Savistudija, siekianti savitranscendencijos per bandymą aprašyti autentišką nieką

Esu pasimetęs, atitrūkęs nuo savęs.
Pamiršau savo ketinimus, nusivyliau...
Nebežinau, ką daryti... Ir mano svajos ištirpo, kaip ledai,
Vos sušvito vasaros saulė... Ir kalta visai ne ji.
Seniai nezondavau savo sielos gelmių.
Mano kalba atšipo, idėjos nuvyto... Savistaba tapo kukli,
Nedrįstanti (gal jau net nebepajėgi, reikalinga užaštrinimo)
Skverbtis į branduolį, į patį centrą...

Nebejaučiu šių eilučių...
Nebeprisimenu savo vaikystės...
Ir taip sunku užsikabinti už žodžio, patirti jo prasmę...
Eilės ir mintys, o eilės be minčių yra tik paprasta kičinė
estetika,
Nebesijungia su mano kūnu, mano jusliniu aparatu...
Kas po šimts jam nutiko? Kur mano temperamentas?
Kur mano aistra? Kur tai, ką kiti vadina karštakošiškumu?
Kas iš tikrųjų tėra gyvybinis polėkis patirti
Kažką, kas virpina sielos dugną, sukrečia
Sąnarius, vibruoja visą auros burbulą, į kurį
Įslenka pati gyvybės esencija:
Aštrūs pojūčiai, galingi išgyvenimai,
Idėjiškai stimuliuojantys, skeliantys
Užaugusią apatiškumo žievę,
Raunantys ją, pleškinantys ją,
Apnuoginantys ir paliekantys tik pažeidžiamą šerdį, kuri nei virpa nuo šalčio,
Nei bijo lietaus, tik įšaknija drąsos pačion esybėn...

 

*

Nieko panašaus.
Pasidariau realistas, nebegalvoju apie metaforas
ir nebekurstau vilčių,
Kada nors
Pasidaryti pakankamai pripažintu poetu.
Žurnalai nieko neatsako, leidykloms poezijos nereikia.
Bet spausdina visokį kičinį meną,
Kuris fotografuoja savo pornografinių autorių sielas,
Paberdamas visokio vertybinio cinizmo,
Propaguojančio cinizmą kaip vertybę,
Arba žeria beidėjiškų rašytojų beletrizuotus išgyvenimus,
Siekiančius daugiau pasijuokti, pademonstruoti,
užsiminti, bet
Ne kažką įrodyti, parodyti, paaiškinti, įteigti...
Pirmieji teigia cinizmą, antrieji neteigia nieko.
Romantikai ir idealistai smerkiami.
Gyvuoja tik skurdus realizmas,
Ištroškęs kažko daugiau, ko
Nėra...

Panašiai ir aš. Svyruoju tarp paniekos ir sentimento.
Kas yra tas pats, du sentimentai, ekstreminės jausmo
būsenos,
Visiškai bereikšmės, infantiliško charakterio,
nepasakančios nieko,
Tik tai, ką nešioju savo viduj, viduj, kuris tuščias...
Aš noriu sulydyt jausmą ir intelektą:
Jei jausmą pažaboji, tam tikra prasme
Prispausdamas intelektu,
Tarsi tai būtų verdantis puodas, tarsi dangčiu,
Tada jausmingumas bus intelektiškas,
Rašymas eis iš pačios žmogiškumo gelmės,
Racionalizuojančio proto, bendrininkaujančio
Su jausmingumu, kuris įgimtas
Kiekvienam žmogui...
Gali būt ir kitaip, be abejo. Jei
Intelektas apverčiamas ant pagrindo, o jausmas lieka
viršum jo,
Tada viskas išeina kitaip...
Tada rašymas tampa panašus į puslavonio budinimą.
Šaltas, pernelyg suspaustas, sukietėjęs ir nelankstus.
Reikalingas ugnies, impotentiškai tirpdančios
susikaustymo ledus, iš jausmo dumplių...
Pastarasis yra labai nelaimingas rašytojas, tuo
Labiau žmogus. Nes gyvenime, kaip ir rašyme, viskas
Priklauso nuo to, kaip sudėti elementai. Intelektas
Niekad nebus laimingas, jei jausmas jį tik išnaudos,
Keldamas veikti, pats (savaime) nestimuliuojantis,
iš savęs neveiksnus...
Intelektas turi būt kaip laivas, arba plūduras,
O jausmas kaip vanduo, keliantis aną į viršų,
Ne kitaip,
Nes žmogus pirmiausia iš kūno ir kraujo,
Ne iš smegenų: patys pirmieji patyrimai ir suvokimas
ateina per pirštus, regą, ausis...

