant galvos ir neieškant čia užšifruotos suktos intelektualo gudrybės. Ir tokios tikrovės, kuri skaitytojui pasirodytų besanti vienintelė teisinga. Visą gyvenimo medžiagą rašytojui tiesiog būtina kūrybiškai transformuoti, kad kūrinys įgautų ne tik gyvenimiškos, bet ir meninės tiesos; nuo to, kaip rašytojui pasiseka tai padaryti, ir priklauso kūrinio vertė, aktualumas ir sykiu – ilgaamžiškumas. Ir visai nebaisu, jeigu kas nors sakys, kad taip nebuvo, kad buvo visai kitaip. Juk teisingos, visiems priimtinos ir neginčijamos yra tik banalybės ir nuvalkioti truizmai.

Romanu pavadintą trylikos apsakymų ciklą sieja lietuvių išeivių pastangos pritapti naujoje visuomenėje: įsikūrimas, santykiai su kaimynais, giminaičiais, tautiečiais, darbdaviais, aplinka ir t. t. Tema neatrodo kuo nors ypatinga – skaitytojas nusiteikia tradiciniam realizmui su sentimentaliais nukrypimais ir lyriškais prisiminimais (žydintys gimtojo kaimo sodai, rasoti dalgio ašmenys ir plevėsuojantis vėjyje lininis rankšluostis). Ir kaip džiugu, kad viso to nėra! Tėvai dipukai su vaikais gyvena rūsy po žemėm, kol pasistato namo sienas ir visą namą, tėvas (kurį jo vaikai vadina Seniu) nė kiek neidealizuoja palikto kaimo, o ir pats tėvas neidealizuojamas, gal todėl iš pradžių atrodo nelabai simpatiškas, kartais netgi bjaurus. Kita vertus, kaip dažnai būna žiūrint iš šalies, pritapimo „kančios“ – labai juokingos. (Pavyzdžiui, susektas statybų inspektoriaus, tėvas kaip užstatą pasiūlo jam savo kūdikį – iki pavasario, kol namą pasistatys, nes dabar viskas labai brangu, lentų pritrūko.)

Kūrinio koncepcijai ir nuotaikai didelę įtaką daro tai, kad Antanas Šilei­ka – jau Toronte gimęs išeivių šeimos vaikas, galima sakyti, tikras kanadietis su mitinės Lietaus šalies archetipų palikimu, ir tas modernumo ir archetipiškumo sandūris išvirsta į labai įdomų rezultatą. Prisiminus lietuvių išeivijos literatūrą, į galvą pirmiausia ateina sąvoka „agrarinis egzistencializmas“, tinkanti daugeliui autorių (išskyrus galbūt Škėmą, Mackų, Nyką-Niliūną, Radauską ir kt.), liudijanti ilgesį, kultūrinį nepritapimą, izoliaciją ir izoliavimąsi, būdingą uždaroms tautoms. Šileika – profesionalus rašytojas, taip pat – žurnalistas ir literatūros kritikas, gyvenantis atviroje kultūrinėje terpėje, kurioje apie jokią kultūrinę izoliaciją negali būti nė kalbos. Taigi ir jo žvilgsnis į tėvų istoriją yra kitoks – racionalesnis, paprastesnis, šiltesnis ir at­laidesnis, egzistencialistinį uždarumą kei­čiant egzistencialistiniu hu­moru.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_sileika.jpg

Pritapimo pastangos svetimoje visuomenėje atrodo tragikomiškos, tačiau nuo to simpatija veikėjams nė kiek nesumažėja, veikiau netgi išauga, nes visi jie panašūs į gyvus žmones, kurie ir kalbasi normaliai, kaip žmonės, o ne kaip popieriniai herojai. Šileikos humoras nėra nei lengvabūdiškas, nei bravūriškas ar, apsaugok Dieve, žūtbūtinė pastanga prajuokinti, kad ir trenkiant galvą į sieną. Jis vietomis netgi nelinksmas (pvz., skyriuje „Skalūnas“: patvinusiai upei nunešus Deivo draugės Petsės namus ir visai Petsės šeimai dingus be žinios, Deivas paskui dar ilgai braido po nusekusią upę ir lazda baksnoja dumb­lą; kai valkata paklausia, ko jis čia ieško, berniukas atsako: „Fosilijų“).

Galima sakyti, kad „Pirkiniai išsimokėtinai“ – tai vaiko, vėliau paauglio brendimo istorija, maištinga, aistringa, šiek tiek panaši į J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Todėl tas vaikų maištas, noras išsiveržti iš uždaros namų erdvės ir pabėgti nuo tėvo diktato natūralus ir psichologiškai įtikinamas (Džeris uždaro brolį bagažinėje, kad tasai galėtų nukeliauti į Ameriką kartu su dėde ir teta, kurie jį sužavi laisva laikysena, rafinuotu elgesiu, tikra anglų kalba ir tuo, kad vietoj bažnyčios mieliau renkasi skaityti Voltaire’ą). Kažkuo Fellini filmus primena apsakymas „Dūmai“, kuriame paaugliams Deivui ir Džeriui neišdildomą įspūdį palieka netikėtai apsilankiusi tėvo sesuo Ramona, nepaleidžianti iš rankų cigaretės ir nuolat apsupta būrio vyrų. Jau vien dėl personažių skirčiau Šileikai Metų knygos laurus – moterys jo prozoje tiesiog pribloškiančios: aistringos, temperamentingos, talentingos.

Kodėl jos (o ir kiti personažai) šiame kūrinyje tokios gyvos, įtikinamos, pilnakraujės?.. Net katė, kurią tėvas iš nusikaltimo vietos atneša už pakarpos („negi jis, kilęs iš ūkininkų, glaus ją prie savęs kaip kokia moterėlė ar sumiesčionėjęs lepšis“, p. 10), – daug simpatiškesnė ir įdomesnė už daugiažodžius kai kurių rašytojų herojus. Taip atsiskleidžia rašytojo meistriškumas – sukurti veikėją kaip sielos virsmą patiriantį, besikeičiantį žmogų, o ne tipažą, „gerą“ arba „blogą“. Sakyčiau, kad rašytojui pavyko išlaikyti išmintingą distanciją tarp maištingumo ir brandos, – tai liudija paskutinis apsakymas „Tempus fugit“, kuriame susitaikoma ir su tėvu (jau po jo mirties), ir su gyvenimu, ir su žlugusiomis iliuzijomis, ir su praradimais. Ir netgi humoras, veikėjams subrendus, niekur nedingo (vaikams pasidingoja, kad motina nori ištekėti už pono Teiloro, nors ji susitikinėja su juo tik norėdama parduoti jam namą, kuriame įsiveisė termitų).

„Tik neįsivaizduojamai bjauraus bū­­­do žmogus nesimėgautų šiuo rinkiniu“, – rašo vienas šios knygos angliškojo leidimo apžvalgininkas (Bruce Taylor, „Montreal Gazette“). Tiesą pasakius, bjauraus būdo žmonės kartais turi visai neblogą humoro jausmą, ko nepasakysi apie nemažą dalį vidutinių skaitytojų, kurie turi nepaprastą sugebėjimą visiškai nejusti ironijos. Būtų labai gaila, jeigu Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ daugeliui liktų tik varginga žmonių iš Lietaus šalies epopėja – šis žavus apsakymų rinkinys skirtas smalsiam, kritiškam intelektui ir žmonėms, kurie moka juoktis ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – V.: „Alma littera“, 2015.

Perskaičius atsiliepimus, kad iš šio romano srūte srūva praėjęs laikas, o dar radus frazę „prustiškoji belle époque“, nuorodos į didįjį prancūzų klasiką ir praėjusio laiko dainių akivaizdžios. Ko gero, ir autoriaus rašymo stilius tai paliudytų –­ ilgi sakiniai, kuriuose palengva, tingiai ir grakščiai išsiskleidžia teksto melodija, pasikartojančios teksto dalys kaip muzikinės reprizos, saviti teksto „kirčiai“ (esamojo ar būtojo laiko veiksmažodžiai, paliekami sakinio pabaigoje, taip tarsi nebaigiant pasakojimo, pakimbant kažkokioje svaigioje erdvėje: „šešis aukštus įvijais laiptais žemyn sukuosi, tris aukštus liftu važiuoju“, p. 9), o ir nejučia susipinantys, supanašėjantys ir vėl išsiskiriantys pasakotojo ir personažų balsai – toks pasakojimo būdas pats savaime iškyla kaip romano objektas. Papasakoti apie tai, kas nepapasakojama. Kas slypi muzikos (pasakojimo, melodijos) gelmėje. Kas baigiasi ir tuoj pat prasideda iš naujo.

Ir nors anotacijoje akcentuojama, kad tai pasakojimas apie devyniasdešimtmetę petite dame Odilę, grakščią paryžietę, žinančią, „ką reiškia senti“, Papievio romanas – lyg muzikinis kūrinys, kuriame aiškią ir ryškią pagrindinę liniją persmelkia kita, kur kas sunkiau apibūdinama ir išreiškiama. Sakyčiau, Odilė yra netgi ne romano objektas, o autoriaus pasirinktas būdas rasti dialogą ne tik su praėjusiu laiku, tačiau ir su tuo, kas skambiai vadinama „metafizine vienatve“.

