Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: spalis–lapkritis

b_600_542_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_Bix_ray.jpg

BIX-RAY

Vienas geriausių roko albumų Lietuvoje. Ever. Nuo paskutiniojo WOR’S praėjo 18 metų. Bixai su savo istorija apie Vokietijoje juos apšildžiusią „Nirvaną“ ir kasmet ta pačia „Kiaule“ „Roko naktyse“ buvo taip giliai užknisę, – eilinė senių grupė, lobstanti iš jaunystės pasiekimų. Samas rodės nenuplaunamai susitepęs TV purvynuose. Kas galėjo tikėtis?

Pirmiausia – nuostabus CD dėklo ir ypač viršelio dizainas (Paulės Bocullaitės). Antra – įrašo techninė kokybė tiesiog pritrenkianti prie lubų. Vis dar nedažnai klausantis lietuviško roko kompakto apima toks jaudulys kaip koncerte, kai net nemokėdamas žodžių pradedi rėkauti priedainius. Trečia – muzika, išlaikiusi geriausias roko tradicijas, paslaptingu būdu neskamba nei senamadiškai, nei nuvalkiotai. Visko dozuota saikingai – hardroko, pankroko, postroko, avangardo, pučiamųjų ir stebuklingos bosinės gitaros, stadioninių himnų („Vėl“) ir tylos pauzių („Visko pradžia“ priminė prancūzus „Noir Désir“, su kuriais BIX yra groję).

Na, ir ketvirta – tokių gerų dainų tekstų nieks neberašo jau kokius 15 metų. Aktualūs, universalūs ir natūralūs, tarsi parašyti vienu įkvėpimu. Žodžiai, kaip akmenys, dėliojami grubiai, nenuzulinami, nesulipdomi (rimuojama: įgėlė–subyrėjo–gabalėlių–netikėjau–prisikėlęs), užtat jie tokie netikėti ir tikri: „Matai tą blizgantį plakatą – / ten tu geri arbatą, / meldiesi į pinigų aparatą. / Tegul paminklą tau stato.“ Gatvė, tamsa, kaltė, atleidimas, viltis, – prasisukęs vidutinio amžiaus verslininkas Samas galėtų pakonsultuoti daugumą tokių pat savo kolegų, kaip savyje atgaivinti jaunatvišką egzistencializmą: „Gali knygų prikraut protingai kvailų, / Prikimšti pinigų, užsipilti svaigalų, / Pilis pastatyti, apsitverti tvora, / į šunį pavirtęs staugdamas saugoti save.“

Tai jau trečias (po „ba.“ ir „Sielos“) šiemet mano klausytas lietuviškas CD, po kurio pradeda lįsti mintys apie lietuvių kalbos atgimimą muzikoje ir apie pačios muzikos atgimimą. Po jų su jauduliu galvoje perbraižau savo muzikos žvaigždėlapį.

https://www.pakartot.lt/album/bix-ray


b_600_539_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_Sinickis.jpg

Tomas Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus

Po 2006 m. atrankos į „Euroviziją“, kurioje „Gravel“ užėmė šlovingą ketvirtą vietą (laimėjo „LT United“), rankas į juodo kostiumo kišenes susigrūdęs, plieninio žvilgsnio Sinickis buvo paskelbtas lietuviškos muzikos gelbėtoju ir net priešnuodžiu Mamontovui. „Gravel“ išleido du albumus ir užsitarnavo amžiną „aukštesnio nei vidutinio intelekto“ gerbėjų pagarbą. Dabar, po 7 metų pertraukos, Sinickis grįžta su savo vienišo ciniko įvaizdžiu ir soliniu albumu.