 

*

Aš nustojau klausytis, regėti, liesti.
Dabar tik pasiduodu savo intelektui, kuris vergauja
praktinei tikrovei,
Niekad nepatenkinsiančiai to,
Ko reikia žmogaus sielai...
Aš apleidau sielą, todėl ji neberodo man kelio,
Nebesikelia rytais, neberodo man ką veikti,
Nuo ko susilaikyti,
Ji nutilus, galbūt laukia, galbūt net savęs gėdijas...
Ji tokia maža mergaitė (joks ne vyras), siekianti
tik paklysti gėlių pievoj,
Bet niekad nerandanti tos pievos, niekad nerandanti
tinkamo oro
Savo idiliškam, naiviam pasivaikščiojimui,
savo žingeidumui...
Mano siela yra Alisa, geidžianti urvo, palydėsiančio
į Stebuklų Šalį.
Aš esu vaikas; ir norėčiau toks likti.
Tik gyvenimas tokius baudžia, vadindamas
Nevykėliais, kvailiais... Todėl visad privalai išlįsti
iš to savo urvo.
Regėti tik tai, ką rodo pasaulis.
Daryti tik tai, ką liepia didesni žmonės.
Visokie biurokratai ir socialiai įsitvirtinę kaliausės,
praradę sielos nekaltybę.
Išpurvinę sielą taip stipriai, kad daugiau niekad
nebegrįš į vaikystę.
Tokiems turi paklusti...
Tokius myli moterys...
Tokius gerbia vyrai...
Ir niekad negaliu suprasti, kodėl taip yra. Matyt,
Klausti bergždžia. Žmogaus socialinėje prigimtyje,
socialiniame DNR,
Kaip kompiuteryje tarsi įrašyta veikimo programa,
Skatinanti kurti, statyti, tiesti, išrasti, jungti net ir
Pačius nepanašiausius dalykus į vieną:
Tariamai gerinant žmogaus būtį, bet iš tikrųjų tik buitį,
Tariamai statant ateitį, bet iš tikrųjų tik konservuojant
dabartį,
Tariamai siekiant visuotinio gėrio, bet iš tikrųjų
tik partikuliarinio...
Kaip socialinis, savanaudis, DNR siekia vien
savireprodukcijos, taip
Ir žmogaus protas, ypač apsikrėtęs praktine atmaina
pozityvizmo...
Siekia tik savo idėjų reprodukcijos,
Visiško jų pripažinimo, kultivavimo, vyravimo,
realizavimo,
Bet kokia kaina, net jei dėl to atsisakoma
Paprasčiausios laisvės būti niekiu ir tik pačiu pačiausiu
niekiu ir niekuo daugiau:
Egzistuoti dėl savęs, būti laimingam dėl savęs,
Regėti savo akimis, kurių
Netemdo civilizuoti, iš-protėję akiniai,
Svarstyti savo galva, kuri visai nesvarsto, tik
Supranta tai, ką mato,
Mylėti širdimi ir savastimi,
Ne principais, pasižadėjimais ir monogamine priesaika,
Būti ir būti ir viskas, tiesiog
Būti...

Matyt,
To niekad nebus galima daryt...
Nors tai net nedaroma: būti reiškia nedaryti nieko,
Būti reiškia net nerašyti, nes esantis nekalba,
nes esantis nesvarsto,
O jei ir svarsto, jei paklausite, to niekad nepripažins.
Jis tiesiog esąs. Ir jei svarstymas yra jo egzistencijos
sudedamoji dalis, tai
Jis ir svarstys...
Toks, natūralus, svarstymas nėra baigtinis,
Jis neturi tezių ir neturi taškų, tai ištisiniai daugtaškiai,
kurie atskleidžia tik stebintį,
Nuolat klausiantį, bet niekad neatsakantį
Žvilgsnį, ne intelektą, ne,
Ne tą mechaninę žmogaus dalį,
Kuri siekia laužyti ir klijuoti, taisyti ir kurti, atkurti
ir vėlei kurti visokias chimeras,
Ne, ne tokį intelektą, bet ramų, giliai integruotą
į pačias žmogiškumo,
Juslinio ir pasyvaus, gelmes...
Aš nežinau ir neketinu kalbėti apie tai,
Ką reiškia šis apibrėžimas: ar žmogus,
Vadinas, pagal mane yra kažkoks gyvūnas,
ar šis tas daugiau...
Man žmogus yra tai, kas jis yra,
Ir niekas daugiau...
O kas jis yra... teorijų apie tai jau prirašyta.
Tikrasis žmogus
Tyli ir gyvena, ir nieko, visai nieko nesako,
O jei ir sako, tai tik sau ir dėl savęs...
O jums
Autentiškas žmogus sako tik tai, ką girdėti norite...

 

*

Pabandyk įsivaizduoti ką nors panašaus:
Aristotelis nebuvo filosofas,
Platonas nebuvo jo mokinys,
Petrarka nebuvo poetas,
Šekspyras nebuvo dramaturgas,
Džoisas nebuvo modernistas ir tu...
Nebūk skaitytojas.
Jie visi buvo tuo, kas neparašoma, tuo, kas nepatenka
į knygą,
Jie visi buvo skirtingi ir tokie nebėra, nes mirė.
Kas miršta, miršta, ir viskas, daugiau nieko nelieka.
Tik mes jų idėjas laikome kaip kažką ypatingo,
O iš tikrųjų jos turėjo žūt liepsnose (ko Kafka linkėjo
savo knygom),
Nelikti mūsų svarstymam ir ieškojimam,
Kurie nuolat grįžta į praeitį, į tą
Lavoninę, kuri šaldo visa, kas ideologiška...
Skaitykit (atleiskit už tiesioginį kreipimąsi, bet noriu
šį tą pasiūlyt),
Skaitykit tik taip, kaip yra, be jokių implikacijų,
Neieškodami kaip kokie paranojikai šunų po stalu,
tik valgykit,
Valgykit tai, kas patiekta, besimėgaudami
ir tobulindami savo sielas,
Kurios yra erdvios skrynios,
Taip, erdvios skrynios:
Ir kam jas užrakinti, apriboti jų turinį,
Pasirinkus vieną filosofiją, žiūros tašką, pasaulėžiūrą,
Kam, tarsi būtume skurdžiai, kokie nesame,
Nešioti vieną drabužį, kai galime pasisiūti daugybę,
Išmėginti visus,
Taip, išmėginti:
Tik ne tam, kad iškeltume savo statulą ant aukščiausio
pasaulio taško,
Kad ji mestų žemyn savo šešėlį,
Simbolizuodama mūsų galią ir amžinybę
(Kurios nėra, jei jos tiesiogiai trokštam),
Visa ne tam, o tam, kad patirtume gyvenimo džiaugsmą,
Jo, kaip sakome, pilnatvę, taip,
Taip, būtent pilnatvę:
Kuri reikalinga ne visumos, ne sistemos, ne griaučių,
ne prakeikto narvo,
Įkalinančio visa, ką ten įdedame, bet
Būtent laisvės, nesuvaržyto polėkio,
Paukštiško noro keliauti ir patirti visa, ką tik siūlo
gyvenimas...

 

*

Bet aš nesu naivus. Ir visa, ką čia paistau,
turbūt niekad netaps realu.
Vienintelė žmogaus realybė yra antžmogiškumo siekis,
Implicitinis, paraštėje, balso virpesiuos, pauzėse
ir leksikoje pastebimas, nors
Visad neigiamas ir neartikuliuojamas,
Siekis pavergti visa, ką tik galima, tuo pat būdu
pavergiant ir patį save...
Tai iš tikrųjų
Faustiška ir kvaila, bet taip nėra, nes visi prie to
priprato...
Pripratau ir aš. Ir net nebežinau,
Kokiu gi tikslu parašiau šį tekstą...

Galbūt, galbūt tik tam, kad priminčiau
Sau esąs šis tas daugiau nei mano mąstymas
ar ne-mąstymas,
Mano siela ir mano atotrūkis nuo sielos...
O galbūt tik tam, kad priminčiau sau, kaip mėgstu rašyt.
Net jei tai neturi jokios prasmės...
Na koks man skirtumas?
Visgi rašytojai niekam nieko neskolingi,
Nes nieko ir nesiskolina, ne, jie tik stato smėlio
bokštelius savo lapuose,
Ten, kur jie nestovėjo prieš tai,
Tam, kad vanduo (Laikas) juos nuplautų,
ir neliktų nieko, kas
Buvo prieš tai...
Visgi tikras rašytojas
Yra grynas šiuolaikinio gyvenimo antipodas,
Išsigimėlis ir kiklopas, mitas, niekas...

2015-07-09

 

Rašymas anapus rašymo

Rašymas kaip rašymas yra pačiame rašymo esmės centre...
Rašau tam, kad egzistuočiau.
Kad žinočiau esąs.
Ne tam, kad parduočiau, kad kažką įrodyčiau
ar pasakyčiau.
Gera literatūra tai padaro savaime, nesiekdama.

Rašydamas pamatau savo sielą ir jei man pasiseka
Randu sąlyčio tašką su tuo, apie ką rašau.
O rašau tik, nes kitoks rašymas būt ir negali, apie tai
Kas išoriška, kas esti užriby asmeninės vidujybės.
Kas transcendentiška ar nepasiekiama.

Žmogaus vidujybė visgi tėra vakuumas,
Absoliučiausia tuštuma,
Jei tik jos neplauna gyvenimo upės,
Neapšviečia saulė, netemdo tamsa,
Ar neapdainuoja paukščiai
Ant šakų, šakų lapais šnarančio medžio... Ir
Net jei žmogaus vidujybė, nepatirianti nieko panašaus,
Yra vakuumas,
Absoliučiausia tuštuma,
Tai rašymas apie tai, kas nepatirta, kas greičiausiai dar bus,
Bent jau paruošia paletę,
Kurios spalvomis bus išdažyta ši vargšė,
Taip stipriai tikrosios egzistencijos ištroškus,
Pilkveidė siela.

Rašymas yra alkis, troškulys, Tantalo kalėjimas,
Reiklus ir sudėtingai išgyvenamas,
Bet visad siekiantis
Kažko kas yra anapus, anapus paties rašymo...

2015-07

 

Arvydas Pakalka. „Geltona šviesa“, drobė, aliejus, 100 x 100, 2006
Arvydas Pakalka. „Geltona šviesa“, drobė, aliejus, 100 x 100, 2006