Štai todėl tokį romaną nedėkinga skaityti skubant. Jo veikiausiai nesupras tie, kuriuos vadiname dinamiškais, verž­liais, perspektyviais, perfekcionistais, nešvaistančiais laiko ar, kaip tenka kartais išgirsti pokalbių šou, vertinančiais visa, kas pozityvu (ir nesvarbu, kad kartais kvaila). Yra kūrinių, kuriems reikalinga ir skaitytojo vienatvė: toji kosmoso muzika, kurios daugelis šio triukšmingo amžiaus vaikų paprasčiausiai bijo klausytis. Nes tada užplūsta abejonės: ne dėl pozityvios veiklos, žinoma, bet dėl to, ar toji veikla kartais nebūna beprasmiška. Viena iš man įstrigusių citatų („Žvelgdamas į Odilę, kaip rudenį namo parsinešta ir stalčiun įmesta gilė džiūstančią, gelstančią ir besitraukiančią, kai kada pamanydavau, kad ji niekada nenumirs –­ tik pamažu džius, gels, trauksis, kol, jau tikrai Coliuke virtusią, į šią lovytę (lėlės lovytę, –­ R. Š.) mes ją atsargiai paguldysime ir labos nakties per amžių amžius jai palinkėsime“, p. 257) tarsi liudytų tos metafizinės vienatvės belaikiškumą, baisų ir nesuvokiamą žmogaus protui, iš paskutiniųjų besi­priešinančiam ir ieškančiam to trumpučio jam duoto laiko prasmės ženklų.

Turistiniame amžiuje garsius miestus įprasta įvardyti (bent jau mūsų medijose) nuvalkiotais (užtat visiems suprantamais) epitetais: ne išimtis ir Paryžius, pakrikštytas „meilės miestu“. Papievio Paryžius – lyg tingus sfinksas, kuris snaudžia primerkęs sunkius akių vokus, neperprantamas ir tylus, visa, kas iš pažiūros atrodo gražu ir „turistiška“ (autorius išvardija daug garsių miesto vietų, suteikdamas joms savo vienatvės atspalvių, pvz., grožisi Liuksemburgo sodo vilkdalgiais, „sodriu violetu pavakarės saulės tvieskiamą lomą kraštuojančiais“, p. 112), – tai tik miesto paviršius, tik savotiškos dekoracijos, esamojo laiko akimirka. Niekas nežino, kas snaudžia sfinkso akių gelmėje. Victoro Hugo kloakos, kuriomis Žanas Valžanas tempė Marijų, Balzaco kurtizanių buveinės, Axelio Munthe’s priimamasis isteriškoms poniutėms... Juk būtent Munthe, žiūrėdamas į Pa­ryžių iš viršaus, ištarė liūdnus žodžius: „Paryžius – Šėtono mylimiausias miestas...“ Papievio pasakotojas žiūri į Pa­ryžių nuo savo palėpės stogo nebylus –­ jo matomas peizažas visai kitoks, suformuotas ne socialinio, o veikiau kultūrinės patirties turinio ir asmeninės, uždaros vienatvės.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_knyga-odile-arba-oro-uostu-vienatve.jpg

Kaip savotiškas pasakojimas pasa­kojime įterpiamas naivus, papras­tas ir senamadiškai tyras apsakymas apie Aną Mariją, priskiriamas Odilės plunksnai (Odilė jaunystėje ir tapė, ir rašė, jos apsakymų išspausdino vienas žurnalas). Šis apsakymas pasitelktas tam, kad atskleistų praėjusio laiko žavesį. Apsakymas tikrai nėra niekuo ypatingas, pabaiga banali, skaitytojas gali likti ir nustebęs – negi čia viskas? Ar tai praėjusio laiko paliudijimas, ar bandymas persikūnyti, ar suteikti dar vieną balsą veikėjų polifonijai?.. Ar paprasčiausiai – tekstas, bylojantis, jog kiekvieno mūsų balsas, visai nesvarbu, gabūs ar negabūs pasakotojai būtume, vienodai svarbus, tik ne visų išgirstamas... Ne veltui romane įsidėmėtinos dvi iškalbingos scenos: kai menkas žmogelis iš vežimėlio į Seną išmeta niekieno nenupirktas knygas, ir jos nuplaukia tolyn nešamos srovės, ir kai pats pasakotojas, paprašytas išmesti į Seną Odilės dienoraščius, nedrįsta to padaryti. Knygos ir dienoraštis, nešami upės vandens, – tai lyg sustabdytas, įprasmintas žmogiškasis laikas, nešamas tamsios amžinybės.

Ir nors romanas – apie Odilę, o vienatvė įvardijama vėliau ir dar savotiškai „užmaskuojama“ (pavadinama oro uostų vienatve, lyg išėjus iš oro uosto jos nebeliktų), kur kas įdomesnis yra pats pasakotojas. Jo buvimas – ir re­fleksija, subtiliausiais, kartais jau beveik ant banalybės ribos balansuojančiais, bet niekada nenuslystančiais (tai liudija autoriaus meistriškumą) emociniais pojūčiais, išaštrintu daiktų girdėjimu. (Labai iškalbinga atrakinamo kambarėlio tyla: „staiga pasivaidena, kad jo, apleisto ir vienišo, blakstienos štai krusteli, ir jis, tarsi klošaras, lovos skarmaluose susirangęs, stengdamasis pažinti ir neįstengdamas atpažinti, kas pas jį čia atėjo, į mane gręžiasi“, p. 14.) Kartais netgi susidaro įspūdis, kad autorius taip kuria kitą realybę, kurioje bando apgauti laiką, matuodamas jį kitokiais vienetais –­­ ne žmogaus, o irstančių daiktų metais. Galbūt tai ir pavyksta. Galbūt...