Visi tekstai lietuviški, kupini ilgų, nepatogių žodžių („Tai kaltas gerumas, / tavo kvailumas, / beribis darbštumas, / pareigingumas“, „Mane pamilt – tai nesusipratimas, / mane mylėti – rimtas sutrikimas“). Deja, šalia puikių eilučių nuvilia tokie rimai, kai nueinama lengviausiu keliu (darbdaviai–davei, būna–kūną). Svyruojama tarp sarkazmo, absurdo ir romantikos, bet „Oasis“ iš to neišeina, ir kartais ne visai aišku, ko siekiama. Sinickis moka užsukti papras­tą ir iškart įstringantį ritmą („Juokas pro ašaras“), bet tai daryti šįkart nelabai nori. Albumas kur kas lyriškesnis nei įrašytieji su grupe. Pavargęs, nurimęs vokalas labai gražiai suskamba antierotinėje dainoje „Pakartot“ („Kuti kuti, vėl tave kankina / išsilavinęs banditas, pusbrolio kaimynas. / Kuti kuti, šonkaulius skaičiuoja / atsakingas pareigūnas, pusgirtis artojas. / O aš norėčiau sužinoti, kaip / kaip turėčiau tave liesti taip, / kad manęs prašytum nesustot ir pakartot“). Bet daugelis melodijų statiškos, o tada nuo vokalo pradeda šiek tiek mausti dantis.

Lietuviškoje muzikoje mažoka ryškių aukštesnio nei vidutinio intelekto asmenybių, tad kritikuoti Sinickį sau leidžiu tik dėl jo paties iškeltos kartelės. O šiaip paslapčia norėčiau, kad jis imtųsi televizijoje vesti kokią nors grubių pokalbių laidą.


b_600_533_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_zona.jpg

Z On A – XYZ

Į vilniečius „Z On A“ tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio: daug turim pusdžiazio grupių su profesionaliais merginų vokalais, saksofonais ir fanko priemaišom. Jos visos sėkmingai koncertuoja „Tamstos“ klube priešais sėdinčią ir kramsnojančią publiką. Tačiau esu neabejinga hiphopui ir net tokiems iškrypusiems jo pavidalams kaip „Limp Bizkit“. „Z On A“ reperis Valius Klimavičius paauglystėje akivaizdžiai praktikavosi imituodamas Fredą Durstą. Ne vienam tai galėtų nuskambėti kaip įžeidimas, bet man, kaip buvusiai limpbizkitų gerbėjai, tai žaviausia šio albumo dalis. Be to, aštrų, besispjaudantį repą suba­lansuoja išraiškingas Lauros Rakauskaitės vokalas.

Debiutinis grupės albumas (jis visas internete www.youtube.com/watch?v=eKxGUF6Tru8) labai kokybiškai įrašytas (ir Sinickiui, ir „Z On A“ talkino Germanas Skoris), nuo pradžios iki galo jį perklausyti malonu, kompozicijos dinamiškos, skirtingos, o „Mars“, „K“, „Sooner“, „Punchline“ yra užtikrinti hitai. Grupės pasirinktas žanras hipsterių dėmesio gal ir nesulauks, bet įraše susitvenkusi grynai fizinė energija turėtų nuostabiai taškytis vasaros festivaliuose.


b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-12-11_nr._3547_The-Roop_Artwork.jpg

The Roop – To Whom It May Concern

Daugkart klausant to paties albumo įvyksta visokių perversmų. Dažniausiai muzika tiesiog baisiai įgrysta. O štai su vilniečiais „The Roop“ nutiko priešingai. Mano išankstinis nusistatymas buvo griežtai neigiamas: pagyrūniškas piaras padarė meškos paslaugą, o pora grupės koncertų nepaliko, švelniai tariant, jokio įspūdžio. Vilties neteikė ir tai, kad vokalistas Vaidotas Valiukevičius siejamas su tokiomis lietuviškos muzikos nelaimėmis kaip „Omega“ ir Milano. O ir šiaip, Lietuvoje daug ko galima pasigesti, bet kad kas nors pasigestų poprokelio grupės –­ dar negirdėjau.

Nepaisant viso šito, albumas tikrai geras (ir prieinamas internete theroop.bandcamp.com). Preciziškai apgalvotas ir nušlifuotas lyg kokių Švedijos prodiuserių (bet iš tiesų, ir čia leisiu grupei pasigirti, garsas suvestas Australijoje, Leono Zervoso, dirbusio su krūva įžymybių). Aukštas, saldus vokalas gali erzinti, bet tai jau tikrai ne lėkštas Milano hito „Myli nemyli“ saldumas. Matyti, kad grupė labai ambicinga, ir džiugu, kad tai išreiškia ne tik perdėta reklama, bet ir darbu, kuris čia girdėti kiekvienoje kompozicijoje.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai